Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

Teisingai. Tarkvinas yra penkioliktas turtingiausių žmonių visoje šalyje sąraše ar panašiai. Tačiau mane truputėlį stebina, kad Sjuzi mama apie tai užsimena.

— Na, taip... — pritariu. — Nors aš nemanau, kad Sjuzi rūpėtų pinigai...

— Aš kalbu ne apie pinigus! — Ji supratingai nusišypso, ir tik dabar man dingteli, ką ji turi galvoje.

— O! — nukaistu aš. — Teisingai! Suprantu!

— Visi Klyt-Stiuartų vyrai vienodi. Ir tuo garsėja. Giminėje niekada nebūna skyrybų, — priduria ji ir užsimaukšlina ant galvos žalią fetrinę skrybėlę.

Po velnių. Nuo šiol į Tarkviną žiūrėsiu kitaip.

Vargais negalais man pavyksta įkalbėti Karoliną, kad vietoj žalios fetrinės skrybėlės ji užsidėtų elegantišką juodą skrybėlaitę. Grįždama koridoriumi į Sjuzi kambarį, apačioje, vestibiulyje, išgirstu pažįstamus balsus.

— Visiems aišku: snukio ir nagų ligą atnešė pašto balandžiai.

— Balandžiai? Tu man aiškini, kad šitą baisią epidemiją, kuri išguldė galvijus visoje Europoje, atnešė keli nekalti karveliai?

— Nekalti?! Greimai, jie — parazitai!

Mama su tėčiu! Aš pribėgu prie turėklų: jie abu stovi prie židinio. Tėtis apsirengęs dieniniu fraku, cilindrą pasikišęs po ranka; mamos apranga — tamsiai mėlynas švarkelis, gėlėtas sijonas ir skaisčiai raudoni bateliai, kurie nelabai dera prie jos raudonos skrybėlės.

— Mama?

— Beki!

— Mama! Tėti! — Nulekiu žemyn ir stipriai juos apkabinu, įkvėpdama pažįstamą aromatą — Yardleys talką ir Tweed kvepalus.

Mano jausmų skalė kas minutę vis kyla aukštyn. Paskutinį kartą tėvus mačiau prieš keturis mėnesius, kai jie aplankė mane Niujorke. Tačiau jie pabuvo vos tris dienas, o paskui išvažiavo į Floridą pažiūrėti Evergleidso.

— Mama, tu atrodai žavingai! Ką padarei plaukams?

— Morena plaukų sruogeles šiek tiek pašviesino, — patenkinta aiškina ji. — O šį rytą užbėgau pas kaimynę Dženisę, kad padažytų veidą. Žinok, ji lankė profesionalių makiažo specialistų kursus!

— Aha... matyti! — nedrąsiai patvirtinu, nužvelgdama ryškius skaistalus ant mamos skruostų. Gal man kaip nors pavyks nutaikyti progą ir juos nutrinti.

— O ar Lukas yra? — mama dairosi tarsi voverė, ieškodama riešuto.

— Kažkur čia vaikštinėja, — atsakau, ir mama su tėčiu susižvalgo.

— Bet jis čia? — mama nesmagiai susijuokia. — Jūs atskridote tuo pačiu lėktuvu, taip?

— Mama, nesijaudink. Jis čia. Tikrai.

Rodos, ji nelabai tiki, bet aš ir nekaltinu jos. Mat ankstesnėse vestuvėse, kuriose visi dalyvavome, nutiko šioks toks incidentas: Lukas nepasirodė, aš jaučiausi visiškai sugniuždyta ir griebiausi... mm... Kaip čia pasakius. Šiokio tokio nekalto melo. Turiu galvoje, jis galėjo ten būti, sukiotis kur nors tarp svečių. Jeigu ne ta sumauta grupinė nuotrauka, niekas nė nebūtų supratęs.

— Ponia Blumvud! Labas rytas!

Pro paradines duris įžengia Lukas. Ačiū Dievui.

— Lukai! — nuskardena linksmas mamos juokas. — Tu čia! Greimai, jis čia!

— Aišku, kad jis čia! — užtikrina tėtis, vartydamas akis. — O kur, tu manei, jis galėtų būti? Mėnulyje?

— Kaip laikotės, ponia Blumvud? — šypsodamasis klausia Lukas ir pabučiuoja ją į skruostą.

— Nagi, Lukai, vadink mane Džeine. Jau anksčiau sakiau.

Mamos veidas net įraudęs iš laimės. Ji stovi įsitvėrusi Luko rankos, lyg jis galėtų pranykti it dūmas. Lukas šypteli man, aš laiminga nusišypsau jam. Aš taip seniai laukiau šios dienos ir pagaliau sulaukiau. Tarsi Kalėdos. Ką ten — geriau negu Kalėdos! Pro atviras paradines duris matau frakuotus, skrybėlėtus svečius, nueinančius per snieguotą žvyrą. Tolumoje skamba bažnyčios varpai. Ore sklando jaudulys, laukimas...

— O kurgi jaunoji, paraudusi it aguona? — klausia tėtis.

— Aš čia, — ataidi Sjuzi balsas.

Štai ji — atplaukia laiptais žemyn, glėbdama nuostabiausią rožių ir gebenių puokštę.

— O, Sjuzi, — mama net stveriasi už burnos. — O, kokia suknelė! O... Beki! Tu atrodysi... — Ji atsisuka į mane ir tarsi tik dabar pamato mano suknelę. — Beki... ar tu šitaip ir būsi apsirengusi? Sušalsi!

— Nesušalsiu. Bažnyčioje bus šilta.

— Graži, ar ne? — sako Sjuzi. — Tokia neįprasta.

— Bet čia tik sportiniai marškinėliai! — mama nepatenkinta timpteli už rankovėlės. — O kodėl čia atspurę? Ji net žmoniškai nepabaigta!

— Specialus užsakymas, — aiškinu aš. — Unikalus dizainas.

— Unikalus? O tau nereikėjo prisiderinti prie kitų?

— Jokių „kitų“ nebus, — paaiškina Sjuzi. — Aš kviečiau tik Tarkvino seserį Fenę, tačiau ji pareiškė, kad jeigu vėl bus pamergė, tai praras bet kokį šansą ištekėti. Juk žinote, kaip sakoma: „Jeigu triskart būsi pamergė...“ O Fenė ja buvo jau gal devyniasdešimt tris kartus! Dabar ji įsižiūrėjo tą vaikiną, dirbantį Sityje, todėl ir nenori rizikuoti.

Visi tyli. Matau, kaip mamos smegenyse sukasi visi sraigteliai. O Dieve, prašau, tik ne...

— Beki, vaikuti, o kiek kartų tu buvai pamergė? — lyg ir perdėm atsainiai klausia ji. — Dėdės Malkomo ir tetos Silvijos vestuvės... turbūt ir viskas?

— Dar Rūtos ir Paulo, — primenu jai.

— Bet ten tu nebuvai pamergė, — skubiai nutraukia mane mama. — Tu barstei gėlytes. Vadinasi, du kartus, įskaitant šią dieną. Taip, dukart.

— Pagavai, Lukai? — šypsosi tėtis. — Dukart.

O varge, kada tie tėvužiai užsičiaups?

— Na, gerai! — aš karštligiškai stengiuosi sugalvoti naują temą. — Tai... ee...

— Žinoma, Beki prieš akis — gera dešimtis metų, kol jai prireiks rūpintis panašiais dalykais, — porina Lukas.

— Ką? — sustingsta mama. Jos akys šaudo tai į Luką, tai į mane. — Ką pasakei?

— Beki nori palaukti dar bent dešimt metų, tik tada tekės, — patikslina Lukas. — Ar ne tiesa, Beki?

Visi priblokšti tyli. Jaučiu, kaip mane išmuša karštis.

— Mm... — aš kosteliu ir nerūpestingai nusišypsau. — Teisingai.

— Eik jau! — išverstomis akimis Sjuzi spokso į mane. — Aš nežinojau! Kodėl?

— Kad... mm... galėčiau ištirti visas savo galimybes, — burbu vengdama mamos žvilgsnio. — Ir... kad pažinčiau save.

— Pažintum save? — mamos balsas lyg ir pernelyg skardus. — Tam reikia dešimties metų? Aš galėčiau pasakyti tau per dešimt minučių!

— Bet, Bekse, kiek tau tada bus metų? — raukia antakius Sjuzi.

— Nebūtinai turi praeiti tiksliai dešimt metų, — aš suirztu. — Gal užteks ir aštuonerių.

— Aštuonerių? — mama, regis, jau arti ašarų.

— Lukai, — nerimsta Sjuzi, — ar tu žinojai?

— Kažkada mes diskutavome, — šypsosi Lukas.

— Nieko nesuprantu, — sako Sjuzi. — O kaip...

— Dėl laiko? — įsiterpia Lukas. — Teisingai, manyčiau, jau reikia judėti. Jau be penkių minučių dvi.

— Tik penkios minutės? — apstulbsta Sjuzi. — Aš dar nepasiruošusi! Bekse, kur tavo gėlės?

— E... regis, tavo kambaryje. Kažkur padėjau...

— Eik, pasiimk! O kur dingo tėtis? O, šūdas. Noriu parūkyti...

— Sjuzi, tau negalima rūkyti! — pašiurpstu aš. — Pakenks... — aš pačiu laiku užsičiaupiu.

— Suknelei? — paslaugiai baigia Lukas.

— Taip. Dar užkris... pelenų.

Kol aš Sjuzi vonioje susirandu gėles ir pasidažau, Lukas laukia vestibiulyje.

— Tavo tėvai jau išskubėjo, — sako jis. — Sjuzi liepė ir mums eiti, o ji su tėvu važiuos karietaite. Štai, užsimesk ant pečių, — priduria jis, paduodamas avikailių apsiaustėlį. — Tavo mama teisi: šitaip negali eiti.