Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė ir sesuo

— Prasčiau, — piktai sako Lukas. — Dėl visko kalta kažkokia nelemta protestuojančių gamtosaugininkų grupė, išlindusi kaip Pilypas iš kanapių.

— Gamtosaugininkų grupė? — apstulbusi perklausiu. — Tikriausiai juokauji! Tai toks sutapimas, nes...

Netikėtai nutylu. Mano veidas iškaista ir pašiurpsta.

Negali būti...

Ne. Nebūk absurdiška. Kiekvieną dieną visoje šalyje vyksta milijonai protestų...

— Kad ir kas už visa tai būtų atsakingas, jis turėtų būti tikras žiniasklaidos ekspertas, — dėsto Lukas. — Šiandien popiet organizuojamas mitingas, pakviesti spaudos atstovai, mitingu domisi televizijos žinių tarnyba... — jis trumpai nusijuokia. — Tik pamanyk, Beki. Jie protestuoja prieš prekybos centrą.

Visas kambarys plaukia man prieš akis. Kelis kartus sunkiai nuryju seiles stengdamasi likti rami.

Negali būti, kad tai tas pats reikalas. Negali būti.

Mes neprotestuojame prieš Arkodo grupę. Žinau, kad prieš ją neprotestuojame. Mes protestuojame prieš Meibelio prekybos centrus.

— Mieloji, jau turiu važiuoti, — nutraukia mano mintis Lukas. — Gėris jau laukia prie kito telefono norėdamas perduoti man reikiamą informaciją. Bet vėliau susitiksime. A, tiesa, ir gerai praleisk laiką, ką jūs ten sumanėte abi su Džese.

— Aš... pasistengsiu, — pralemenu.

Man grįžtant atgal į svetainę širdis smarkiai daužosi. Visi susėdę pusračiu dėmesingai klausosi Robino, laikančio didelę diagramą su dviem besipriešinančiom figūrom, po kuriomis užrašyta „Jie priešinasi policijos areštui“.

— ... šiuo aspektu šis plotas itin naudingas, — sako jis, kai aš įeinu. — Ar viskas gerai, Beki?

— Absoliučiai, — atsakau dviem tonais aukštesniu balsu nei paprastai. — Tik vienas skubus klausimas. Ar mes protestuojame prieš Meibelio prekybos centrus?

— Taip, teisingai.

— Vadinasi, jie neturi nieko bendra su Arkodo grupe?

— Na... taip, — nustebęs jis žiūri į mane. — Arkodo grupė yra Meibelio savininkė. Tu tai žinojai, tiesa?

Praveriu burną... bet negaliu atsakyti.

Man truputį silpna.

Aš ką tik suorganizavau didžiulę žiniasklaidos kampaniją prieš naujausią, patį svarbiausią Luko klientą. Aš. Jo žmona.

— Bjaurūs galvijai. — Robinas apsidairo po kambarį. — Atspėkite, ką šiandien girdėjau. Jie kreipėsi į savo centrinę kompaniją, kad su mumis susitartų. Tai kažkokia stambi firma iš Londono. Girdėjau, kad specialiai šiam reikalui jie išsikvietė kažkokį vadovaujantį vyruką iš atostogų.

O Dieve. Aš nebegaliu valdytis.

Ką man dabar daryti? Ką?

Turiu trauktis. Taip. Turiu visiems pasakyti, jog traukiuosi ir atsiriboju nuo viso šio reikalo.

— Jie mano, jog mes menka smulkmė. — Robino akys žiba. — Jie mano, kad mes neturime resursų. Bet mes turime aistrą. Mes turime savo įsitikinimus. Ir svarbiausia... — jis atsigręžia į mane, — mes turime Beki!

— Ką? — pašoku apimta panikos, kai visi atsigręžia į mane ir pradeda ploti. — Ne! Prašau. Tikrai. Aš čia... niekuo dėta.

— Nesikuklink! — šūkteli Robinas. — Tu pakėlei visą protestą! Jeigu ne tu, nieko nebūtų nutikę!

— Tik nekalBekite taip! — aikteliu persigandusi. — Norėjau pasakyti... aš tik noriu likti nuošalėje. Iš tikrųjų... — krenkšteliu, — iš tikrųjų turėčiau kai ką pasakyti.

Pirmyn. Imk ir viską jiems išklok.

Užkliūvu už šilto Džimo žvilgsnio ir nusigręžiu. Dieve, kaip sunku tai padaryti.

— Palauk, — man už nugaros pasigirsta virpantis balsas, ir atsigręžusi nustembu išvydusi link manęs einančią Džesę. — Prieš tau kalbant ir aš norėčiau kai ką pasakyti.

Jai priėjus ir atsistojus šalia manęs visas kambarys nutyla. Visi laukia. Džesė kilsteli smakrą ir atviru žvilgsniu nužvelgia minią.

— Daugelis iš jūsų aną vakarą girdėjote, kaip sakiau, kad mes su Beki nesame seserys. Daugelis girdėjote, kaip aš jos... išsižadėjau. Na, paaiškėjo, kad mes esame seserys, — ji nutyla ir jos skruostai vos vos parausta. — Bet net jeigu ir nebūtume... net jei ir nebūtume... — ji nuožmokai peržvelgia kambarį, — man būtų didelė garbė pažinoti Beki ir būti jos drauge.

— Teisingai! Teisingai! — kimiai sušunka Džimas.

— Galėdama eiti šįvakar į šią akciją... su jumis visais... ir su savo seserimi... — Džesė mane apsikabina, — jaučiuosi gyvenanti kilniausią savo gyvenimo akimirką.

Kambaryje visiškai tylu.

— Atleisk, Beki, — Džesė atsigręžia į mane. — Ką norėjai pasakyti?

— Aš... mm... na, — lemenu. — Aš tik norėjau pasakyti... Kirskime jiems iš peties.

VAKARŲ KAMBRIJOS BANKAS

STERN DEI LO GATVĖ 45

KOGENTVEITAS KAMBRIJA

Panelei Džesikai Bertram

Hilraizo 12

Skalis

Kambrija

2003-iųjų birželio 12 d.

Gerbiama panele Bertram,

Labai nustebau pamatęs, kad iš jūsų sąskaitos šiandieną buvo paimta vieno tūkstančio svarų suma.

Tai išties neįtikėtinas įvykis kalbant apie jūsų sąskaitą, dėl šios priežasties kreipiuosi į jus norėdamas įsitikinti, kad nebuvo padaryta jokios klaidos.

Nuoširdžiai

Hovardas Šokrosas,

sąskaitų vadybininkas

Dvidešimt penktas skyrius

— Palikite mūsų žemę ramybėje! — per garsiakalbį rėkia Robinas.

— Šalin! Šalin! Šalin! — mes visi šaukiame jam pritardami, ir aš visa pakylėta plačiai nusišypsau Džesei. Nors ir dvejojau, ar elgiuosi teisingai, dabar visos dvejonės išgaravusios.

Tereikia apsižvalgyti. Tereikia pažiūrėti, kas būtų sunaikinta. Mes stovime ant Paiperso kalvos. Tai pati nuostabiausia vieta, kokią tik kada nors esu mačiusi. Kalvos viršūnėje auga miškas, žolėje žydi laukų gėlės, be to, aš jau dabar mačiau kokius šešis drugelius. Man nerūpi, ar Arkodo grupė yra Luko klientai, ar ne. Kaip jie gali statyti prekybos centrą tokioje vietoje? Ir dar tokį niekam tikusį, kuriame nebus Space NIC.

— Palikite mūsų žemę ramybėje!

— Šalin! Šalin! Šalin! — visa gerkle šaukiu. Protestas — nuostabiausias dalykas, koks tik kada nors man buvo nutikęs, tikrai! Esu kalvos viršūnėje kartu su Robinu, Džimu ir Džese, ir prieš mūsų akis atsivėręs vaizdas yra nepakartojamas. Atsišaukė maždaug trys šimtai žmonių! Jie žygiuoja taku į sutartą vietą mojuodami plakatais, pūsdami švilpukus ir mušdami būgnu, o kartu su jais eina dvi vietinės televizijos brigados ir būrys žurnalistų.

Aš nuolat žvalgausi aplinkui, bet niekur nesimato nė vieno iš Arkodo grupės. Nematyti ir Luko. Dėl to man tik lengviau.

Na, nenoriu pasakyti, kad man gėda, jog čia esu. Greičiau atvirkščiai. Aš esu toji, kuri kovoja už savo įsitikinimus ir už skriaudžiamuosius, ir visai nesvarbu, ką apie tai galvoja kiti.

Vis dėlto, ką aš bekalbėčiau, manau, jog, jeigu Lukas vis tiek pasirodytų, tikriausiai užsitraukčiau gobtuvą ir greitai pasislėpčiau už kieno nors nugaros. Minioje jis niekada manęs nepastebėtų. Būtų gerai.

— Palikite mūsų žemę ramybėje!

— Šalin! Šalin! Šalin!

Džesė energingai mojuoja savo plakatu su užrašu „Laukinio pasaulio žudikai“ ir pučia švilpuką. Edi ir Lorna užsidėjusios švytinčius rožinius perukus ir laiko milžinišką plakatą su užrašu „Žudydami mūsų žemę žudote mūsų bendruomenę“. Sjuzi apsivilkusi baltais marškinėliais ir kareiviškomis kelnėmis, kurias nugvelbė iš Tarkvino; ji laiko vieną iš pasigamintų vėliavų. Šviečia saulė, visi fantastiškai pakiliai nusiteikę.

— Palikite mūsų žemę ramybėje!

— Šalin! Šalin! Šalin!