Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

Beprotiškai noriu gerti. Mano veidas prakaituotas, plaučiai tartum svyla. Kojos aplipusios purvu, iš kairiojo kelio bėga kraujas. Basučių jau nė neatpažinsi.

Įsipurškiu į burną paskutinius lašus. Iš krepšelio išsitraukusi servetėlę nusišluostau veidą ir apsidairau po tuščius kalnus. Niekur nieko nematyti. Nieko.

Ką man daryti?

Pajuntu širdį gniaužiančią baimę, bet į ją nekreipiu dėmesio. Viskas bus gerai. Svarbiausia — pozityviai mąstyti. Tiesiog kopsiu aukštyn! Galiu tai padaryti!

Ne, negali, pasigirsta tylus vidinis balsas.

Liaukis. Mąstyk pozityviai. Galiu padaryti bet ką, jeigu tik užsibrėšiu.

Tik jau ne lipti į kalną. Toji mintis buvo kvaila.

Liaukis. Taip, aš galiu. Moteriška galia. Galiu įlipti į bet kokį kalną.

Tačiau negaliu amžinai sėdėti ant šio akmens. Turiu eiti tolyn, nes kitaip man pasidarys bloga nuo sniego, aš užmigsiu ir numirsiu. O gal pasidarys bloga nuo kalnų. Nesvarbu.

Man dreba kojos, bet vis dėlto kažkaip prisiverčiu atsistoti ir susiraukiu, kai basučių dirželiai įsirėžia į pritrintas pūsles. Gerai. Tiesiog nesustok. Pasieksi viršūnę; galbūt ten ir bus surengta sutiktuvių šventė. Ir bus vaišinama tais karštais gėrimais, apie kuriuos kalbėta. Taip. Būtų puiku...

Staiga pasigirsta tolimas griaustinis.

O Dieve! Prašau, nereikia.

Pakeliu akis: dangus patamsėjęs iki grėsmingai pilkos spalvos.

Nėra jokių paukščių.

Man į akį pataiko lietaus lašelis. Paskui kitas.

Nuryju seiles mėgindama išlikti rami. Bet širdyje tikrai panikuoju. Ką aš dabar darysiu? Ar man kopti toliau? O gal leistis žemyn?

— Ei! — šūkteliu. — Ar yra ten kas nors? — Mano balsas nuaidi tarp uolų, bet niekas neatsiliepia.

Ant galvos nukrinta dar trys lašeliai.

Neturiu nieko, kas galėtų apsaugoti nuo lietaus. Apsidairau po sustingusį peizažą sukaustyta baimės. O kas, jeigu negalėsiu nusileisti? O kas, jeigu čia mane užklups audra?

Aš taip labai norėjau pasakyti Džesei, kad mes seserys. O dabar jaučiuosi kaip kvailė. Turėjau palaukti. Lukas teisus. Kodėl niekada gyvenime nieko negaliu laukti? Dėl visko tik aš pati kalta.

Dar kartą tolumoje nugriaudžia. Išsigandusi susigūžiu. O kas, jeigu į mane trenks žaibas? Net nežinau, kokių reikia laikytis taisyklių, jeigu tave užklumpa audra. Atrodo, reikia stovėti po medžiu. O gal nestovėti po medžiu. Kuris variantas teisingas? Kas bus, jeigu pasirinksiu klaidingąjį?

Staiga tebebūdama labai susijaudinusi išgirstu kažkokį triukšmą. Tarsi kažkas čirkštų. Ar čia... koks žvėris?

O Dieve.

O Dieve, tai mano mobilusis. Čia, aukštai, ryšys yra! Yra prakeiktasis ryšys!

Drebančiais pirštais atsegu krepšelį su angelu ir čiumpu žybsintį mobilųjį. Apstulbusi iš netikėtumo mažame langelyje matau užrašą „Lukas“. Kaip pašėlusi spaudžiu žalią mygtuką, man pasidaro silpna iš palengvėjimo.

— Lukai! — sakau. — Čia Beki!

— Beki? Ar kas nors kalba? — Linijoje traška, jo balsas girdėti neaiškiai ir iš labai toli.

— Taip! — rėkiu jusdama, kaip vis dažniau krenta ant pakaušio lietaus lašai. — Lukai, čia aš! Aš pasiklydau! Man reikia pagalbos!

— Alio! — vėl pasigirsta sutrikęs jo balsas. — Ar kas nors mane girdi?

Išsigandusi žiūriu į mobilųjį.

— Taip! Aš tave girdžiu! Aš čia! — Netikėtai mano skruostais pasipila ašaros. — Įstrigau šiuose siaubinguose kalnuose ir nežinau, ką man daryti. Lukai, man taip gaila...

— Linija neatsako, — išgirstu jį kažkam sakant. — Nė velnio negirdžiu.

— Lukai! — rėkiu. — Lukai, aš čia! Aš čia! Nedink!

Karštligiškai trankau telefoną. Užsidega žodžiai „Baterija senka“.

— Alio? — vėl pasigirsta Luko balsas. — Beki?

— Lukai, prašau, išgirsk mane! — desperatiškai šaukiu. — Prašau, išgirsk mane! Prašau...

Bet mažame ekranėlyje jau blėsta šviesa. Po akimirkos telefonas užgęsta.

Jo nebėra.

Apsidairau po tuščius, tylius kalnus. Niekada gyvenime nesijaučiau vienišesnė.

Po valandėlės vėjo gūsis bloškia man į veidą lietaus purslus ir aš krūpteliu. Negaliu štai taip čia stovėti. Turiu rasti kokią nors užuovėją.

Maždaug šešios pėdos man virš galvos kyšo atbraila, ant kurios matyti akmenų sąvarta. Vienas iš riedulių užkritęs ant kitų taip, kad po juo gal ir tilpčiau susilenkusi. Šlapias purvas slidus, bet aš smeigiu į jį aukštus kulniukus ir čiumpuosi bet ko, kas tik pasitaiko po ranka, ir kažkokiu būdu ten užsikabaroju nusibrozdindama ir kitą kelį.

Dieve, čia gana aukštai. Nepasakyčiau, kad tvirtai jausčiausi. Bet nesvarbu. Jeigu nežiūrėsiu žemyn, viskas bus gerai. Tvirtai įsitveriu kyšančio akmens ir mėginu po juo palįsti nepaslydusi... ir staiga pamatau ryškiai geltoną spalvą.

Ryškiai geltona.

Geltonas neperšlampamas žmogaus dėvimas apsiaustas.

O, mano Dieve. Ant kalno yra dar kažkas! Aš išgelbėta!

— Ei! — rikteliu. — Ei! Alio! — Bet vėjas ir lietus nuneša mano balsą priešinga kryptimi.

Gerai nematau kas ten, nes man užstoja kyšanti atbraila. Labai lėtai ir atsargiai išlaviruoju apeidama ją, kad geriau matyčiau.

Mano širdis sustoja plakusi.

Tai Džesė.

Ji yra šlaite, kiek žemiau, apsivilkusi geltoną striukę ir užsidėjusi kuprinę. Prie šlaito prisirišusi virve ir metaliniu peiliu atsargiai skaptuoja uolą.

— Džese! — rėkiu, bet per vėją mano balso beveik negirdėti, jis tarsi silpnutis aidas. — Džese! Džese!

Pagaliau ji atsigręžia. Jos veidas persimaino nuo išgąsčio.

— Jėzau Kristau! Beki! Ką, po šimts velnių, čia veiki?

— Atėjau tau pasakyti, kad mes seserys! — šaukiu jai, bet nesu tikra, ar ji mane girdi per šniokščiantį lietų. — Seserys! — vėl rikteliu žengdama žingsnį pirmyn ir pridėdama prie burnos delnus. — Mes se-se-rys!

— Stok! — apimta siaubo rėkia Džesė. — Toji atbraila pavojinga!

— Man viskas gerai!

— Traukis!

— Man tikrai viskas gerai, — šaukiu, bet ji atrodo taip sunerimusi, jog aš klusniai žengteliu atgal, toliau nuo atbrailos krašto.

Kaip tik tada ant šlapio purvo slysteli mano basutė.

Negaliu atgauti pusiausvyros.

Karštligiškai griebiuosi uolų stengdamasi už ko nors laikytis, mėgindama gelbėtis. Bet viskas per slidu. Mano pirštai apsiveja krūmokšnio šaknis, bet ir jos šlapios nuo lietaus. Negaliu kaip reikiant įsitverti.

— Beki! — išgirstu Džesės šūksnį, kai šaknis išslysta iš beviltiškai besigniaužančių pirštų. — Beki!

Tada aš krentu apimta siaubo, tegirdėdama riksmą. Akyse šmėsteli lopinėlis dangaus, paskui kažkas stipriai smogia man į galvą.

Viskas aptemsta.

Maidaveilo kronika, 2003-iųjų birželio 7-oji, šeštadienis

BAIMINAMASI DĖL DINGUSIOS MERGINOS

Vakar vakare pradėta nerimauti dėl Maidaveilo gyventojos, dvidešimt septynerių metų Rebekos Brendon, saugumo. Ponia Brendon (buvusi Blumvud) ketvirtadienį dingo iš prabangaus buto, kuriame gyvena kartu su vyru Luku Brendonu, ir nuo to laiko apie ją nieko nežinoma. Pirmoji nerimauti pradėjo ponios Brendon draugė Sjuzan Klyt-Stiuart, atvykusi į Londoną ketindama netikėtai aplankyti draugę.

APSIPIRKIMAS

CCTV juostelėje užfiksuota, kaip neilgai trukus iki dingimo ponia Brendon lankėsi vietinėje parduotuvėje „Anos delikatesai“; ji atrodė susijaudinusi. Ji tiesiog metė visus pirkinius ir išėjo, — pasakojo pardavėja Meri Fuler. — Ji nieko nepirko.“