Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

— Jis negali išvykti iš Kipro dėl blogo oro, — sako Sjuzi. — Bet jis nuolat palaiko su mumis ryšį telefonu. Dieve, jam buvo labai blogai.

— Imk, Beki, — sako man Tarkvinas tiesdamas telefoną.

Aš beveik nė negaliu jo paimti. Iš nervų visa drebu.

— Ar jis vis dar... ant manęs pyksta? — pralemenu.

Sjuzi minutėlę žvelgia į mane tylėdama. Jos plaukais ir veidu ritasi lietaus lašai.

— Bekse, tikėk manimi. Jis visai ant tavęs nepyksta.

Pridedu telefoną prie ausies truputį susiraukdama, kai nuo prisilietimo suskausta sumuštą veidą.

— Lukai?

— O Dieve! Beki. Ačiū Tau, Kristau.

Jo balsas sklinda iš toli ir trūkinėja, aš jį vos girdžiu. Bet vos išgirdusi pažįstamą jo balsą pasijuntu taip, tarsi iškart grįžtų visos praėjusios kelios dienos. Kažkas manyje sūkuriuoja. Mano akys dega, sunku kvėpuoti.

Aš jo noriu. Aš noriu jo ir noriu važiuoti namo.

— Ačiū Dievui, kad dabar tu saugi. — Luko balsas atrodo labiau sujaudintas nei kada nors esu girdėjusi. — Aš tiesiog krausčiausi iš proto...

— Žinau, — išspaudžiu. — Atsiprašau. — Mano skruostais pasipila ašaros. Beveik negaliu kalbėti. — Lukai, aš tikrai už viską labai atsiprašau...

— Neatsiprašinėk. Tai aš atsiprašau. Viešpatie. Aš maniau... — jis nutyla, ir aš girdžiu, kaip sunkiai alsuoja. — Tiesiog daugiau niekada taip nedink, gerai?

— Nedingsiu. — Delnu uoliai nusibraukiu ašaras. — Dieve, kaip norėčiau, kad būtum čia.

— Aš ir būsiu. Būsiu, kai tik liausis audra. Natanas man pasiūlė asmeninį lėktuvą. Jis buvo išties nuostabus. — Mano nusivylimui, jo balsą užgožia traškesys ir šnypštimas.

— Lukai?

— ... viešbutis...

Jo balsas nutrūksta. Dabar jau niekas nebesvarbu.

— Aš tave myliu, — beviltiškai sakau nutilus telefonui. Pakeliu akis ir matau, jog visi kiti stebi mane užjaučiamai tylėdami. Tarkvinas sunkia ranka draugiškai paplekšnoja man per petį.

— Eime, Beki. Bus geriau, jei nugabensime tave į sraigtasparnį.

Dvidešimt trečias skyrius

Ligoninėje man viskas truputį liejasi. Visur daug šviesos ir triukšmo, daug klausinėjimų ir pasivažinėjimų ratukais. Galiausiai paaiškėja, kad aš dviejose vietose susilaužiau kulkšnį, todėl reikės gipsuoti koją. Be to, jie dar turės mane siūti ir patikrinti, ar nesergu kažkokia karvių pasiutlige, ar nepateko infekcija, ir visa kita.

Kol jie visa tai man daro, suleidžia kažkokių vaistų, nuo kurių jaučiuosi kiek apsvaigusi, todėl, kai viskas baigta, krentu ant pagalvės staiga pajutusi didžiulį nuovargį. Dieve, kaip gera, kai esi kažkur, kur švaru, šilta ir balta.

Tolumoje girdžiu, kaip kažkas tikina Džesę, jog ji tikrai nepadarė jokios žalos mane judindama, o paskui kelis kartus kartoja Sjuzi, jog šiuo atveju tikrai neprireiks tirti viso kūno; ne, jie tikrai nelinkę juokauti su mano sveikata. Taip, visi sutinka, jog jis išties yra žinomiausias žmogus visoje šalyje.

— Beki? — Pakeliu apspangusias akis ir išvystu savo lovos link einantį Tarkviną, laikantį mobilųjį telefoną. — Vėl Lukas.

— Lukai? — tariu į telefoną. — Sveikas! Žinai ką? Man lūžo koja! — Gėrėdamasi žvelgiu į gipso tvarstį, prilaikomą įtvaro. Visada norėjau gipso tvarsčio.

— Girdėjau. Mano vargšė meilutė. Ar jie gerai tave prižiūri? Ar turi visko, ko reikia?

— Ee... manau, kad taip. Žinai... — kažkaip netikėtai nusižiovauju. — Tiesą sakant, jaučiuosi labai pavargusi. Norėčiau pamiegoti.

— Gaila, kad manęs ten nėra, — Luko balsas žemas ir švelnus. — Beki, tu tik pasakyk man vieną dalyką. Kodėl niekam nepasakiusi išvažiavai į šiaurę?

Ką? Nejau jam neaišku?

— Todėl, kad man reikėjo pagalbos, savaime suprantama, — atsakau pajutusi dilgtelėjus pažįstamą skausmą. — Mūsų santuokai ėmė grėsti pavojus. Džesė buvo vienintelis žmogus, į kurį galėjau kreiptis pagalbos.

Telefono linijoje tylu.

— Mūsų santuokai kas? — pagaliau prataria Lukas.

— Pavojus! — mano balsas dreba. — Juk žinai, kad taip buvo! Buvo siaubinga! Tu manęs nė nepabučiavai atsisveikindamas!

— Mieloji, mane viskas buvo pribaigę. Mes susipykome, bet tai nereiškia, kad mūsų santuokai gresia pavojus.

— Oi, — sunkiai nuryju seiles. — Na, o aš maniau, kad gresia. Maniau, viskas baigta. Maniau, kad tau visai nesvarbu, kur aš esu.

— Oi, Beki, — Luko balsas ima skambėti keistai, tarsi jis tvardytųsi stengdamasis nenusijuokti. O gal nepravirkti. — Ar tu bent truputį nutuoki, kiek man teko iškentėti?

— Ne, — prikandu lūpą kaisdama iš gėdos. — Lukai, aš tikrai labai atsiprašau. Aš... nemaniau... niekada negalvojau...

— Nesvarbu, — nutraukia mane Lukas. — Tu saugi. Dabar tik tai ir yra svarbiausia. Tu saugi, tau nieko nenutiko.

Mane prislegia kaltės jausmas. Lukas man toks geras. Bet į kokį pragarą aš jį įstūmiau! Štai dabar jis įstrigęs Kipre... Apimta sukilusių emocijų dar tvirčiau spaudžiu prie ausies telefoną.

— Lukai, grįžk namo. Suprantu, kad tau labai sunku ten būti. Žinau, kad tau nelengva. Ir dėl visko kalta aš. Tiesiog palik tą kvailį Nataną Templį ir siaubingą jo viešbutį. Surask kokią nors priežastį. Gali viską suversti man.

Ilgokai trunkanti tyla.

— Lukai? — sutrikusi tarsteliu.

— Taaip, — nenorom atsiliepia Lukas. — Turiu tau kai ką tuo klausimu pasakyti. Manau, jog visai gali būti... — jis vėl nutyla.

— Kas?

— Kad tu buvai teisi. O aš... klydau.

Sumišusi spoksau į telefoną. Ar aš teisingai išgirdau?

— Buvau susidaręs nepalankią išankstinę nuomonę, — sako Lukas. — Dabar, kai susipažinau su Natanu, pamačiau, kad jis labai sumanus vyrukas. Aštraus komersanto proto. Mes gerai sutariame.

— Jūs gerai sutariate? Bet... o kaip su tuo buvusiu jo teistumu?

— Ai, — kvailokai tarsteli Lukas. — Natanas man viską paaiškino. Kai tai nutiko, jis gynė vieną iš savo motelio darbuotojų nuo girto svečio. Jis „nuėjo šiek tiek per toli“, kaip pats sako. Tai buvusi klaida. Ir aš juo tikiu.

Pauzė. Man treška galva. Negaliu visko suvokti.

— Daugeliu aspektų jis mane labai patraukė, — pasakoja Lukas. — Aną vakarą jis man pasakojo, kodėl pradėjo steigti motelių tinklą. Tai nutiko po to, kai jam nebuvo leista įeiti į prabangų viešbutį tik todėl, kad neryšėjo kaklaraiščio. Tada jis nuėjo tiesiai į aludę ir sukurpė verslo planą moteliams įkurti. Per metus jis tokių įkūrė dvidešimt. Tokiu darbu galima tik žavėtis.

— Aš tuo netikiu, — sakau trindamasi dūzgiančią kaktą. — Jis tau patinka.

— Man jis tikrai patinka. — Lukas kiek patyli. — Ir jis visą laiką buvo labai šaunus, per visus šituos įvykius. Nė negalėjo būti geresnis. Visą vakarą buvo su manim laukdamas naujienų.

Susiraukiu vėl pajutusi kaltę, įsivaizduodama juos abu susirūpinusius, vilkinčius chalatais, laukiančius prie telefono. Dieve, aš tikrai daugiau niekada niekur nedingsiu.

Na, bet juk aš ir neketinau. Na, žinote...

— O kaip tasai viešbutis? — klausiu. — Ar labai apšepęs?

— Viešbutis yra labai apšepęs, — linksmai sako Lukas. — Bet tu buvai teisi. Jo apšepimas aukščiausios klasės.

Negaliu susilaikyti nesukikenusi, bet paskui mano kikenimas pavirsta plačiausiu žiovuliu. Dieve, jaučiu, kaip ima veikti vaistai.

— Vadinasi... aš visą laiką buvau teisi, — kiek neaiškiai pratariu. — Tu gavai nuostabų komandinį darbą.

— Taip, gavau nuostabų komandinį darbą, — sutinka Lukas. — Beki, aš atsiprašau, — staiga jis ima kalbėti jau rimčiau. — Ir už tai, ir dar už daugelį dalykų. — Jis kiek padvejoja. — Manau, jog pastarąsias kelias savaites tau buvo labai sunku. Buvau per daug įsijautęs į sandorį su Arkodu. Iš manęs nesulaukei jokios paramos. Nesistengiau suprasti, kaip tau sunku vėl grįžus į Britaniją.