Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

Dabar minia tirštesnė, ir man nežymiai linktelėjus Robinas nuleidžia plakatą ir lipa ant mūsų įrengtų kopėtėlių. Priešais jas yra mikrofonas, o jam už nugaros plytintis nesubjaurotas peizažas ir dangaus mėlynė tiesiog gniaužia kvapą. Specialiai mano nusamdytas fotografas atsiklaupia ir ima fotografuoti. Greitai prie jo prisijungia televizijos žmonės ir vietinių laikraščių fotografai.

Minia po truputį rimsta, visi gręžiasi į Robiną laukdami jo kalbos.

— Bičiuliai, rėmėjai, kaimo gamtos mylėtojai, — pradeda jis, o jo balsas aidi virš nuščiuvusios minios. — Prašyčiau jus akimirką apsidairyti aplinkui ir pasižiūrėti, ką mes turime. Mes turime grožį. Mes turime laukinę gamtą. Mes turime viską, ko mums reikia.

Jis nutyla stengdamasis padaryti didesnį įspūdį, kaip kad jį mokiau, ir apsižvalgo. Vėjas taršo jo plaukus, raustelėjusiame veide šviečia įkvėpimas.

— Ar mums reikia prekybos centro?

— Ne! Ne! Ne! — rėkiame iš visos gerklės.

— Ar mums reikia taršos?

— Ne! Ne! Ne!

— Ar mums reikia dar daugiau beprasmio vartotojų šlamšto? Ar kam nors reikia dar daugiau... — jis ironiškai atmeta galvą, — pagalvėlių?.

— Ne... — pradedu kartu su visais, nors paskui nutylu. Tiesą sakant, man praverstų kelios gražios pagalvėlės ant lovos. Kaip tik vakar žurnale mačiau išties gražių kašmyro pagalvėlių.

Bet... viskas gerai. Visi žino, kad aktyvistai kartais nesutaria dėl kokių nors smulkių techninių smulkmenų. O aš sutinku su visais kitais dalykais, apie kuriuos kalba Robinas. Tik nesutinku dėl pagalvėlių.

— Ar mes norime, kad mūsų kraštovaizdis badytų akis? — išskėsdamas rankas klausia Robinas.

— Ne! Ne! Ne! — patenkinta rėkiu ir išsišiepiu Džesei. Ji pučia švilpuką, ir aš pažvelgiu į ją kiek pavydžiai. Kai kitą kartą eisiu protestuoti, būtinai pasiimsiu švilpuką.

— O dabar paklausykime kitos mūsų aktyvistės! — šaukia Robinas. — Beki! Lipk čia!

Aš kresteliu galvą.

Ką? Mes to neplanavome.

— Tai mergina, kuri mums padėjo surengti visą kampaniją! — sako jis. — Tai mergina, kurios idėjos ir energija padėjo šiam renginiui įvykti. Paklausykime Beki!

Visi gręžia į mane susižavėjusius, pakilius veidus. Robinas pradeda ploti, ir po truputį prie jo prisijungia visi.

— Eik, Beki, — per triukšmą paragina Džesė. — Jie tikrai nori tave išgirsti!

Skubiai apsižvalgau. Luko niekur nė ženklo.

Oi, aš negaliu atsispirti.

Prasispraudžiu pro minią prie kopėtėlių ir atsargiai užlipu padedama Robino. Po manimi — jūra susijaudinusių veidų; šviečiant saulei jie visi į mane žiūri.

— Sveika, Paiperso kalva! — šaukiu į mikrofoną, ir iš minios pasigirsta galingas sveikinimo šūksnis, kuriam pritaria švilpukai, stūgavimai ir aršus būgnų dundenimas.

Dieve, tai fantastiška! Jautiesi kaip popžvaigždė!

— Tai mūsų kraštas! — šaukiu mostelėdama į aplink virpančią žalią žolę. — Tai mūsų žemė! Mes jos neatiduosime!

Vėl pratrūksta susižavėję šūksniai.

— Ir kiekvienam, kas NORI visa tai iš mūsų atimti... — šaukiu mostaguodama rankomis, — kiekvienam, kas mano, kad gali visa tai IŠ MŪSŲ ATIMTI... aš sakau štai ką! Sakau: EIKITE SAU NAMO!

Pakyla trečioji sveikinimo šūksnių banga, negaliu susilaikyti plačiai nenušvitusi šypsena. Dieve, aš tikrai juos užvedu. Gal man reikėtų būti politike?

— Sakau: PASIDUOKITE DABAR! — rėkiu. — Nes mes rengiamės KOVAI! Kovosime paplūdimiuose! Kovosime...

Minia kažkodėl ima bruzdėti, ir aš nutylu mėgindama išsiaiškinti, kas dedasi.

— Jie jau atvažiuoja! — girdžiu šaukiant žmones.

— Vaje!

Visa minia šnypščia ir švilpia, gręžiasi norėdama pažiūrėti į kažką, ko aš kol kas nematau.

— Tai jie! — rėkia Robinas nuo pievelės apačioje. — Galvijai! Tegu gauna, ko nusipelnė!

Staiga nutirpstu. Minios link iriasi penki vyriškiai tamsiais kostiumais. Vienas iš jų — Lukas.

Na, gerai, manau sau, dabar pats metas lipti nuo kopėtėlių. Iškart.

Tik štai, padaryti tai nėra lengva, kai viena koja tame prakeiktame gipse. Aš beveik negaliu pajudėti.

— Ee... Robinai, aš dabar norėčiau nulipti! — šaukiu.

— Pasilik kur esi! — Šaukia Robinas. — Tęsk kalbą. Kalbi puikiai!

Karštligiškai čiumpu ramentą ir mėginu nusigauti nuo viršaus, kai Lukas pakelia akis ir mane pamato.

Aš dar niekada nesu jo mačiusi tokio šokiruoto. Jis sustoja kaip įbestas ir žiūri į mane. Jaučiu, kaip liepsnoja mano skruostai, o kojos staiga ima drebėti.

— Beki, nesileisk bauginama! — iš apačios šnypščia Robinas. — Nekreipk į juos dėmesio! KalBek toliau! Tęsk!

Aš kaip įkirsta. Daugiau nieko nebegaliu padaryti. Atsikrenkščiu apdairiai vengdama Luko žvilgsnio.

— Ee... mes kovosime! — jau ne tokiu tvirtu balsu šaukiu. — Kartoju... ee... EIKITE SAU NAMO!

Dabar penki vyriškiai stovi išsirikiavę eile, susinėrę rankas, žvelgdami į mane. Trys vyrai, kurių nepažįstu, ir Gėris su Luku.

Svarbiausia į juos nežiūrėti.

— Išsaugokime savo žemę! — vis labiau savimi pasitikėdama šaukiu. — Mes nenorime BETONINIŲ JŪSŲ DŽIUNGLIŲ!

Minia pratrūksta sveikinimo šūksniais, ir aš negaliu susilaikyti nemetusi triumfuojančio žvilgsnio į Luką. Jis suraukęs kaktą, atrodo įtūžęs.

Bet jo lūpos šiek tiek trūkčioja, negali paneigti... Atrodo, tarsi jis norėtų juoktis.

Jo žvilgsnis pasitinka mano akis, ir man per širdį perbėga virpuliukas. Nujaučiu kažką siaubinga, tuoj pradėsiu isteriškai kikenti.

— Pasiduokite! — rėkiu. — Jūs vis tiek nelaimėsite!

— Eisiu pasikalbėti su jų vadeiva, — paniuręs sako Lukas vienam iš vyriškių, kurio nepažįstu. — Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

Jis ramiai eina per žolę kopėtėlių link ir užlipa tris laiptelius, kol pasiekia mane. Minutėlę mes tik žiūrime vienas į kitą netardami nė žodžio. Mano širdis daužosi krūtinėje kaip garo variklis.

— Sveika, — galiausiai prataria Lukas.

— Oo! Ee... sveikas! — kiek galėdama abejingiau atsakau. — Kaip laikaisi?

— Visai šaunus vakarėlis. — Lukas apžvelgia susirinkusią minią. — Ar visa tai — tavo darbas?

— Ee... aš jiems truputį padėjau, — atsikrenkščiu. — Juk žinai, kaip visa tai... — Man užgniaužia kvapą, kai žvilgsnis užkliudo švarų Luko marškinių rankogalį. Po juo vos matoma užrišta apspurusi virvelių apyrankė.

Greitai nukreipiu žvilgsnį stengdamasi atrodyti šalta. Čia mes esame priešingose stovyklose.

— Beki, tu suvoki, jog protestuoji prieš prekybos centrą, tiesa?

— Prieš centrą su niekam tikusiomis parduotuvėmis, — atkertu gana taikliai.

— Beki, nesiderėk! — iš apačios rėkia Robinas.

— Spjauk jam į veidą! — grūmodama kumščiu šaukia Edi.

— Tu suvoki, kad Arkodo grupė yra stambiausias mano klientas? — klausia Lukas. — Ar šitai tikrai įsisąmoninai?

— Tu norėjai, kad tapčiau panašesnė į Džesę, — truputį gindamasi atsakau. — Juk pats taip sakei, tiesa? „Būk tokia kaip tavo sesuo“. Na, štai ir turi.

Vėl pasilenkiu prie mikrofono ir surinku:

— Važiuokite atgal į Londoną su visais savo įgeidžiais! Palikite mus ramybėje!

Minia prapliumpa galingais šūksniais.

— Grįžti atgal į Londoną su visais įgeidžiais? — negalėdamas patikėti pakartoja Lukas. — O kaip tavieji įgeidžiai?

— Aš neturiu jokių įgeidžių, — išdidžiai atsakau. — Jeigu nori žinoti, aš pasikeičiau. Esu tikrai labai taupi. Ir man rūpi peizažas. Ir bloga linkintys verslininkai, kurie atvažiuoja ir bjauroja tokias gražias vietas kaip ši.