Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė ir sesuo

Lukas pasilenkia ir sušnabžda man į ausį:

— Tiesą sakant... jie visai neketina šioje vietoje statyti prekybos centro.

— Ką? — pažvelgiu į jį suraukusi kaktą. — Ne, ketina.

— Ne, neketina. Prieš kelias savaites jie pakeitė savo planus. Jie pasinaudos kitu nedirbamu lauku.

Įtariai į jį žvelgiu. Bet neatrodytų, kad Lukas meluoja.

— Bet... projektai, — atsakau. — Mes turime projektus!

— Jie seni, — jis kilsteli antakius. — Kažkas prastai atliko tyrimus. — Jis pažvelgia į Robiną. — Ar negali būti, kad tai jis?

O Dieve. Šitai išties gali būti teisybė.

Mano mintys sūkuriuoja. Negaliu visko suimti į galvą. Galiausiai pasirodo, jog jie nė neketina čia statyti prekybos centro.

O mes štai rėkaujame, klykaujame... kai tam nėra jokios priežasties.

— Taigi, — suneria rankas Lukas, — nepaisant itin įtikinamos viešos kampanijos, pasirodo, kad Arkodo grupė iš tikrųjų nėra niekšų gauja. Jie nepadarė nieko bloga.

— O taip. — Nepatogiai pasijutusi dirsteliu per Luko petį į tris susiraukusius Arkodo grupės vyriškius. — Taigi... nepasakyčiau, kad jie labai patenkinti, taip?

— Na, jie nelabai džiaugiasi.

— Ee... apgailestauju. — Permetu akimis neramią minią. — Kaip suprantu, tu nori, kad aš jiems viską paaiškinčiau?

Luko akys žybteli taip, kaip jos sužiba visada, kai jis turi kokį nors planą.

— Na, — sako jis, — jeigu jau viskas taip išėjo, aš turiu geresnę idėją. Kadangi tu taip pasitarnavai ir subūrei visą žiniasklaidą...

Jis paima mikrofoną, atsistoja prieš minią ir pabarbena į mikrofoną prašydamas dėmesio. Pasigirsta švilpimas ir cypimas. Net Sjuzi jam prieš nosį mosuoja savo vėliava.

— Ponios ir ponai, — tvirtu pasitikinčio žmogaus balsu prabyla Lukas, — spaudos atstovai. Turiu šį tą pasakyti Arkodo grupės vardu.

Jis kantriai laukia, kol nurims šūksniai, tada nužvelgia minią.

— Mes, Arkodo grupės atstovai, labai mylime žmones ir rūpinamės jais. Mes visada noriai išklausome. Esame toji kompanija, kuri visada į viską atsižvelgia. Kalbėjausi su jūsų atstove... — jis mosteli į mane, — ir įsiklausiau į visus argumentus.

Visi viltingai sušurmuliuoja. Visi smalsiai žiūri į jį.

— Kaip šios akcijos rezultatą... galiu jums pranešti, kad Arkodo grupė permąstė šios vietos teikiamas galimybes, — Lukas nusišypso. — Čia nebus prekybos centro.

Akimirką mirtinai tylu, o paskui pratrūksta pragariški sveikinimo šūksniai. Visi šaukia ir puola vienas kitam į glėbį, švilpia, muša būgnus, keldami mirtiną triukšmą.

— Mums pavyko! — per triukšmą išgirstu šaukiant Džesę.

— Mes jiems parodėme! — rėkia Keli.

— Taip pat norėtume atkreipti jūsų dėmesį į keletą gamtos apsaugos akcijų, kurias remia Arkodo grupė, — į mikrofoną ramiai dėsto Lukas. — Jau dabar dalijami bukletai ir laikraštėliai. Susipažinkite.

Luktelėkite. Bet jis jau pavirto teigiamu mitingo herojumi. Jis nugvelbė mano vaidmenį!

— Tu, žalty! — įsiutusi sakau uždengdama mikrofoną delnu. — Tu juos visai supainiojai!

— Bet sklypas išgelbėtas, — gūžteli pečiais jis. — O visa kita — smulkmenos.

— Ne! Tai ne...

— Jeigu tavo žmonės nebūtų būtent taip visko išsiaiškinę, mūsų čia nebūtų ir man nebūtų reikėję gelbėti tavęs iš susidariusios padėties. — Jis pasilenkia ir pakviečia Gėrį, kuris minioje dalija literatūrą. — Geri, palydėk Arkodo žmones į automobilį, gerai? Pasakyk jiems, jog aš lieku derėtis.

Gėris linkteli ir linksmai man pamojuoja, bet aš nutariu nekreipti į tai dėmesio. Aš vis dar labai ant jų pykstu.

— Na... tai kur tasai prekybos centras bus statomas? — reikalauju paaiškinti stebėdama džiūgaujančią minią. Keli ir Džesė glėbesčiuojasi, Džimas plekšnoja Robinui per nugarą, Edi su Lorna mojuoja rožiniais perukais.

— Kodėl klausi?

— Galbūt eisiu prie jo protestuoti. Galbūt nutarsiu persekioti Arkodo grupę ir aitrinti jai gyvenimą! Tik būkite budrūs.

— Gal taip ir turėtum daryti, — ironiškai šypsodamasis sako Lukas. — Beki, klausyk, atsiprašau, bet aš turiu dirbti.

— Žinau. Manyčiau. Bet... maniau, kad aš pasikeičiau. Tikrai maniau, kad šio to pasiekiau, — paniurusi atsidustu. — Ir viskas dėl nieko...

— Dėl nieko ? — negali patikėti Lukas. — Beki, tik pažvelk, ką tu padarei, — jis mosteli rodydamas minią. — Pažvelk į visus šiuos žmones. Girdėjau, kaip tau pavyko išjudinti kampaniją. Ką jau kalbėti apie kaimą... o ir visas vakarėlis... Turėtum savimi didžiuotis. Tave vadina „uraganu Beki“.

— Taip, po manęs visur nieko nebelieka...

Staiga surimtėjęs Lukas pažvelgia į mane, o jo žvilgsnis tamsus ir šiltas.

— Tu nuputi visus žmones. Visus, kokius tik sutinki. — Jis paima mano ranką ir į ją pažiūri. — Nebūk kaip Džesė. Būk savimi.

— Bet tu sakei... — vėl pradedu, bet tuoj nutylu.

— Ką?

O Dieve. Ketinau būti suaugusi, kilni, daugiau apie tai nekalbėti. Bet tiesiog negaliu susilaikyti.

— Nugirdau, kaip kalbėjaisi su Džese, — murmu. — Na, kai ji pas mus lankėsi. Girdėjau, kaip pasakei... kad su manimi tau sunku gyventi.

— Su tavimi tikrai sunku gyventi, — reikšmingai patvirtina jis.

Žiūriu į jį, man truputį gniaužia gerklę.

— Bet ir labai įdomu. Tai jaudina. Man linksma. O tai ir yra man svarbiausias dalykas, aš tik to ir noriu. Jeigu gyventi būtų paprasta, būtų nuobodu. — Jis paliečia mano skruostą. — Beki, gyvenimas su tavimi — nesibaigiantis nuotykis.

— Beki! — iš apačios šūkteli Sjuzi. — Vakarėlis jau prasideda. Sveikas, Lukai!

— Eime, — sako Lukas mane bučiuodamas. — Lipk nuo kopėtėlių. — Tvirti jo pirštai apsiveja manuosius, ir aš stipriai suspaudžiu jo delną.

— Beje, ką turėjai galvoje sakydama, kad pasidarei taupi? — klausia jis padėdamas man lipti nuo kopėtėlių. — Ar tai buvo pokštas?

— Ne! Aš esu taupi! Džesė mane išmokė. Kaip Jodą.

— O ko konkrečiai ji tave išmokė? — kiek sunerimęs klausia Lukas.

— Kaip iš kartoninio pieno pakelio pasidaryti purkštuvą, — išdidžiai atsakau. — Kaip iš senų plastikinių maišelių pasidaryti dovanų popierių. Be to, gimtadienio sveikinimus visada turi rašyti pieštuku, kad tasai, kurį sveikini, visada galėtų ištrinti jam atsiųstus žodžius ir atviruką panaudoti dar kartą. Taip sutaupai devyniasdešimt pensų.

Lukas ilgai į mane žiūri netardamas nė žodžio.

— Manau, man reikia parvežti tave atgal į Londoną, — galiausiai pasako. Jis atsargiai padeda man nulipti nuo kopėtėlių laikydamas po pažastimi manąjį ramentą. — Beje, skambino Denis.

— Skambino Denis? — labai apsidžiaugusi pakartoju ir nepastebiu paskutinio kopėtėlių laiptelio. Kai pargriūvu ant žolės, akyse viskas tavaruoja.

— Oi, — įsitveriu Luko. — Man svaigsta galva.

— Ar tau nieko bloga? — sunerimęs klausia Lukas. — Ar visa tai dėl sutrenkimo? Tau nereikėjo lipti ant tų kopėčių...

— Viskas gerai, — atsakau gaudydama kvapą. — Aš prisėsiu.

— Dieve, man visada taip būdavo! — eidama pro šalį sako Sjuzi. — Kai buvau nėščia.

Atrodo, kad išsitrynė visos mano mintys.

Metu į Luką nustėrusį žvilgsnį. Jis atrodo taip pat sukrėstas.

Ne. Norėjau pasakyti... taip negali būti...

Negalėjo būti...

Staiga mano smegenys ima karštligiškai skaičiuoti. Aš nė negalvojau apie... Bet paskutinį kartą aš... tikriausiai tai buvo... tai buvo maždaug...