Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir kūdikis

— Kažin, ar čia apskritai yra šampano taurių, — sakau.

— Dėl Dievo meilės! — mama pliaukšteli liežuviu ir atsistoja. — Pakalbėsiu su šveicoriumi.

— Mama, čia nėra jokio šveicoriaus.

Vien dėl to, kad yra prašmatnus meniu ir televizorius, mamai atrodo, kad čia koks nors Ritz-Carlton viešbutis...

— Ką nors rasiu, — sako mama ir pasileidžia prie durų.

— Gal jums reikia pagalbos? — pašoka ant kojų Sjuzi. — Šiaip ar taip, turiu paskambinti Tarkiui.

— Ačiū, Sjuzi! — nusišypso mama. — O tu, Grehemai, atnešk iš automobilio vaizdo kamerą. Pamiršau paimti.

Už tėčio užsiveria durys ir palatoje liekame tik mudu su Luku. Ir mūsų dukra.

Dieve, kaip keista. Man sunku patikėti, kad turime dukrą.

Susipažinkite su mano dukterimi Taragone, Parsle, Seidže , Onjone 9

Ne.

— Taigi, — Lukas ranka perbraukia susitaršiusius plaukus, — po dviejų savaičių jau būsime benamiai.

— Išmesti į gatvę! — sakau nerūpestingai. — Nesijaudink.

— Manau, tu tikėjaisi ištekėti už tokio vyro, kuris galėtų užtikrinti stogą virš galvos ar ne?

Lukas juokauja, bet balse girdėti ironija.

— Ką gi, — gūžteliu pečiais stebėdama, kaip kūdikio rankelė išsiskleidžia lyg jūrų žvaigždė. — Gal kitą kartą geriau pasiseks.

Tvyro tyla, todėl pakeliu galvą. Lukas atrodo nuoširdžiai priblokštas.

— Lukai, aš tik juokauju! — skubiai sakau. — Tai visai nesvarbu!

— Tau ką tik gimė vaikas. Tu turėtum turėti namus. Mes neturėtume būti tokioje padėty. Aš neturėjau...

— Ne tavo kaltė! — sugriebiu jį už rankos. — Lukai, viskas susitvarkys.

— Aš rasiu, kur gyventi, — sako jis beveik nuožmiai. — Beki, mes turėsime nuostabų namą, pažadu...

— Žinau, kad turėsime, — stipriai suspaudžiu jo ranką. — Bet, atvirai kalbant, tai nesvarbu.

Aš taip kalbu ne dėl palaikymo (nors ir esu labai palaikanti žmona). Tiesą sakant, tai tikrai nesvarbu. Dabar jaučiuosi lyg būčiau koks burbulas. Tikrasis gyvenimas yra kitoje pusėje, labai toli. Viskas, kas svarbu, — tai kūdikis.

— Pažvelk! — sakau, kai mažylė staiga nusižiovauja. — Jai tik aštuonios valandos, o ji jau moka žiovauti! Ji tokia protinga!

Kurį laiką abu spoksome į lovelę apimti pagarbios baimės, tikėdamiesi, kad ji dar ką nors padarys.

— Ei, klausyk, galbūt kurią nors dieną ji taps ministre pirmininke! — sakau švelniai. — Argi tai nebūtų nuostabu? Gal tada ji padarytų viską, ko mes norime!

— Ne, ji to nedarys, — papurto galvą Lukas. — Jei mes paprašysime ką nors padaryti, tai ji pasielgs kaip nors visai priešingai.

— Ji tokia maištininkė! — pirštu perbraukiu per jos mažutę kaktytę.

— Ji turi savo galvą, — pataiso mane Lukas. — Atkreipk dėmesį, kaip ji mus ignoruoja. — Jis vėl atsisėda ant lovos. — Na, tai kaip mes ją pavadinsime? Tik ne Grisabela.

— Ir ne Rapsodija.

— Ne Parsle.

Jis paima knygą 1000 Girls Names ir ima vartyti.

O aš tyrinėju miegantį veidelį. Kiekvieną kartą, kai į ją pažiūriu, galvoje suskamba vienas vardas. Lyg pati man jį sufleruotų.

— Minė, — pasakau garsiai.

— Minė, — vertindamas pakartoja Lukas. — Minė Brendon. Žinai, man šis vardas patinka. — Jis nusišypso. — Tikrai patinka.

— Minė Brendon, — negaliu nenusišypsoti. — Skamba gerai, ar ne? Panelė Minė Brendon.

— Pavadinta tavo tetulės Ermintrūdos garbei, ar ne? — Lukas kilsteli antakius.

O, Dieve! Niekada nebūtų šovę į galvą.

— Žinoma! — negaliu nekikenti. — Tik daugiau niekas to, be mūsų, nežinos.

Didžiai gerbiama Minė Brendon , karališkoji advokatė , Britanijos imperijos IV laipsnio ordino kavalierė.

Panelė Minė Brendon visa švytėjo , kai šoko su princu , vilkėdama ilgą vakarinę Valentino suknelę.

Minė Brendon užkariavo pasaulį...

— Taip, — linkteliu. — Jai tinka šis vardas.

Pasilenkiu virš lovelės ir stebiu, kaip kilnojasi jos krūtinė. Su kiekvienu įkvėpimu pakyla, o su iškvėpimu nusileidžia. Paglostau kuokštą plaukų ant galvelės ir pabučiuoju mažą skruostuką. — Sveika atvykusi į šį pasaulį, Mine Brendon.

Dvidešimt antras skyrius

Jau Karlsonai įsikraustė į mūsų butą. Visi mūsų daiktai buvo supakuoti ir išnešti. Oficialiai mes — benamiai.

Iš tikrųjų tai ne, nes mama su tėčiu priima mus kurį laiką pagyventi. Pasak mamos, pas juos pilna vietos. Lukas galės važinėti į darbą traukiniu iš Oksšoto stoties, o mama man padės prižiūrėti Minę. Kas vakarą po vakarienės galėsime lošti bridžą. Visa tai gali virsti tiesa, išskyrus bridžo žaidimą. Jokiu būdu. Niekada. Netgi su Tiffany bridžo kortomis, kurias mama nupirko man kaip kyšį. Ji sako, kad bridžas — „didelis malonumas“ ir kad „šiais laikais visi jauni žmonės žaidžia bridžą“. Kurgi ne.

Galų gale esu pernelyg užsiėmusi Minės priežiūra, kad galėčiau paprasčiausiai atsisėsti ir žaisti bridžą. Aš pernelyg įsijaučiau į mamos vaidmenį.

Minei jau keturios savaitės ir ji tikra pobūvių mergaitė. Žinojau, kad tokia bus. Labiausiai mėgsta rytus, kuriuos pradeda plyšodama „lia, lia, lia“, o man tenka ristis iš lovos, nors atrodo, kad užmigau tik prieš tris sekundes.

Be to, mergytei labai patinka atsibusti trečią valandą ryto. Ir penktą. Ir dar keletą kartų tarp jų. Tiesą sakant, rytais jaučiuosi išvargusi, lyg pagiringa.

Tačiau teigiama šio dalyko pusė ta, kad kabelinė televizija būna įjungta visą naktį, o Lukas dažnai atsikelia, kad palaikytų man kompaniją. Jis rašo savo elektroninius laiškus, o aš pritildžiusi garsą žiūriu serialą Draugai ir maitinu Minę. Ji godžiai žinda krūtį lyg būtų vargšas badu marinamas vaikas, tikrai nepanašus į maitintą vos prieš valandą.

Kūdikiai žino, ko jie nori. Gerbiu jų norus. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad Minei visiškai nepatinka rankų darbo lovelė. Joje ji muistosi ir pyksta, o tai labai negerai, nes lovelė kainavo penkis šimtus svarų. Jokio įspūdžio jai nepadarė ir besisupantis lopšys ar Moses nešynė, netgi jame įklotos labai plonos Hollis Franklin paklodės. Minei labiausiai patinka visą parą būti nešiojamai. O antras mėgstamiausias daiktas yra mano sena nešynė, kurią mama surado palėpėje. Ji sena, minkšta ir labai patogi. Taigi naująją nešynę grąžinau į parduotuvę ir atsiėmiau pinigus.

Grąžinau į parduotuvę ir kai kuriuos vežimėlius, tarp jų ir Warrior. Iš tikrųjų daug ką grąžinau. Mums nereikia tiek daiktų. Net namo tokio neturime, į kurį viskas galėtų tilpti. O pinigus atidaviau Lukui, nes... norėjau padėti. Nors truputį.

Gera žinia, kad Luko reikalai pamažu tvarkosi. O geriausia, kad Jenas Vileris prarado darbą! Lukas nedelsė, jau kitą dieną po Minės gimimo kartu su advokatu aplankė Jeno viršininkus ir, Luko žodžiais, jie „trumpai pasikalbėjo“. Kitas dalykas, kurį išgirdome, buvo tai, kad Jenas Vileris traukiasi iš Arcodas. Nuo to momento praėjo beveik mėnuo ir Garis, kuris viską žino, sako, kad Vileris dar negavo jokių darbo pasiūlymų. Tikriausiai dėl to, kad visi girdėjo gandą apie jo nusikalstamą dosjė. Cha.

Lukas vis tiek nedirbs su Arcodas , net jeigu toje įmonėje neliko Jeno. Jis sako, kad Arcodas elgesys yra bjauresnis negu bet kada. Be to, jis neatgavo pinigų. Lukui teko uždaryti tris biurus Europoje, o padėtis vis dar įtempta. Vis dėlto... jis gerai laikosi. Mėgina mąstyti pozityviai ir planuoja naujus žingsnius bei strategijas. Kartais naktimis kalbamės apie tai ir aš pasakau viską, ką galvoju. Galiausiai pokalbis nukrypsta į Minę, kokia ji nuostabi, žavinga ir graži.