Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

O kur visi kiti? Dieve, nieko keista, kad jie neturi pinigų, jeigu niekas nesirodo rėmėjų surengtame žygyje.

— Sveiki, — sakau nepažįstamajam su striuke. — Gal žinote, kur yra Džesė Bertram? Ji — viena iš žygeivių. Man tikrai labai reikia su ja pasikalbėti.

Jaučiuosi tarsi apsėsta laukimo. Negaliu sulaukti, kol galėsiu viską jai pasakyti! Negaliu sulaukti, kol išvysiu jos išraišką!

— Deja, jau per vėlu, — sako vyriškis ir mosteli viršūnės link. — Ji išėjo. Jie visi jau išėjo.

— Jau? — spoksau į jį. — Bet... žygis prasideda tik vienuoliktą. Dabar dar be penkių minučių.

— Žygis prasidėjo pusę vienuoliktos, — pataiso mane vyriškis. — Paankstinome dėl prasto oro. Jums teks palaukti. Jie užtruks vos kelias valandas.

— Oi, — tarsteliu nusivylusi ir apsigręžiu. — Viskas aišku. Ačiū.

Viskas bus gerai. Galiu palaukti. Galiu būti kantri.

Juk kelios valandos nėra labai ilgai.

Ne, ilgai. Kelios valandos — ištisi amžiai. Aš jai noriu viską išsakyti dabar. Pažvelgiu į kalną visu kūnu drebėdama iš pykčio. Staiga už kelių šimtų jardų pastebiu porą žmonių, vilkinčių vienodomis raudonomis striukėmis. Jie turi prisisegę Skalio gamtos apsaugos grupės ženklus. Jie yra žygio dalyviai. Tik pažvelkite, kiek žemiau jų kopia mėlynai apsirengęs vyrukas.

Mano mintys sparčiai sukasi. Jie dar nespėjo toli nukeliauti. Vadinasi, ir Džesė dar nėra labai toli. O tai reiškia... kad aš galiu ją pasivyti. Taip!

Tokios naujienos negali laukti keletą valandų! Na, kad mes seserys. Mes esame tikros seserys! Turiu jai tai pasakyti tiesiog dabar.

Ryžtingai užsimetu ant peties krepšelį su angelu, nuskubu prie stataus tako, vedančio į viršūnę, ir pakeliu akis. Į tokį galiu užlipti. Lengvai. Yra uolų atplaišų, už kurių galima pasilaikyti, ir visa kita.

Žengiu keletą žingsnelių save mėgindama... puiku! Visai nesunku.

— Atleiskite? — Vyriškis su striuke sunerimęs stojasi kreipdamasis į mane. — Ką jūs darote?

— Ketinu prisidėti prie žygeivių. Nesijaudinkite. Aš pati save paremsiu.

— Jūs negalite dalyvauti šiame žygyje! Kokie jūsų batai! — Jis su siaubu mosteli į mano aukštakulnes turkio spalvos basutes. — Ar turite kirstuką?

— Kirstuką? — vypteliu. — Ar aš panaši į tokią, kuri galėtų turėti kirstuką?

— Tai gal lazdą?

— Man nereikia lazdos, — aiškinu. — Aš dar nesena.

Iš tikrųjų. Juk tereikia užlipti į kalną. Kam tiek triukšmo?

Vien norėdama jam įrodyti ką sugebanti visai rimtai pradedu lipti taku aukštyn. Žemė kiek slidi nuo dulksnos, bet aš kiek galėdama giliau įbedu į purvą kulniukus ir įsitveriu į uolas, kyšančias abipus tako. Maždaug po dviejų minučių jau pasiekiu pirmą posūkį.

Aš kiek per sunkiai alsuoju, man skauda blauzdas, bet šiaip visai gerai sekasi! Dieve, visa tai tik įrodo, kad lipti į kalnus nėra labai sunku.

Pasiekiu kitą posūkį ir patenkinta atsigręžiu atgal. Beveik įveikiau pusę kalno!

Šitai visai lengva. Visada maniau, kad žygeiviai nieko ypatinga nenuveikia.

Iš apačios atsklinda vos girdimas Džimo balsas:

— Beki! Grįžk!

Bet aš apsimetu negirdinti ir ryžtingai lipu toliau statydama pirma vieną koją, paskui kitą. Jeigu noriu pasivyti Džesę, turiu paskubėti.

Tik štai: ji gali būti labai sparti ėjike. Jau praėjo beveik valanda kai lipu, o jos dar nepavijau.

Tiesą sakant, nepavijau nė vieno iš jų. Kurį laiką dar mačiau raudonąją porelę, bet paskui jie lyg ir dingo kažkur. Dingo ir mėlynai vilkintis vyrukas. O Džesės nė akimirksnio nemačiau.

Tikriausiai todėl, kad ji, gali būti, visą kelią bėgo, pamanau nuliūdusi. Viršuje ji tikriausiai daro dvidešimt atsilenkimų, nes kopti į kalną nereikia daug jėgų. Dieve, kaip neteisinga. Ir man galėjo tekti keletas supergalingų genų.

Žengiu dar kelis žingsnius aukštyn, o paskui stabteliu norėdama daugiau įkvėpti. Krūpteliu išvydusi purvu aptekusias kojas. Mano skruostai iškaitę, aš sunkiai alsuoju, todėl išsitraukiu Evian priemonę veidui drėkinti ir dar kartą pasipurškiu. Čia jau darosi gana statu.

Na, netvirtinu, kad labai sunku ar šiaip kas... Tiesą sakant, aš tikrai savimi patenkinta. Tik ant dešinės pėdos prisitryniau nuospaudą ir dabar man pradeda skaudėti. Galbūt tasai vyriškis buvo teisus — šie bateliai nėra patys tinkamiausi lipti į kalnus. Nors, jeigu paieškotume teigiamų savybių, kulniukai išties praverčia, kai kopi slidžiu keliu.

Apsidairau po tuščią, atšiaurų kalnų peizažą. Maždaug už trijų pėdų yra kyšulys, o po juo status skardis į slėnį.

Nesirengiu į jį žiūrėti. Taip pat ir galvoti.

Liaukis, Beki. Juk nepulsi pirmyn ir nesisversi per kraštą, kad ir ką tau smegenys sakytų.

Įsidedu purškalą ir kiek dvejodama apsidairau. Nė nenumanau, kiek toli dar reikės kopti. Tikėjausi pasivyti kitus žygeivius ir jų paklausti. Apsižvalgau ištiesusi kaklą, mėgindama įžiūrėti ryškiaspalvę striukę, bet oras darosi miglotas nuo dulksnos.

O Dieve. Gali pradėti lyti. O aš net megztuko nepasiėmusi.

Staiga pasijuntu šiek tiek kvailai. Gal man nereikėjo čia ropštis. Gal turėčiau leistis žemyn. Atsargiai žengiu žingsnį žemyn... bet žemė slidesnė nei maniau, ir staiga imu slysti uolotosios atbrailos link.

— Po perkūnais! — Stveriuosi už aštrios atplaišos mėgindama sustoti ir man kažkokiu būdu pavyksta, tik pasitempiu rankos raumenį.

Na, gerai, pamiršk šį ketinimą. Dabar nesileisiu žemyn. Leistis tikriausiai reikėtų ilgiau nei keliauti iki viršūnės. Ir toliau eisiu šiuo taku. Viskas bus gerai. Jeigu tik truputį paskubėsiu, tikrai susirasiu Džesę.

O šitai padaryti išties verta jau vien dėl galimybės išvysti jos išraišką.

Ji nepatikės savo akimis. Tada aš jai viską papasakosiu ir ji nepatikės savo ausimis. Ji bus visiškai pritrenkta! Kelias minutes patenkinta mėgaujuosi šia mintimi, o paskui, pajutusi naują energijos antplūdį, imu kopti vėl.

Labai pavargau. Nebegaliu toliau eiti.

Man skauda kelius, peršti rankas, o pėdos nusėtos pūslėmis. Atrodo, kad lipu ištisas valandas, bet šis prakeiktas kalnas dar labiau nuo manęs tolsta. Kiekvieną kartą, kai pagalvoju, jog tikriausiai pasiekiau viršukalnę, priešaky išdygsta kita viršūnė.

Kur Džesė? Kur visi kiti? Juk negali būti, kad jie visi už mane greitesni.

Sustoju kelioms akimirkoms sunkiai alsuodama, mėgindama išlaikyti pusiausvyrą įsitveriu uolos atbrailos. Metusi žvilgsnį į slėnį vėl išvystu pribloškiantį vaizdą — dangumi plaukia pilkšvai rožiniai debesys, tiesiai man virš galvos sklando vienišas paukštis. Galbūt tai erelis, o gal dar kas nors. Atvirai kalbant, man nerūpi. Dabar tiesiog norėčiau pasėdėti su puodeliu arbatos rankose. Daugiau nieko pasaulyje nenorėčiau.

Bet negaliu. Turiu kopti toliau. Pirmyn. Štai kodėl šis žygis vadinamas ištvermės žygiu.

Tik milžiniškomis pastangomis paleidžiu atbrailą ir vėl imu lipti. Kairė, dešinė. Kairė, dešinė. Galbūt man pamėgint uždainuoti kaip Fon Trapsui. Taip. Šitai mane pralinksmintų.

Aukštai ant kalnelio...

Ne. Pamiršk dainavimą.

O Dieve. Daugiau nebegaliu kopti. Tiesiog nebegaliu.

Tikriausiai kopiau ištisas valandas, dabar man bloga ir svaigsta galva. Rankos nutirpusios ir pavargusios. Į uolą smarkiai įsipjoviau kelį, persiplėšiau sijoną, be to, nė nežinau, kur man eiti toliau.

Klupčiodama perlipu akmenų sąvartą ir stveriuosi už krūmo, kad išsilaikyčiau; susiraukiu, kai krūmas man įduria. Taip. Turiu sustot pailsėti. Atsisėdu ant plokščio akmens, susigraibau vandens purkštuvą ir įsipurškiu į gerklę.