Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

Toli gražu.

Žinau, kad kai kurios panelės kraustosi iš proto planuodamos didžiausias vestuves visoje padangėje ir daugiau apie nieką kita negalvodamos... Tik jau ne aš. Tai neužgoš mano gyvenimo. Turiu galvoje, dabar būtina užsibrėžti, kam teikti pirmenybę. Svarbiausia — ne suknelė, ne bateliai, ne gėlių puokštė, tiesa? Pažadas įsipareigoti visam gyvenimui — štai kur pagrindas. Pasižadėjimas vienas kitam.

Liaujuosi teptis drėkinamuoju kremu ir žiūriu į savo atvaizdą senutėliame miegamojo veidrodyje.

— Aš, Beki, — iškilmingai murmu. — Aš, Rebeka. Imu tave, Lukai.

Nuo tų senoviškų žodžių net šiurpas nueina per nugarą ar ne?

— Į tavo... savo... vyrus. Džiaugsme ir turte...

Sutrikusi susiraukiu. Skamba kažkaip ne taip. Na, žmoniškai išmoksiu, kai priartės toji diena. Svarbiausia — įžadai, niekas kitas. Nereikia perlenkti lazdos. Tiesiog bus paprastutė, elegantiška ceremonija. Jokio sambrūzdžio, jokio triukšmo. Pažiūrėkime į Romeo ir Džiuljetą: jiems nereikėjo milžiniškų vestuvių su cukruotais migdolais ir vol au vents 4 ar ne?

O gal ir mums pasekti jų pavyzdžiu — susituokti slapta! Įsivaizduoju Luką ir save, klūpančius naktį akmeninėje koplytėlėje. Dieve, būtų taip romantiška. O paskui Lukui pasirodytų, kad aš negyva, jis nusižudytų, paskui jį — ir aš, ir būtų tokia baisi tragedija, ir visi sakytų, kad mes taip padarėme iš meilės, ir visam pasauliui tai būtų pamoka...

— Karaoke? — už miegamojo durų pasigirdęs Luko balsas sugrąžina mane į tikrovę. — Gal ir neblogai.

Lukas atneša man puodelį kavos. Mes čia, pas mano tėvus, nuo pat Sjuzi vestuvių. Po pusryčių aš palikau jį prie stalo teisėjauti tėvukų ginče: ar Mėnulyje buvo nutūpta, ar ne.

— Tavo mama jau numatė galimą vestuvių datą, — sako jis. — Ką tu manai apie...

— Lukai! — aš iškeliu ranką, stabdydama jį. — Lukai. Pamažėle, nepulkime stačia galva, gerai? — Švelniai nusišypsau. — Klausyk, mes ką tik susižiedavome. Pirmiausia su tuo apsipraskime. Nėra reikalo pulti nustatinėti datų.

Aš dirsteliu į veidrodį ir jaučiuosi tokia subrendusi, išdidi. Nors kartą gyvenime neskubu ir nepanikuoju.

— Tu teisi, — patylėjęs pritaria Lukas. — Visiškai teisi. O tavo mamos pasiūlyta data būtų visai čia pat.

— Tikrai? — aš lėtai siurbteliu kavos. — Tiesiog... dėl įdomumo... kada ji?

— Birželio 22-ąją. Šiemet, — jis kraipo galvą. — Kvaila, iš tiesų. Vos po kelių mėnesių.

— Beprotybė! — pavartau akis. — Juk nėra kur skubėti, tiesa?

Birželio 22-ąją. Jau ta mama...

Nors... teoriškai vestuvės vasarą būtų puiku.

Faktiškai niekas mums nekliudo tuoktis šiemet.

O jeigu birželį, aš jau galėčiau dairytis vestuvinės suknelės. Galėčiau pradėti matuotis tiaras. Skaitinėti žurnalus nuotakoms! Taip!

— Kita vertus, — abejingai sakau, — nėra rimto pagrindo ir atidėlioti ar ne? Turiu galvoje, jeigu jau apsisprendėme, galime ir... padaryti tai. Ko čia delsti?

— Ar tu tikra? Beki, aš nenoriu, kad tu jaustum spaudimą...

— Viskas gerai. Aš pakankamai tikra. Tuokimės birželį!

Mes tuoksimės! Greitai! Valiooo! Aš vėl dirsteliu į veidrodį ir matau, kaip mano veidas spinduliuoja.

— Tuomet pasakysiu savo mamai, kad bus 22 dieną, — nutraukia mano minčių giją Lukas. — Žinau, kad ji apsidžiaugs. — Jis žvilgteli į laikrodį. — Jau turiu eiti.

— O, taip, — skubu pritarti kuo entuziastingiau. — Taip, būtų negerai delsti, tiesa?

Visą dieną Lukas praleis su savo motina Elaina, kuri pakeliui į Šveicariją sustojo Londone. Visiems pranešta, kad ji važiuoja pas senus draugus „pasidžiaugti kalnų oru“. Tačiau visiems aišku, kad ji ten traukia n-tąjį kartą pasidaryti plastinę veido operaciją.

Po pietų mama, tėtis ir aš susitiksime su jais išgerti arbatos Claridges restorane. Visi džiūgauja dėl tokio laimingo sutapimo: Elaina čia, tad bus puiki proga abiem šeimoms susitikti. Tačiau vos tik apie tai pagalvoju, skrandį pradeda sukti. Nieko nesakyčiau, jeigu tai būtų tikrieji Luko tėvai — jo tėtis ir pamotė, kurie išties mieli žmonės ir gyvena Devono grafystėje. Tačiau jie ką tik išvyko į Australiją, kur gyvena Luko įseserė. Ko gero, jie grįš tik prieš pat vestuves. Taigi Elaina liko vienintelė Luko šeimos atstovė.

Elaina Šerman. Mano busimoji anyta.

Gerai... negalvokime apie tai. Tiesiog kaip nors prastumkime šią dieną.

— Lukai... — mėginu surasti tinkamus žodžius. — Kaip tu manai, ar gerai praeis pirmasis mūsų tėvų susitikimas? Supranti... tavo mama... mano mama... Na, žinai, jos nelabai panašios...

— Viskas bus gerai. Jos kuo puikiausiai sutars.

Jis visiškai nenutuokia, ką aš turiu galvoje.

Nieko nesakau, puiku, kad Lukas dievina savo motiną. Puikiai suprantu, kad sūnūs privalo mylėti savo mamas. Ir labai gerai žinau, kad dabar jis stengiasi užpildyti tą spragą, kai būdamas mažytis jos beveik nematydavo. Vis dėlto... Kaip jis gali būti taip atsidavęs Elainai?

Nulipusi žemyn į virtuvę, randu mamą, viena ranka tvarkančią stalą po pusryčių, o kita — spaudžiančią prie ausies nešiojamąjį telefoną.

— Taip, — sako ji. — Teisingai. Blumvud. B-l-u-m-v-u-d. Iš Oksšoto, Sario grafystė. Atsiusite faksu? Ačiū.

— Gerai, — ji padeda telefoną į vietą ir atsigręžia plačiai šypsodamasi. — Skelbimas jau nukeliavo į Surrey Post laikraštį.

— Dar vienas? Mama, kiek bus tų skelbimų?

— Standartiškai! — ginasi ji. — Į The Times, Telegraph, Oxshott Herald ir Esher Gazette.

— Ir Surrey Post.

— Taip. Tik... penki.

— Penki!

— Beki, juk tuokiamasi vieną kartą!

— Žinau. Bet...

— Dabar paklausyk, — mama gerokai įraudusi. — Tu esi vienintelė mūsų dukra, Beki, ir mes negailėsime išlaidų. Norime, kad jos būtų tokios, apie kokias svajoji. Ar tai būtų skelbimai, ar gėlės, ar žirgo traukiama karietaitė kaip Sjuzi — viską turėsi.

— Mama, aš noriu apie tai pasikalbėti. Mudu su Luku prisidėsime...

— Nesąmonė! — užčiaupia mane mama. — Nenorime nė girdėti.

— Bet...

— Mes visą laiką troškome iškelti tau vestuves, kai ateis toks laikas. Jau metus atidedame pinigų šiai progai.

— Tikrai? — Žiūriu į ją apimta neįtikėtino jausmo: mama su tėčiu visą laiką taupė ir net neprasitarė. — Aš... nežinojau.

— O kam tau reikėjo žinoti? Dabar taip! — mama iš karto suka prie reikalo. — Ar Lukas tau sakė, kad mes numatėme datą? Nemanyk, kad buvo lengva rasti! Visos bažnyčios užsakytos. Aš pasikalbėjau su Piteriu iš mūsų bažnyčios. Kadangi vienos yra atšauktos, jis mums ir skiria tą tarpą — tą šeštadienį trečią valandą. Kitaip tektų laukti iki lapkričio.

— Lapkričio? — aš patempiu lūpą. — Nelabai koks laikas vestuvėms.

— Būtent. Todėl ir paprašiau, kad įrašytų mus. Žiūrėk, pažymėjau kalendoriuje.

Ant šaldytuvo gulintis kalendorius kas mėnesį siūlo vis kitą receptą su Nescafe. Atsiverčiu birželio mėnesį — aišku, kad flomasteriu riebiai užrašyta BEKI VESTUVĖS.

Jaučiuosi keistokai. Vestuvės tikrai bus. Aš tikrai ištekėsiu.

— Aš galvojau apie palapinę, — tęsia mama. — Viename žurnale mačiau tokią gražią, juostuotą, pagalvojau — reikėtų parodyti Bekei...

Ji ištraukia visą šūsnį iliustruotų žurnalų: Brides, Modern Bride, Wedding and Home 5. Visi žvilga, vilioja lyg lėkštė, pilna lipnių spurgų.