Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

— Uch! — teištariu ir vos valdausi, kad iš godumo negriebčiau nors vieno. — Aš dar nė vieno panašaus nesu skaičiusi. Net nežinojau, kad tokių yra!

— Ir aš neskaičiau, — puola aiškinti mama, patyrusia ranka versdama Wedding and Home žurnalą. — Bent jau padoriai neskaičiau, tik žvilgterėjau, bene gims kokia idėja. Žinai, čia beveik vien skelbimai...

Aš glostau You and Your Wedding 6 viršelį. Net sunku patikėti, kad dabar jau galiu drąsiai skaityti šiuos žurnalus. Atvirai! Nebereikia skersomis prislinkti prie lentynų ir kaltai žvilgčioti, tarsi kištum kokį sausainį į burną ir baimintumeisi, kad kas nors pamatys.

Tas įprotis taip įsiėdęs, kad net dabar dar vaidinu, jog man neįdomu, nors ir mūviu sužadėtuvių žiedą.

— Žinai, gal ir protinga dirstelėti, — atsainiai tarsteliu. — Tiesiog dėl bendro supratimo... kad bent nutuokčiau, ką galima gauti...

Velniai nematė! Mama net nesiklauso, tad gal ir man užteks vaidinti, kad nesiruošiu ryte praryti kiekvieną mielą žurnalėlį nuo pradžios iki galo. Aš laiminga susmunku į krėslą ir atsiverčiu „Nuotakas“. Gal dešimt minučių skęstame palaimingoje tyloje, tyrinėdamos paveikslėlius.

— Va! — staiga prabyla mama, atsukdama man puslapį, kuriame pūpso palapinė baltais ir sidabriniais dryžiais. — Argi ne graži?

— Labai puiki, — mano žvilgsnis nusklendžia prie pamergių suknelių, nuotakos puokščių... ir žurnalo išleidimo datos.

— Mama! — rikteliu aš. — Taigi čia pernykštis! Kaip tu gali vartyti praėjusių metų žurnalus!

— Aš nežinojau! — teisinasi ji. — Turbūt... pasiėmiau iš laukiamojo prie gydytojo kabineto ar dar kur nors. Nesvarbu. Ar turi kokių minčių?

— Na... nežinau, — neaiškiai atsakau. — Tiesiog norėčiau ko nors paprasto.

Aš matau save, pasipuošusią plačia balta suknele, ant galvos — spindinti tiara... manęs laukia mano gražuolis princas... minia džiaugsmingai sveikina...

Gerai, užteks. Neketinu perlenkti lazdos. Jau seniai nuspręsta.

— Suprantu, — girdžiu mamos balsą. — Tu nori ko nors elegantiško ir skoningo. O! Žiūrėk — vynuogės, apdengtos auksiniu lapu. Ir mes galėtume taip padaryti! — Ji verčia lapą. — Pažiūrėk — identiškos dvynės pamergės! Argi ne gražutės? Ar pažįsti kokias nors dvynukes, mieloji?

— Ne, — apgailestauju aš. — Oho, galima nusipirkti specialų vestuvinį laikrodį, kuris skaičiuoja laiką atgal! Ir užrašų knygutę vestuvėms organizuoti, kur yra vietos ir nuotakos dienoraščiui, ir kalendorius — kad būtų atminčiai. Kaip manai, gal man kurį nors įsigyti?

— Būtinai. Jeigu neįsigysi, paskui gailėsiesi. — Mama deda savo žurnalą į šalį. — Žinai, Beki, štai ką aš tau pasakysiu: jeigu darai, tai daryk 100 procentų, nesustok pusiaukelėje. Nepamiršk, kad tai būna tik kartą...

— Sveikos? — kažkas beldžiasi į užpakalines duris. — Čia aš! — Pro durų stiklą matome žvitrias Dženisės akutes. Ji pamoja pirštais. Dženisė yra mūsų kaimynė iš gretimo namo, pažįstu nuo neatmenamų laikų. Ji apsivilkusi gėlėtą suknelę rėksmingu melsvai žalsvu atspalviu ir atitinkamai pasidažiusi akių vokus. Po ranka pasikišusi aplanką.

— Dženise! — šūkteli mama. — Greičiau ateik išgerti kavos.

— Mielai. Aš atsinešiau savo Canderel, — įėjusi ji stipriai apkabina mane. — Štai ir nepaprastoji mergaitė! Beki, brangute, sveikinu!

— Ačiū, — padėkoju droviai šypsodamasi.

— Tik pažiūrėk, koks žiedas!

— Dviejų karatų, — skuba informuoti mama. — Senoviškas. Šeimos relikvija.

— Šeimos relikvija! — aikteli Dženisė. — O, Beki! — Ji pakelia Modern Bride žurnalą ir ilgesingai atsidūsta. — Bet kaip tu pajėgsi suorganizuoti vestuves gyvendama Niujorke?

— Mergaitei nereikia dėl to jaudintis, — užtikrina mama. — Aš viskuo pasirūpinsiu. Juk viskas tradiciška.

— Jeigu prireiks pagalbos, žinai, kur mane rasti, — sako Dženisė. — Ar jau paskyrėte datą?

— Birželio 22-ąją, — šūkteli mama, perrėkdama kavamalės burzgimą. — Trečią valandą Šv. Marijos bažnyčioje.

— Trečią valandą! Nuostabu! — Dženisė padeda žurnalą ir staiga labai rimtai žiūri į mane. — Dabar, Beki, aš noriu kai ką tau pasakyti. Jums abiem.

— O ką? — šiek tiek baimingai paklausiu. Net mama meta visus darbus. Dženisė giliai įkvepia:

— Aš su didžiausiu malonumu padarysiu makiažą. Tau ir visam jaunosios pulkui.

— Dženise! — sukrykščia mama. — Kaip malonu! Tik pagalvok, Beki, — profesionalus makiažas!

— E... fantastiška!

— Tuose kursuose aš išmokau daugybės profesinių gudrybių. Turiu visą knygą nuotraukų. Tu tik peržvelk ir išsirink, ko nori. Tiesą pasakius, atsinešiau ją, pažiūrėk! — Dženisė atverčia savo aplanką ir sklaido blizgius lakštus. Nieko sau — kokio aštuntojo dešimtmečio makiažas! — Žiūrėk, šitas vadinamas „Šokių vakaro princesė“, tinka jaunesniam veideliui, — dėsto ji, vos atgaudama kvapą. — O čia — „Skaistaveidė pavasarinė nuotaka“, blakstienų tušas — ypač atsparus vandeniui... Arba „Kleopatra“, jeigu nori ko nors dramatiškesnio.

— Puiku! — atsiliepiu nelabai entuziastingai. — Gal aš žvilgtelėsiu, kai priartės toji diena...

Na jau ne — Dženisės neprisileisiu artyn nė už kažin ką.

— Ir jūs turbūt prašysite Vendės, kad iškeptų tortą, ar ne? — domisi Dženisė. Mama padeda priešais ją puoduką kavos.

— Aišku, nereikia nė klausti, — atsako mama ir skuba apšviesti mane. — Tai ta Vende Prins, kuri gyvena Meiberio alėjoje. Prisimeni, ji iškepė tortą tėčio išėjimo į pensiją proga? Viršus buvo papuoštas vejapjove. Na, žinai, tokius dalykėlius padaro su konditeriniu švirkštu!

Labai gerai prisimenu. Glajus buvo ryškios žalios spalvos, o ta vejapjovė padaryta iš nudažytos degtukų dėžutės. Pro visą ryškią žalumą prasimušė degtukų pavadinimas Swan.

— Čia reklamuoja tikrai nuostabius vestuvinius tortus, — nedrąsiai tiesiu „Nuotakų“ žurnalą. — Juos specialiai kepa kažkur Londone. Galėtume nuvažiuoti ir apžiūrėti.

— Na, ką tu, mieloji, turime kreiptis į Vendę! — nustemba mama. — Antraip ji būtų tiesiog priblokšta. Žinai, jos vyrą ką tik ištiko insultas. Dabar ji tik ir laikosi iš tų savo cukrinių rožyčių.

— Ak, taip, — aš kaltai padedu žurnalą. — Nežinojau. Na... tada gerai. Esu tikra, kad jis bus gražus.

— Mes labai džiaugėmės tortu, kuris buvo iškeptas Tomo ir Liusės vestuvėms, — atsidūsta Dženisė. — Viršutinę dalį laikome pirmosioms krikštynoms. Žinai, šiuo metu jiedu gyvena pas mus. Tikrai ateis tave pasveikinti. Neįtikėtina, kad jau praėjo pusantrų metų, kaip jiedu susituokę!

— Ką tu sakai? — mama šypteli ir gurkšteli kavos.

Tomo ir Liusės vestuvės vis dar šiek tiek opus klausimas mūsų šeimoje. Aš nieko nesakau — mes tikrai mylime Dženisę su Martinu, tačiau toli gražu nė vienas nesižavime Liuse.

— Ar jau yra kokių nors ženklų... — mama reikšmingai pamojuoja ranka, — dėl šeimynėlės, — sušnabžda ji.

— Dar ne, — šypteli Dženisė. — Mudu su Martinu manome, kad jie, ko gero, dar nori pasidžiaugti vienas kitu. Jie tokie laimingi. Beprotiškai myli vienas kitą! Ir, žinoma, Liusei rūpi darbas...

— Reikia manyti, — supratingai linksi mama. — Tačiau nevertėtų per ilgai atidėlioti...

— Žinau, — sutinka Dženisė. Jos abi atsigręžia į mane, ir man iš karto aišku, kur jos lenkia.