Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir sesuo

Manasis krepšelis su angelu.

Maniau, kad jau niekada daugiau jo nepamatysiu.

— O Dieve, — išgirstu aiktelint Sjuzi.

Be žado spoksau į krepšelį. Jis truputį aplamdytas, ties rankenomis šiek tiek įtrūkęs, bet šiaip atrodo visai taip pat, kaip ir anksčiau. Žaižaruojantis „Dantė“ toks pats.

— Atrodo gerai, — sako Džesė vartydama rankose krepšelį. — Jis kiek sudrėkęs ir aplamdytas, bet šiaip, atrodo, jam nieko bloga nenutiko. Štai, imk. — Ji ištiesia man krepšelį.

Aš nejudu. Negaliu jo iš jos paimti.

— Beki? — Džesė atrodo apstulbusi. — Štai. — Ji meta man krepšelį, ir aš krūpteliu.

— Aš jo nenoriu, — nusuku akis. — Šis krepšelis vos nesužlugdė mano santuokos. Nuo tos akimirkos, kai jį nusipirkau, viskas ėmė blogėti. Manau, kad jis prakeiktas.

— Prakeiktas? — pakartoja Džesė pasikeisdama žvilgsniais su Sjuzi.

— Bekse, jis neprakeiktas, — kantriai kalba Sjuzi. — Tai neabejotinai fantastiškas krepšelis! Kiekvienas nori krepšelio su angelu!

— Tik ne aš. Jau nebenoriu. Jis man atnešė tik bėdų. — Žvalgausi čia į vieną, čia į kitą staiga pasijutusi labai išmintinga. — Žinote, per pastarąsias kelias dienas aš išties daug ko išmokau. Kitaip išvydau daugelį dalykų. Jeigu tik turiu rinktis, ar neabejotinai fantastiškas krepšelis, ar santuoka... — išskečiu rankas, — renkuosi santuoką.

— Ohoho, — sako Sjuzi. — Tu pasikeitei. Atsiprašau, — droviai priduria pamačiusi mano išraišką.

Tikrai, ką ji sau mano? Aš visada pasirinkčiau santuoką.

— Na... esu visiškai tikra, kad pasikeičiau.

— Tai ką toliau darysi? — klausia Džesė. — Tu jį parduosi?

— Galėtum paaukoti muziejui! — susijaudinusi sako Sjuzi. — Galėtų vadintis taip: „Iš Rebekos Brendon kolekcijos“.

— Aš turiu geresnę idėją, — sakau. — Jis galėtų būti pagrindinis šios popietės loterijos prizas, — šypteliu žvelgdama į jas. — Ir mes padarysime taip, kad jį laimėtų Keli.

Pirma valanda, namas pilnas žmonių. Visi čia susirinko paskutiniams pokalbiams, atmosfera tiesiog nuostabi. Mes su Džese nešiojame dubenius daržovių sriubos, Sjuzi rodo Robinui baigtus plakatus, visur girdisi šurmuliuojantys pokalbiai ir juokas.

Dieve, kodėl aš anksčiau nedalyvavau jokiuose protestuose? Juk tai geriau už bet ką kita!

— Ar ne puiku? — klausia Keli atėjusi su dubenėliu sriubos rankose. Ji apsivilkusi maskuojančios spalvos drabužius ir marškinėlius su užrašu „Rankas nuo mūsų žemės“, jis užrašytas žymikliu.

— Nuostabu! — plačiai jai nusišypsau. — Na... ar nusipirkai loterijos bilietą?

— Taip, žinoma! Nusipirkau visą dešimtį!

— Imk ir šį, — nerūpestingai tarsteliu duodama jai 501 numerį. — Kažkodėl man atrodo, kad jis bus laimingas.

— Oi, gerai! — Ji įsimeta bilietą į kelnių kišenę. — Ačiū, Beki!

Nekaltai nusišypsau ir sriūbteliu sriubos.

— Kaip atrodo parduotuvė?

— Fantastiškai! — šviečia jos akys. — Visur iškabinome dujų pripūstų balionų, kaspinų, yra daug šampano, paruošta daugybė visokių dovanų...

— Vadinasi, bus nuostabus vakarėlis. Ar tau taip neatrodo, Džese? — priduriu pamačiusi, kaip Džesė eina pro šalį su prikaistuviu sriubos. — Tasai vakarėlis Džimo parduotuvėje.

— Oi, — sako ji. — Manau, kad taip. — Ji nenorom gūžteli pečiais ir įpila dar sriubos į Keli dubenėlį.

Atrodo, kad taip darydama ji tikrai nori mane apkvailinti.

Ir gerai. Aš jos sesuo.

— Taigi... tiesiog nuostabu, kad šiam vakarėliui paremti turime labdaros, — tarsteliu Keli. — Ką apie tai manai?

— Tiesiog neįtikėtina! — sako Keli. — Tūkstantis svarų tiesiog iš niekur! Net negalėjome patikėti.

— Nuostabu, — sako Džesė truputį susiraukusi.

— Keista, kad aukotojas linkęs likti nežinomas, — priduriu įsipylusi samtį sriubos. — Robinas sakė, kad rėmėjai primygtinai to reikalavo.

— Taip. — Džesės kaklas truputį parausta. — Girdėjau.

— Galėtum pamanyti, kad jie laukia kokio nors atpildo, — išpūtusi akis sako Keli. — Na, už tai, kad jie tokie dosnūs!

— Sutinku. Galima manyti, kad taip ir yra. — Nutylu, o paskui atsargiai klausiu: — Džese, kaip tu manai?

— Tikriausiai, — atsako ji garsiai dėdama ant padėklo dubenėlius. — Nežinau.

— Manau, kad nežinai, — slepiu šypsenėlę. — Gardi sriuba.

— Ei, visi! — Džimas pabarbena į stalą, ir šurmulys nurimsta. — Norėčiau jums priminti. Mūsų kaimo parduotuvės vakarėlis prasideda penktą valandą, iškart po protesto akcijos. Visi labai laukiami ateiti ir išleisti po tiek, kiek kas gali. Net ir tu, Edi.

Jis baksteli pirštu į Edi, ir visas kambarys prapliumpa juoktis.

— Kiekvienas, išleidęs daugiau kaip dvidešimt svarų, gauna dovanėlę, — priduria Džimas. — Ir visi dykai vaišinami gėrimais.

— Kas čia kalba! — šūkteli žilaplaukis vyriškis, ir vėl nusirita juoko banga.

— Bekse? — ties ausimi išgirstu Sjuzi balsą. — Tau telefonas. Lukas skambina.

Nuskubu į virtuvę vis dar plačiausiai šypsodamasi ir čiumpu ragelį.

— Lukai! Sveikas! Kur tu? Oro uoste?

— Ne. Aš jau automobilyje.

— Puiku! — išpyškinu. — Kaip greitai būsi čia? Čia vyksta visokiausių dalykų! Aš tau pasakysiu, kur tiksliai mes būsime...

— Beki... Deja, atsirado tam tikrų kliūčių, — nutraukia mane jo balsas. — Nežinau, kaip tau tai pasakyti... bet aš dabar negaliu pas tave atvykti. Atvyksiu gerokai vėliau.

— Ką? — Nuliūdusi spoksau į ragelį. — Bet... kodėl? Tavęs nebuvo visą savaitę! Aš tiek laiko tavęs nemačiau!

— Žinau. Ir aš labai piktas. Bet šis tas nutiko, — jis atsikvepia. — Arkodo grupę ištiko krizė. Kitu atveju viską palikčiau Gėriui ir komandai, bet juk tai naujas klientas. Tai pirmoji iškilusi problema, ir aš pats turiu su ja susidoroti.

— Teisingai, — visa suglembu iš nusivylimo. — Aš suprantu.

— Bet aš turiu idėją, — vis dar dvejoja jis. — Beki, atvažiuok pas mane.

— Ką? — šūkteliu į ragelį.

— Atvažiuok dabar. Atsiųsiu automobilį. Aš taip tavęs pasiilgau.

— Ir aš. — Pajuntu duriantį skausmą. — Ir aš taip tavęs pasiilgau.

— Bet ne tik tai, Beki. Aš kalbėjau su Geriu... ir mes abu sutarėme. Mes labai norėtume, kad ir tu prie mūsų prisidėtum. Mums praverstų kelios šaunios idėjos. Kaip manai?

— Nori, kad aš jums padėčiau? — nuryju seiles. — Tikrai?

— Norėčiau, kad padėtum, — Luko balsas šiltas. — Jeigu tik tu pati nori.

Žvelgiu į ragelį apnikta ilgesio. Būtent to aš visada ir norėjau. Vyras ir žmona vienas kitam padeda. Kartu rutulioja idėjas. Tikra, teisinga partnerystė.

O Dieve, aš noriu važiuoti.

Bet... negaliu nuvilti Džesės. Ne dabar.

— Lukai, aš negaliu atvažiuoti, — prikandu lūpą. — Aš tikrai noriu su jumis dirbti. Tikrai noriu tapti komandos dalimi. Bet šiandienai jau turiu neatidėliotinų planų. Pažadėjau Džesei. Ir... dar kitiems. Negaliu taip jų palikti. Man labai gaila.

— Žinoma, — liūdnai sako Lukas. — Pats kaltas, kad nepasamdžiau tavęs, kai buvo pasitaikiusi proga. Na, susitiksime šįvakar, — jis atsidūsta. — Nežinau, kada baigsime, bet kai tik sužinosiu, tau paskambinsiu.

— Vargšeli, — užjausdama sakau. — Tikiuosi, viskas bus gerai. Mintyse būsiu su tavimi. Kur tu būsi?

— Na, yra nors vienas teigiamas dalykas. Būsiu šiaurinėje dalyje. Tiesą sakant, visai netoli tavęs.

— Oi, tai gerai, — labai susidomėjusi atsakau. — Tai kokia gi toji krizė? Dar vienas storas verslininkas „pasimovė“?