Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

Prislėgta ponia Klyt-Stiuart teigia: „Tai rodo, jog kažkas negerai. Beksė niekada nepaliktų pirkinių! Niekada!“

CHAOSAS

Ponios Brendon tėvams Greihemui ir Džeinei Blumvudams pareikalavus, kad kruizinis laivas „Protas, kūnas, siela“, plaukiojantis po Viduržemio jūrą, būtų pasuktas atgal, laive kilo suirutė. “Susikiškite savo sumautą ramybę! — isteriškai šaukė ponia Blumvud. — Mano dukra dingo!“

AUDROS

Ponui Brendonui atvykti iš Kipro, kur jis dabar dirba, sukliudė audros. Sakoma, kad vakar jis buvo nepaprastai sunerimęs ir nuolat palaikė ryšį su policija. Jo verslo partneris Natanas Templis pažadėjo piniginį atlygį už informaciją, atskleisiančią, kur gali būti ponia Brendon. Vakar jis teigė: Jeigu dėl kieno nors kaltės bent plaukelis nukris nuo tos jaunos ledi galvos, aš pats asmeniškai sulaužysiu visus skriaudėjo kaulus. Du kartus 1984-aisiais ponas Templis buvo nuteistas už sunkų kūno sužalojimą.

Dvidešimt antras skyrius

Oi. Ooooch.

Dieve, man beprotiškai skauda galvą. Ooi. Man tvinkčioja kulkšnį, jaučiuosi taip, tarsi tuoj pat galėčiau apsivemti, į mano petį įsirėžęs kažkoks aštrus daiktas...

Beje, kur aš? Kodėl taip keistai jaučiuosi?

Milžiniškomis pastangomis atsimerkiu ir prieš užsimerkdama spėju pamatyti šmėstelėjusią žydrynę.

Hmm. Mėlyna. Šitai man nieko nesako. Gal geriau pamiegoti.

— Beki? Bekiii! — labai iš toli pasigirsta balsas. — Nubusk!

Prisiverčiu atsimerkti dar kartą ir susivokiu žvelgianti į kažkieno veidą. Išplaukęs veidas mėlyname fone.

Džesė.

Vaje, tai Džesė. Ji išblyškusi ir labai sunerimusi. Galbūt ji ką nors pametė. Gal akmenį. Tikriausiai taip ir yra.

— Ar mane matai? — primygtinai klausia ji. — Ar gali suskaičiuoti mano pirštus?

Ji ištiesia man prieš akis delną, ir aš apsvaigusi spoksau. Varge, toji mergina turėtų pasidaryti manikiūrą.

— Kiek pirštų matai? — nepaliauja klausinėjusi. — Ar matai? Ar tu mane girdi?

A, taip, teisingai.

— Ee... trys?

Džesė minutėlę žiūri įbedusi į mane akis, paskui parpuola ant kelių ir įsikniaubia veidu į delnus.

— Ačiū Dievui. Ačiū Dievui.

Ji dreba. Kodėl, po šimts pypkių, ji dreba?

Paskui tarsi potvynio banga mane užlieja suvokimas.

Oi, Dievuli. Kopimas. Audra. Kritimas. O Dieve, kritimas. Ritausi nuo kalno.

Stengiuosi kuo greičiau išguiti šias mintis iš sąmonės, bet, pačios nuostabai, man iš akių pasipila ašaros ir ritasi į ausis.

Gerai. Reikia liautis. Dabar aš saugi. Aš jau ant žemės. Man... taip atrodo. Atvirai kalbant, dar negaliu gerai susivokti, kur esu. Žiūriu į ryškiai žydrą foną, bet vis dar nieko nesuprantu. Sakyčiau, esu danguje. Tada išeitų, kad krito ir Džesė, bet juk taip nebuvo, tiesa?

— Kur aš? — įstengiu paklausti. Džesė pakelia galvą. Ji vis dar išbalusi ir labai sukrėsta.

— Mano palapinėje, — sako ji. — Kuprinėje visada nešiojuosi palapinę. Nedrįsau tavęs judinti, todėl palapinę pastačiau virš tavęs.

Palapinė! Kaip sumaniai pasielgta! O kodėl aš visur nesivežioju palapinės? Nuo rytdienos vežiosiuos. Taip. Mažutę palapinukę, kuri tilptų man į rankinę.

Vienintelis dalykas — čia ant žemės nėra labai patogu. Galbūt vertėtų atsistoti ir ištiesti kojas.

Mėginu keltis, bet viskas aplinkui ima suktis.

— O Dieve, — tyliai pralemenu ir vėl atsigulu.

— Nemėgink keltis! — susijaudinusi paliepia Džesė. — Tu labai smarkiai kritai. Maniau... — ji nebaigia sakinio ir giliai atsidūsta. — Jokiu būdu nesikelk.

Po truputį imu jausti visą savo kūną. Mano rankos subraižytos ir nubrozdintos. Labai pasistengusi pakeliu galvą, dirsteliu į kojas — jos kruvinai nudaužytos. Jaučiu, jog man sumuštas skruostas, ir pakeliu prie jo ranką.

— Oi, ar mano skruostas kraujuoja?

— Tu labai sudaužyta, — tiesiai sako Džesė. — Ar yra kokia vieta, kur tau tikrai labai skaudėtų?

— Kulkšnis. Kairioji. Labai skauda.

Džesė ima kulkšnį čiupinėti, ir aš prikandu lūpą stengdamasi nerėkti.

— Manau, kad tu ją pasitempei, — galiausiai taria Džesė. — Aš sutvarstysiu.

Ji įjungia žibintuvėlį ir pritvirtina jį prie plieninio strypo, paskui paima mažą skardinę dėžutę. Išsitraukia juostą binto ir įgudusiais judesiais ima tvarstyti man kulkšnį.

— Beje, Beki, ką, po velnių, taip aukštai veikei?

— Aš... aš ėjau ieškoti tavęs. — Smegenyse ima ryškėti detalės. — Dalyvavau rėmėjų organizuotame ištvermės žygyje.

Džesė spokso į mane.

— Bet tai nebuvo žygio trasa! Aš išsukau iš kelio. Žygio takas gerokai žemiau. Ar tu nekreipei dėmesio į ženklus?

— Ženklus? — pakartoju nieko nesuprasdama.

— Dieve, tu nieko nenutuoki apie žygius, tiesa? — susijaudinusi sako ji. — Tu neturėjai taip aukštai lipti. Tai pavojinga!

— O kodėl tu lipai? — atkertu susiraukdama, kai ji vis stipriau veržia man kulkšnį. — Tai, ką tu darei, ir man atrodė labai pavojinga.

Džesė tarsi užsisklendžia.

— Kai paskutinį kartą lipau į viršūnę, pastebėjau keletą amonitų egzempliorių, — galiausiai paaiškina ji. — Norėjau vieną iš jų pasiimti. Gal tai ir šiokia tokia beprotybė, bet nemanau, kad galėtum suprasti...

— Ne! Aš tikrai suprantu! — nutraukiu ją ir labai pasistengusi pasiremiu ant alkūnių. O Dieve. Visos mano mintys grįžta. Turiu jai papasakoti. — Džese, aš suprantu. Mačiau tavo akmenis. Jie fantastiški. Jie gražūs.

— Gulkis, — sunerimusi sako Džesė. — Nurimk.

— Nenoriu nurimti! Džese, paklausyk. Mes esame seserys. Mes esame tikros seserys. Todėl ir lipau į kalną. Turėjau tau pasakyti.

Džesė spokso į mane.

— Beki, tau ant galvos gumbas... tikriausiai tau smegenų sutrenkimas...

— Visai ne! — Kuo garsiau kalbu, tuo labiau treška mano galva, bet negaliu susivaldyti. — Žinau, kad esame to paties kraujo. Žinau! Buvau tavo namuose.

— Kur? — Džesė šokiruota. — Kas tave įleido?

— Mačiau tavo akmenų spintelę. Ji visai tokia pati, kaip ir mano batų spinta Londone. Visai tokia pati. Lemputės... lentynėlės... viskas!

Pirmą kartą pastebiu, kaip susvyruoja Džesės pasitikėjimas ir šaltakraujiškumas.

— Na ir kas? — šiurkščiai tarsteli ji.

— Taigi! Mes vienodos! — Guviai atsisėdu nekreipdama dėmesio į svaigstančią galvą. — Džese, juk žinai, ką jauti galvodama apie išties nuostabius akmenis? Būtent tą patį jaučiu ir aš išvydusi porą puikių batelių! Arba suknelę. Privalau visa tai turėti. Daugiau niekas man nesvarbu. Žinau, kad tu jauti tą patį, jeigu kalbėtume apie tavąją akmenų kolekciją.

— Nejaučiu, — sako Džesė nusigręždama.

— Jauti! Žinau, kad jauti! — Suspaudžiu jai ranką. — Tu esi taip pat apsėsta, kaip ir aš. Tik tau geriau pavyksta tai nuslėpti! O Dieve, galvą. Oi.

Aš vėl griūnu ant nugaros, man tvinksi smilkiniuose.

— Duosiu tau nuskausminamųjų, — nukreipdama kalbą sako Džesė, bet nė nepajuda. Ji sėdi sau laikydama rankoje binto galą.

Matau, jog mano žodžiai ją pasiekė.

Tylu, tik girdėti, kaip į palapinės stogą barbena lietus. Nedrįstu kalbėti. Nedrįstu pajudėti.

Tiesą sakant, net nesu tikra, ar galiu judėti.

— Kopei į kalną per audrą tik tam, kad man tai pasakytum? — galiausiai prabyla Džesė.

— Taip! Žinoma!

Ji atsigręžia norėdama į mane pažiūrėti. Ji labiau išblyškusi nei paprastai, tarsi sutrikusi, tarsi kas nors norėtų iš jos pasišaipyti.