Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

— O aš turėjau stovėti ant savo kojų nuo pat pirmo žodžio „eik“, — sako Džesė. Jos veidas paniręs į žibintuvėlio skleidžiamos šviesos šešėlį, todėl nematau išraiškos.

— Jis atrodo... gana griežtas, tasai tavo tėtis, — atsargiai sakau.

Kelias minutes Džesė nieko nesako.

— Tėtis niekada iš tikrųjų nerodydavo emocijų, — pagaliau prataria ji. — Jis niekada nepasakydavo, kad mumis didžiuojasi. Jis tai jautė, — karštai priduria ji. — Bet šeimoje mes apie viską neplepame kaip kad tu.

Staigus vėjo gūsis atplėšia palapinės kraštą, įpūsdamas pliūpsnį lietaus. Džesė čiumpa palapinės „skverną“ ir siekia paimti metalinį smaigą.

— Ir aš tokia pati, — sako ji kaldama akmeniu smaigą į žemę. — Tai, kad aš nekalbu, nereiškia, jog nieko nejaučiu. — Ji apsidairo ir atlaiko mano žvilgsnį tik didelėmis pastangomis. — Beki, kai atvažiavau tavęs aplankyti jūsų bute, nenorėjau būti nedraugiška. Arba... šalta.

— Man niekada nereikėjo taip apie tave kalbėti, — graužiama sąžinės atsakau. — Aš tikrai labai atsiprašau...

— Ne, — nutraukia mane Džesė. — Tai aš atsiprašau. Turėjau labiau pasistengti. Būčiau galėjusi prie tavęs prisiderinti. — Ji padeda akmenį ant žemės ir kelias akimirkas į jį žiūri. — Atvirai kalbant, tu mane truputį... nervinai.

— Lukas sakė, jog aš tave galėjau trikdyti, — liūdnai sakau.

— Maniau, kad tu kvaištelėjusi, — prisipažįsta Džesė, o aš nežymiai šypteliu.

— Ne, — sako ji. — Rimtai. Maniau, kad tu kvanktelėjusi. Ir kad tėvai tave pratino prie kažkokių lengvinančių aplinkybių.

— Oo, — tarsteliu truputį suglumusi. Pasitrinu galvą, ją vėl ima skaudėti.

— Tau reikėtų pamiegoti, — sako Džesė žiūrėdama į mane. — Miegas — geriausias gydytojas. Ir geriausi nuskausminamieji. Štai antklodė. — Ji duoda man kažką panašaus į plonytę foliją.

— Na... gerai, — dvejodama atsakau. — Pamėginsiu.

Padedu galvą mažiausiai nepatogioje vietoje, kokią tik įstengiu surasti, ir užsimerkiu.

Bet negaliu užmigti. Mintyse nesiliauja suktis mūsų pokalbis, be to, į palapinę nuolat barbena lietus ir pūsčioja vėjas.

Aš išlepinta. Aš išlepinta nevykėlė.

Nieko keista, kad Lukas pasijuto nekaip. Nieko keista, kad mūsų santuokai gresia katastrofa. Dėl visko kalta tik aš.

O Dieve. Staiga mano akys priplūsta ašarų, todėl ima dar labiau skaudėti galvą. Ir man laužia sprandą... be to, į nugarą įsirėžęs lyg akmuo...

— Beki, ar viskas gerai? — klausia Džesė.

— Tiesą sakant, ne, — atsakau drebančiu balsu. — Negaliu užmigti.

Tyla. Ir man atrodo, kad Džesė arba neišgirdo, arba neturi ką atsakyti. Bet po minutėlės kažką šalia savęs pajuntu. Atsisuku — o ji man siūlo mažą baltą riekutę.

— Nors tai ir ne mėtinis kremas, — tiesmukai tarsteli ji.

— Kas čia? — pramurmu.

— Kendal mėtinis pyragas. Tradicinis žygeivių maistas.

— Ačiū, — sušnabždu ir truputį atsikandu. Jis keisto salsvo skonio, ir nepasakyčiau, kad labai jo norėčiau, bet atkandu ir antrą kąsnelį, kad pasirodyčiau išalkusi. Tada, savo siaubui, pajuntu, jog vėl plūsta ašaros.

Džesė atsidūsta ir atsikanda mėtinio pyrago.

— Kas yra?

— Lukas daugiau niekada manęs nebemylės, — sukūkčioju.

— Abejoju, — sako ji.

— Teisybė! — Man teka nosis, ir aš nusišluostau ją ranka. — Nuo tada, kai grįžome iš kelionės, mūsų gyvenimas buvo kažkoks nesusipratimas. Ir dėl to kalta tik aš, aš viską sugrioviau...

— Ne vien tik tu kalta, — nutraukia mane Džesė.

— Ką? — spoksau į ją.

— Nepasakyčiau, kad dėl visko kalta tik tu, — ramiai pakartoja ji. — Juk jūs esate dviese. — Ji susuka likusį mėtinį pyragą į popierių, atsega kuprinės užtrauktuką ir įmeta paketėlį kuprinėn. — Na, kai dėl apsėdimo, tai Lukas neabejotinai apsėstas darbo!

— Žinau, kad taip yra. Bet, maniau, jis pasikeitė. Per medaus mėnesį buvo visiškai atsipalaidavęs. Viskas buvo nuostabu. Jaučiausi tokia laiminga.

Staiga skausmingai prisimenu save ir Luką. Mes įdegę ir nerūpestingi. Susikibę už rankų. Kartu užsiiminėjame joga. Sėdime terasoje Šri Lankoje planuodami, kaip visiems padarysime staigmeną netikėtai sugrįžę. Turėjau tiek vilčių. Bet nieko nenutiko taip, kaip maniau.

— Medaus mėnuo negali tęstis amžinai, — pareiškia Džesė. — Po to ir turėjo būti sunku.

— Bet aš tiek daug tikėjausi iš vedybinio gyvenimo, — suaimanuoju. — Viską įsivaizdavau. Mes visi sėdime žvakių šviesoje už ilgo medinio stalo. Aš, Lukas, Sjuzi... Tarkvinas... visi laimingi, besijuokiantys...

— Tai kas nutiko? — Džesė gudriai į mane dirsteli. — Kas nutiko Sjuzi? Tavo mama man sakė, kad ji buvo geriausia tavo draugė.

— Taip, buvo. Bet, kai buvau išvažiavusi, ji... susirado kitą. — Žiūriu į besiplaikstantį palapinės brezentą ir pajuntu galugerklyje įstrigusį gumulą. — Visi susirado naujų draugų, naujų darbų, ir aš jiems daugiau neįdomi. Aš... nebeturiu jokių draugų.

Džesė užsega kuprinę ir kietai užriša virvelę. Paskui pakelia akis.

— Tu turi mane.

— Aš tau net nepatinku, — sumurmu tarsi prašydama išmaldos.

— Na, aš tavo sesuo, — sako Džesė. — Juk turėčiau su tavim sutarti, tiesa?

Pakeliu galvą ir jos akyse išvystu linksmus žiburėlius. Ir šilumą. Šilumą, kurios, manau, niekada anksčiau nesu mačiusi.

— Žinai, Lukas nori, kad būčiau tokia kaip tu, — pratariu patylėjusi.

— Aha. Taip.

— Tikra tiesa! Jis nori, kad būčiau taupi ir kukli. — Likusį mėtinio pyrago gabaliuką užkišu už akmens vildamasi, kad Džesė nepastebės. — Ar tu mane to išmokysi?

— Tave išmokyti? Būti taupiai...

— Taip! Prašau.

Džesė perverčia akis.

— Pirmiausia, jeigu tikrai nori išmokti būti taupi, nemėtyk visai gerų mėtinio pyrago gabaliukų.

— Aa, taip, — atsakau susigėdusi ir pakeliu kąsnelį. — Ee... skanu!

Dabar vėjas švilpia dar garsiau, palapinė plaikstoma vis dažniau.

Ir net striukės. Tada staiga kai ką prisimenu. Įkišu ranką į sijonėlio kišenę... ir negaliu patikėti. Ten tebėra mažasis maišelis.

— Džese... čia tau, — pratariu jį ištraukusi. — Ėjau pas tave į namus ketindama jį tau atiduoti.

Paduodu Džesei mažą turkio spalvos maišelį. Ji iš lėto jį atriša ir išėmusi padeda ant delno sidabrinį Tiffany pakabutį.

— Tai pakabutis, — paaiškinu. — Žiūrėk, ir aš tokį patį turiu.

— Beki, — sako Džesė sutrikusi. — Jis... jis tikrai...

Vieną siaubingą akimirką man atrodo, kad ji tuoj pasakys „netinkamas“ arba „nieko vertas“.

— Nuostabus, — galiausiai prataria ji. — Jis nuostabus. Man patinka. Ačiū.

Ji užsisega ant kaklo grandinėlę, ir aš patenkinta ją nužvelgiu. Pakabutis jai tikrai tinka! Vis dėlto jos veidas man atrodo kažkaip keistai, jis kažkoks kitoks, tarsi pasikeitęs. Atrodytų, tarsi...

— Oi, Dievuli! — šūkteliu apstulbusi. — Tu šypsaisi !

— Ne, nesišypsau, — iškart paneigia Džesė, ir aš matau, kaip ji mėgina liautis šypsojusis, bet... negali. Jos šypsena tampa dar platesnė, ir ji kilsteli ranką norėdama paliesti pakabutį.

— Taip, šypsaisi, — kartoju kikendama. — Tikrai šypsaisi! Radau tavo silpnąją vietą. Giliai širdyje tu esi Tiffany mergaitė.

— Ne, nesu!

— Esi! Taip ir žinojau! Žinai, Džese...

Bet mano sumanytus žodžius nusineša stūgaujantis vėjas, nes visai netikėtai gūsis atplėšia vieną palapinės šoną.