Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

Dėl Dievo meilės, dar tik diena praėjo po sužadėtuvių! Atsikabinkite!

Išeinu į sodą ir vaikštinėju gurkšnodama kavą. Sniegas jau pradeda tirpti, tai vienur, tai kitur lenda žalios vejos lopinėlis, rožių stiebeliai. Žingsniuoju žvyro takeliu ir galvoju, kaip puiku vėl būti angliškame sode, nesvarbu, kad dar šaltoka. Manhatane šitokių sodų nepamatysi. Yra Centrinis parkas, yra šiokia tokia gėlių prisodinta aikštelė, tačiau tikrų angliškų sodų ar parkų su vejomis, medžiais, gėlių lysvėmis — ne.

Prieinu rožėmis apsodintą pavėsinę ir atsigręžiu įsivaizduodama, kaip vejoje atrodys palapinė. Staiga kaimynų sode pasigirsta pokalbio nuotrupos. Pamaniau, kad ten — Martinas, jau ketinau kyštelėti galvą virš tvoros ir pasisveikinti, tačiau laiku ataidi moteriškas balsas:

— Apibūdink, ką reiškia — frigidiška! Nes jeigu nori žinoti...

O Dievulėliau. Taigi čia Liusė. Ir dar įsiutusi! Girdžiu kažkokį murmesį. Garantuotai Tomo.

— Esi sumautas ekspertas, ar ne?

Mur mur mur.

— O, tik nereikia.

Aš slenku arčiau tvoros, nes labai rūpi girdėti abi puses.

— Kurgi ne. Gal, jeigu gyventume žmoniškiau, jeigu bent kartelį būtum ką nors suorganizavęs, jeigu nebūtume paskendę šitoje prakeiktoje rutinoje...

Dievaž, Liusės balsas valdingas. Ir Tomas jau atžariau ginasi.

— Buvome išvažiavę į... tu ištisai skundeisi... stengiausi kaip paskutinis kvailys...

Trakšt!

Šūdas. Šūdas. Užlipau ant šakelės.

Galvojau — spruksiu. Tačiau iš už tvoros jau kyšo dvi galvos. Tomas visas įraudęs, sielvartingas, o Liusė persikreipusi iš pykčio.

— O, sveiki! — nekaltai pasisveikinu. — Kaip gyvuojate? Aš čia... vaikštinėjau... ir pamečiau... nosinę.

— Nosinę? — Liusė įtariai dėbso į žemę. — Nematau jokios nosinės.

— Na... e... Tai kaip... vedybinis gyvenimas?

— Puikus, — atšauna Liusė. — Beje, sveikinu.

— Ačiū.

Pasinaudodama nesmagia tyla skubiai apmetu akimis Liusės aprangą: viršutinė dalis (juodas megztinis atverčiama apykakle, turbūt M&S), kelnės ( Earl Jeans , gana kietai atrodo) ir batai (aukštakulniai, suvarstomi, Russell&Bromley).

Visada taip darau: nužiūriu žmonių drabužius ir užregistruoju juos atmintyje. Anksčiau maniau, kad tik aš taip elgiuosi. Kur tau! Niujorke visi taip daro. Rimtai sakau — visi. Kad ir ką sutiktų pirmą kartą, ar turtingą aukštuomenės damą, ar durininką, pirmas tris sekundes jie skiria nužvelgti nepažįstamajam nuo galvos iki kojų. Taip ir matai, kaip jie skaičiuoja aprangos vertę, o tik paskui sveikinasi. Aš vadinu šį metodą „manhatanišku nužvelgimu“.

— Tai kaip Niujorkas?

— Puikus! Tikrai žavingas... mėgstu savo darbą... nuostabi vieta gyventi!

— Man neteko ten būti, — ilgesingai sako Tomas. — Norėjau ten praleisti mūsų medaus mėnesį.

— Tomai, tik nepradėk vėl! — aštriai nukerta Liusė. — Gerai?

— Gal ir galėčiau aplankyti, — tęsia Tomas. — Galėčiau nuskristi kokiam savaitgaliui.

— E... taip! Gal! Galėtumėte abu atskristi... — Nutylu pamačiusi, kaip Liusė pavarto akis ir nutrepsi namo link. — Na, buvo malonu susitikti ir džiaugiuosi, kad jūsų vedybinis gyvenimas yra... e... šaunus.

Įlekiu į virtuvę degdama noru kuo greičiau papasakoti mamai, ką nugirdau. Virtuvė tuščia.

— Ei, mama! — šaukiu. — Ką tik mačiau Tomą su Liuse!

Šuoliuoju laiptais aukštyn ir randu mamą, besileidžiančią kopėtėlėmis iš palėpės ir tempiančią didžiulį baltą minkštą ryšulį, aptrauktą celofanu.

— Kas čia? — klausiu, padėdama jai nusiropšti.

— Tik nieko nesakyk, — taria mama, vos suvaldydama jaudulį. Net jos rankos virpa, atsegant celofaninio maišo užtrauktuką. — Tik... pažiūrėk!

— Tavo vestuvinė suknelė! — apstulbstu išvydusi baltus lyg puta nėrinius. — Aš ir nežinojau, kad ją tebeturi!

— Aišku, kad tebeturiu! — Ji braukia į šalį vyniojamojo popieriaus lakštus. — Trisdešimt metų, bet vis dar atrodo lyg nauja. Klausyk, Beki, aš tik pagalvojau...

— Ką pagalvojai? — klausiu, padėdama ištraukti šleifą.

— Ji gali net netikti tau...

Iš lėto keliu galvą. O Dievulėliau. Ji kalba visiškai rimtai.

— Manau, kad netiks, — sakau kuo atsainiau. — Garantuoju, kad tu buvai plonesnė už mane! Ir... žemesnė.

— Bet mes vienodo ūgio! — suglumsta mama. — Nagi, pasimatuok ją, Beki!

Po penkių minučių aš jau stoviu mamos miegamajame priešais veidrodį. Atrodau lyg dešrelė, paskendusi krypučių sluoksniuose. Liemenė prigludusi, nėriniuota, rankovės parauktos, iškirptė paraukta. Suknelė prigludusi, ties klubais pilna raukinių. O toliau ji išsipučia į kelių aukštų šleifą.

Gyvenime man dar neteko apsivilkti tokios bjaurasties.

— O, Beki! — siaubas, mano mama ašaroja. — Matai, kokia aš kvaila! — sako ji juokdamasi ir braukdama ašaras. — Mano dukrytė... apsirengusi mano suknele...

— Mama... — aš impulsyviai čiumpu ją į glėbį. — Tai... tikrai nuostabi suknelė...

Kaip pasakyti, kad aš jos nesivilksiu?

— Ir taip idealiai tau tinka, — sako ji rydama ašaras ir ieškodama nosinės. — Tačiau tu pati turi nuspręsti. — Ji išsišnypščia nosį. — Jeigu manai, kad ji tau netinka, taip ir sakyk. Nieko tokio.

— Aš... na...

O, Dieve.

— Aš pagalvosiu, — pagaliau ištariu ir nevykusiai nusišypsau.

Mes sukrauname suknią atgal į dėžę, nueiname užvalgyti sumuštinių pietums ir po to sėdame žiūrėti seno filmo Changing Rooms serijos, rodomos per naują kabelinę televiziją, kurią įsivedė mama su tėčiu. Paskui, nors ir ankstoka, lipu ruoštis susitikimui su Elaina. Luko motina yra viena iš tų manhataniečių, kurios visada atrodo nepriekaištingai, ir būtent šiandien noriu neatsilikti nuo jos prašmatnumu.

Apsivelku DKNY kostiumėlį, kurį nusipirkau Kalėdų proga, apsimaunu naujas pėdkelnes ir apsiaunu naujuosius Prada batelius, pirktus per pavyzdžių išpardavimą. Tada labai kruopščiai apžiūriu save, ar nėra kokios dėmelės arba raukšlelės. Šįkart ji manęs nenutvers. Jos akių rentgenas nebeaptiks jokio išlindusio siūlelyčio.

Kai aš jau beveik užsitikrinu, kad nieko netrūksta, į mano miegamąjį atbrazda mama. Ji apsirengusi dailiu purpuriniu Windsmoor kostiumėliu, o veidas net švyti iš nekantrumo.

— Kaip aš atrodau? — sukrizena ji. — Ar pakankamai prašmatni tam restoranui?

— Labai žavingai, mama! Ši spalva tau labai tinka. Tik leisk truputį...

Aš paimu popierinę servetėlę, sudrėkinu ją po kranu ir nuvalau skruostus, kuriuos ji pasiryškino Dženisės nurodymu.

— Na, štai. Puiku.

— Ačiū, brangioji! — ji apžiūri save veidrodyje. — Bus gerai. Pagaliau susitiksime su Luko motina.

— Mhm, — aš išsisuku nuo konkretaus atsakymo.

— Jaučiu, kad mes kaip reikiant susidraugausime! Žiūrėk, gal dar susibursime ir besiruošiant vestuvėms... Žinai, ta Margo, kuri gyvena anapus gatvės, taip susibičiuliavo su savo žento mama, kad net atostogas leidžia kartu. Ji sako, kad ne dukrą prarado, o draugę susirado.

Mama išties pakilios nuotaikos. O Dieve. Kaip ją paruošti?

— Sprendžiant iš Luko žodžių, Elaina išties miela. Jis taip ją myli!

— Taip, myli, — nenoromis pripažįstu. — Neįtikėtinai myli.

— Šį rytą jis pasakojo apie visus jos labdaringus darbus. Ne širdis, o auksas!

Mama čiauška, o aš mintimis nuklystu į pokalbį su Luko pamote Anabele, kai jie su tėvu lankėsi pas mus.