Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

Taigi už sutaupytus pinigus gali nusipirkti ką nors išties malonaus, pavyzdžiui, Elizabetos naminio vaisinio pyrago! (Šį patarimą Džesei daviau aš. Matote, kaip mes viena kitai padedame!)

Prišlubčioju prie kriauklės, atsargiai išsemiu iš kavinuko pusę kavos tirščių ir išmetu juos į šiukšliadėžę, paskui įberiu truputį šviežiai maltos kavos ir įjungiu virdulį. Šiuose namuose laikomasi taisyklės dar kartą panaudoti jau naudotą kavą, ir tai, kaip sako Džesė, turi prasmę. Taip, kavos skonis prastesnis, bet kiek daug sutaupai!

Aš taip pasikeičiau. Galiausiai pasidariau taupus ir protingas žmogus. Lukas tiesiog nepatikės, kai vėl mane pamatys.

Džesė pjausto svogūną, ir aš paslaugiai paimu tinkliuką nuo svogūnų ketindama jį išmesti.

— Palik! — pakelia akis Džesė. — Mes galime jį panaudoti!

— Tinkliuką nuo svogūnų? — Oho, aš nuolat išmokstu ką nors nauja! — Tai kur galima panaudoti tinklelį nuo svogūnų?

— Jį galima panaudoti kaip šveistuką.

— Teisingai. — Aš išmintingai linkteliu, nors nesu visai tikra, kas tasai šveistukas.

— Na, žinai, — Džesė dirsteli į mane. — Šveisti — tai tas pat, kas, sakykime, nuimti lapus, tik kad tą veiksmą atliekame virtuvėje.

— A, taip, — plačiai jai nusišypsau. — Jėga!

Pasiimu „Taupaus šeimininkavimo“ užrašus ir užsirašau. Yra tiek daug ko mokytis. Sakykime, ar jūs žinote, kad sodo purkštuvą galima pasigaminti iš seno kartoninio pieno pakelio?

Taip, nepasakyčiau, kad man reikėtų sodo purkštuvo, bet vis dėlto!

Nušlubčioju į svetainę viena ranka remdamasi į ramentą, o kita laikydama kavinuką.

— Štai, — tarsteli Sjuzi pakėlusi akis nuo grindų, kur sėdėjo. — Ką manai? — Ji kilsteli plakatą, kurį ką tik baigė. Ant jo užrašyta: „PALIKITE MŪSŲ KRAŠTOVAIZDI RAMYBĖJE!“ Užrašyta kontrastuojančiomis raudonomis ir mėlynomis spalvomis, papuošta nuostabiais lapų ir žolynų rėmeliais.

— Oho! — spoksau susižavėjusi. — Sjuzi, tai fantastiška! Tu tokia nuostabi menininkė! — Žiūriu į sumestą ant sofos visą krūvą plakatų, kuriuos Sjuzi kūrė pastarąsias kelias dienas. — Dieve, kaip gerai, kad ir tu dalyvauji kampanijoje.

Fantastiška, kad Sjuzi čia. Kaip senais laikais. Ji apsistojusi Edi motelyje, o Tarkvinas namuose rūpinasi mažyliais. Dėl to Sjuzi jaučiasi kalta, bet jos mama patarė jai nesigraužti sakydama, jog kartą ir ji buvo palikusi Sjuzi visam mėnesiui, nes išvyko tyrinėti Nepalo kalnų, ir jai šitai visai nepakenkė.

Viskas taip puiku. Mes daugybę laiko praleidome kartu gamindamos, valgydamos, plepėdamos apie viską saulės atokaitoje. Kartais tik mudvi su Sjuzi, o kartais ir su Džese. Pavyzdžiui, vakar vakare kepėme „margaritas“ ir žiūrėjome „Be stabdžių“. Man atrodo... jis ir Džesei patiko. Nors ji ir nežinojo visų dainų atmintinai kaip mes.

Vieną vakarą, kai Sjuzi išvyko aplankyti kažkokio giminaičio, gyvenančio už dvidešimties mylių, mes su Džese praleidome kartu. Ji aprodė man savo akmenis ir viską apie juos papasakojo, o aš savo ruožtu papasakojau apie savo batus ir juos nupiešiau. Man atrodo, abi daug ko išmokome.

— Labai gerai, kad kampanijoje dalyvauji tu, — atšauna Sjuzi kilstelėdama antakius. — Tik pagalvok, Bekse. Jeigu ne tu, šiame proteste dalyvautų trys žmonės ir šuo.

— Na, žinai... — gūžteliu pečiais mėgindama pasirodyti kukli. Bet slapčia aš labai džiaugiuosi tuo, kas vyksta. Kai tik išėjau iš ligoninės, tapau atsakinga už viešąją protesto pusę, ir mes tiek daug padarėme! Mitingas įvyks šią popietę, o šįryt mažiausiai keturios vietinės radijo stotys paskleidė žinias apie mūsų akciją. Apie tai rašė visi vietiniai laikraščiai ir net kalbama, jog atvyks brigada iš televizijos.

Ir visa tai tik dėl atitinkamai sutapusių kelių faktorių. Pirmiausia paaiškėjo, kad Kambrijos radijo naujienų tarnybos vadovas yra Gajus Rokslis, kurį pažinojau dar tada, kai Londone dirbau finansų apžvalgininke. Jis man davė visų vietinių stočių, kurios galėtų mūsų renginiu susidomėti, telefonų numerius ir vakar po pietų transliavo ilgiausią gabalą per „Kambrijos sargą“.

Bet pats nuostabiausias dalykas — žmogiškoji istorija. Pirmas veiksmas, kurio ėmiausi sutikusi viskam vadovauti, buvo mano surengtas gamtos apsaugos grupės susirinkimas. Kiekvienas man turėjo papasakoti kokią nors istoriją apie šį kraštovaizdį, net jeigu toji istorija atrodytų visai nereikšminga. Galiausiai paaiškėjo, jog prieš dvidešimt metų Džimas pasipiršo Elizabet kaip tik tame lauke, kurį ketinama nuniokoti prekybos centro statybomis!

Taigi mes padarėme nuotrauką, kurioje Džimas parklupęs taip, kaip kažkada (tiesa, tada jis nepriklaupė, bet aš patariau apie tai garsiai nekalbėti), ir atrodo labai nuliūdęs. Vakar šią nuotrauką pirmame puslapyje išspausdino „Skalio ir Kogentvaito šauklys“ su antrašte „Mūsų meilės prisiminimų skerdynės“. Taigi po to dar ir dabar netyla karštoji protestui prijaučiančiųjų linija (Robino mobilusis) siūlant paramą ir pagalbą.

— Kiek mums dar liko laiko? — klausia Sjuzi sėdėdama parietusi kojas.

— Trys valandos. Štai. — Ištiesiu jai puodelį kavos.

— Aa, taip, — Sjuzi vypteli. — Ar čia toji taupios šeimininkės kava?

— Taip, — gynybiškai nusiteikusi žvelgiu į ją. — Kas yra? Ji skani!

Pasigirsta durų skambutis, girdžiu, kaip Džesė nuskuba koridoriumi atidaryti durų.

— Gal atnešė dar vieną gėlių puokštę, — kikendama sako Sjuzi. — Nuo tavo gerbėjo.

Po nelaimingo atsitikimo buvau tiesiog užversta gėlių puokštėmis. Maždaug pusė iš jų buvo atsiųstos Natano Templio su žodžiais „Nepaprastai dėkingas“, „Negalėdamas pamiršti jūsų paramos“.

Taigi. Vadinasi, jis turėtų būti išties dėkingas. Lukas buvo susiruošęs vykti namo, bet aš jam patariau likti Kipre ir baigti pradėtą darbą; pasakiau, jog mielai kelias dienas praleisiu pas Džesę. Jis ir pasiliko, o šiandieną jau pakeliui į namus. Lėktuvas turėtų nusileisti bet kurią minutę.

Tiesiog žinau, kad mums su Luku viskas bus gerai. Mes patyrėme ir nuosmukių, ir pakilimų... buvo ir audrų... bet nuo šiol viskas plauks tykiai, ramiai. Pirmiausia, aš juk tapau kitu žmogumi. Tapau suaugusia, brandžia ir sumania asmenybe. Ir mano santykiai su Luku nuo šiol bus brandūs. Ketinu viską su juo aptarti. Viską jam papasakoti. Daugiau nebus jokių kvailų situacijų, pasibaigiančių konfliktais. Mes esame komanda!

— Žinai, man tikrai atrodo, kad Lukas manęs nepažins, — tarsteliu svajingai gurkštelėdama kavos.

— Oi, o man atrodo, kad pažins, — tyrinėdama mane sako Sjuzi. — Neatrodai taip prastai. Na, siūlės labai negražios, bet tasai didysis sumušimas atrodo jau geriau...

— Aš kalbu ne apie išvaizdą! — atsakau. — Turiu galvoje asmenybę. Aš absoliučiai pasikeičiau.

— Tikrai? — sumišusi klausia Sjuzi.

Dieve, nejau žmonės nieko nepastebi?

— Taip. Tik pažvelk į mane! Aš plikau „antrinę“ kavą, organizuoju protesto mitingus, valgau daržovių sriubą ir... visa kita!

Lukui net nesakiau, jog organizuoju protesto akciją. Jis bus pritrenktas, kai pamatys, kad jo žmona tapo aktyviste. Šitai jam paliks tokį įspūdį!

— Beki! — mus nutraukia Džesės balsas, ir abi su Sjuzi išvystame ją stovinčią tarpduryje, nutaisiusią keistą išraišką. — Aš tau kai ką turiu. Nuo Skalio viršukalnės ką tik grįžo keli žygeiviai. Ir... jie rado štai šitą.

Net negaliu patikėti, kai iš už nugaros ji ištraukia veršiuko odos rankomis dekoruotą krepšelį su deimančiukais.