Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

Aš tiesiog dievinu Anabelę. Nepalyginsi su Elaina: nors ir romesnė bei tylesnė, tačiau šypsena tiesiog nušviečia jos veidą. Ji ir Luko tėvas gyvena apsnūdusiame Devono grafystės kampelyje, netoli jūros. Labai norėčiau praleisti su jais daugiau laiko, tačiau Lukas vargu ar kada lankėsi namuose nuo tada, kai būdamas aštuoniolikos juos paliko. Tiesą sakant, jaučiu, kad Lukas mano, jog jo tėvas šiek tiek prašovė pro šalį, pasitenkindamas provincijos teisininko darbu, užuot išėjęs į platesnę areną.

Kai jie atskrido į Niujorką, mudviem su Anabele pavyko kartu praleisti vieną popietę. Mes vaikštinėjome po Centrinį parką, kalbėdamos apie įvairiausius dalykus, regis, neliko nė vienos neaptartos temos. Pagaliau aš giliai įkvėpiau ir paklausiau to, kas jau seniausiai rūpėjo, tai yra, kaip ji gali pakęsti tokią aklą Luko meilę Elainai. Nieko nesakau, Elaina yra jo biologinė motina, tačiau Anabelė visą gyvenimą buvo šalia: slaugydavo, kai jis sirgdavo, padėdavo ruošti namų darbus, kas vakarą virdavo vakarienę. O dabar ji nustumiama į šalį.

Akimirką Anabelės veide šmėstelėjo skausmas, tačiau ji iškart šyptelėjo ir pasakė viską puikiai suprantanti. Esą Lukas nuo mažens norėjo pažinti savo tikrąją motiną, o dabar, kai atsirado galimybė praleisti daugiau laiko su ja, reikia leisti jam džiaugtis.

— Įsivaizduok, kad pasirodė tavo krikštamotė fėja, — sako ji. — Ar tu neapaktum? Ar kuriam laikui nepamirštum visų kitų? Jis turi skirti jai laiko.

— Juk ji visai ne krikštamotė fėja! — atremiu aš. — Tiksliau — pikta sena ragana!

— Beki, ji yra tikroji Luko motina, — švelniai papriekaištauja Anabelė ir iš karto pakeičia temą. Aišku, Anabelė nelaidys liežuvio nei apie Elainą, nei apie ką kitą.

Anabelė — šventoji.

— Kaip gaila, kad Lukui augant jiedu nesimatė! — sako mama. — Tragiška istorija. — Ji pritildo balsą, nors Luko ir nėra namie. — Tik šį rytą Lukas pasakė, kaip jo mama troško pasiimti jį pas save į Ameriką. Tačiau jos naujasis vyras amerikietis nenorėjo nė girdėti apie tai! Vargšė moteris. Šitiek kančių teko išgyventi palikus vaiką svetur!

— Gal ir taip, — numykiu šiek tiek piktindamasi. — Tik... niekas jai neliepė palikti. Jeigu jau taip kankinosi, reikėjo tą savo naująjį vyrą kai kur pasiųsti.

Mama nustebusi žiūri į mane.

— Labai jau šiurkščiai pasakyta, Beki.

— Aš manau, — atsakau gūžteldama pečiais ir pasiimu lūpų pieštuką.

Nenoriu užkurti pragaro, todėl verčiau nutyliu apie tai, kad Lukas Elainai visiškai nerūpėjo, kol jis neįsitvirtino Niujorke. Lukas visada troško padaryti jai įspūdį. Tiesą pasakius, nors jis ir neprisipažįsta, tačiau kaip tik dėl šios priežasties ir išplėtė veiklą Niujorke. Šita karvė tol jį ignoravo, kol pamatė, kad Lukas sugebėjo sudaryti kelias tikrai svarbias sutartis ir laikraščiai ėmė apie jį rašyti. Tada Elaina staiga sumetė, kad jis gali būti jai naudingas. Visai prieš pat Kalėdas ji įsteigė asmeninį labdaros fondą, pavadino jį Elainos Šerman fondu ir paskyrė Luką direktoriumi. Fondo atidarymo proga buvo surengtas didžiulis iškilmingas koncertas. Spėkite, kas jai padėjo, ardamas dvidešimt penkias valandas per parą? Lukas taip nusiplūkė, kad per Kalėdas atrodė nepanašus į žmogų.

Tačiau aš nieko negaliu pasakyti. Kažkada prasižiojau šia tema, bet Lukas puolė gintis, girdi, man niekada neįtiko jo motina (lyg ir teisybė), tad ko aš dar norinti, po velnių?

Į šį klausimą aš negalėjau rasti atsakymo.

— Turbūt ji labai vieniša moteris, — mąsto mama. — Vargšelė, viskas ant jos pečių. Gyvena savo butelyje. Gal bent turi kokį katinėlį kompanijai palaikyti?

— Mama... — aš susiimu rankomis galvą. — Elaina gyvena ne butelyje, o bute per du aukštus Park aveniu.

— Bute per du aukštus? Kaip tai — atskirame dviaukščiame bute? — mama nutaiso užuojautos kupiną miną. — Bet tai ne tas pat, kas gražus namas, tiesa?

Och, aš pasiduodu. Nėra prasmės.

Claridges restorano fojė daugybė prašmatniai apsirengusių žmonių gurkšnoja arbatą. Aplinkui sukiojasi pilkašvarkiai padavėjai, nešiodami žaliais ir baltais dryželiais išmargintus arbatinukus. Visi linksmai klega, tačiau aš niekur nematau nei Luko, nei Elainos. Viltingai dairausi: gal jų nėra, gal Elaina negalėjo ateiti! Mes galėtume vieni sau ramiai susėsti ir pagurkšnoti arbatėlės! Ačiū Dievui už...

— Beki?

Aš kaipmat apsisuku ir prarandu bet kokią viltį. Jie ten, kampe, ant sofos. Lukas švyti kaip visada, kai tik susitinka su savo motina, Elaina sėdi ant sofos kraštelio. Ji apsirengusi dantytais langeliais margintu kostiumėliu, papuoštu kailiu. Šukuosena — it lakuotas šalmas, kojos aptrauktos blyškiomis kojinėmis, rodos, dar labiau suplonėjusios. Jos žvilgsnis lyg ir neišraiškingas, tačiau pastebiu, kaip akių vokai virpteli, kai manhataniškai nužvelgia mamą ir tėtį.

— Ar čia ji? — šnabžda nustebusi mama. Tuo metu mes paduodame savo paltus pakabinti. — Dievulėliau! Ji labai... jauna!

— Nieko panašaus, — murmu aš. — Tam įdėta daug pastangų. — Mama sekundėlę spokso į mane, kol pagaliau suvirškina.

— Tu nori pasakyti, kad jai buvo padaryta plastinė veido operacija :?

— Ir ne viena. Todėl laikykis atokiai nuo šitos temos, gerai?

Mudvi palaukiame, kol tėtis paduoda savo paltą. Puikiai matau, kaip mama audžia mintis, gromuliuodama ką tik gautą informaciją ir stengdamasi ją atitinkamai išsaugoti.

— Vargšelė, — staiga prabyla ji. — Matyt, baisu šitaip nepasitikėti savimi. Garantuoju, kad čia Amerika kalta.

Kai mes prisiartiname prie sofos, Elaina pakelia akis, lūpos pasitempia į šonus gal per kokius tris milimetrus: tai — šypsenos atitikmuo.

— Laba diena, Rebeka. Sveikinimai sužadėtuvių proga. Labai netikėta.

Ką tai turėtų reikšti?

— Labai ačiū! — išspaudžiu šypseną. — Elaina, norėčiau supažindinti su savo tėvais, Džeine ir Greimu Blumvudais.

— Laba diena, — sako tėtis draugiškai šypsodamasis ir ištiesia ranką.

— Greimai, kam tos ceremonijos! — sušunka mama. — Dabar būsime viena šeima! — Nesuspėju jos sustabdyti — mama čiumpa apstulbusią Elainą į glėbį. — Mes taip džiaugiamės, kad galime susipažinti su jumis, Elaina! Lukas mums viską papasakojo apie jus! — Kai ji paleidžia Elainą, matau, kaip sumaigė jos apykaklę, ir sukrizenu.

— Na, argi ne puiku? — tęsia jau atsisėdusi mama. — Nepaprastai šaunu! — Spindinčiomis akimis ji dairosi aplink. — Tai ką darysime? Užsisakome arbatėlės ar ko nors stipresnio?

— Manau, arbatos, — sako Elaina. — Lukai...

— Aš tuoj viską sutvarkysiu, — pašoka ant kojų Lukas.

Dieve, negaliu žiūrėti, kaip jis elgiasi šalia savo motinos. Paprastai jis toks stiprus, toks savimi pasitikintis, tačiau užtenka išdygti Elainai, ir jis tarsi pavirsta menkučiu pavaldiniu, šokinėjančiu aplink kokios nors didžiulės tarptautinės korporacijos valdytoją. Jis dar nė nepasilabino su manimi.

— Klausykite, Elaina, — sako mama, — aš jums kai ką turiu. Vakar pamačiau ir neatsispyriau. — Ji ištraukia pakelį, įvyniotą į aukso spalvos popierių, ir duoda jį Elainai. Šioji nerangiai išvynioja ir išima mėlyną, storais viršeliais užrašų knygelę, ant kurios išvinguriuoti sidabriniai žodžiai „Jo mama“. Luko mama žiūri į dovanėlę tokiomis akimis, tarsi čia būtų padvėsusi katė.

— Ir aš tokią turiu! — džiūgauja mama ir ištraukia iš rankinės lygiai tokią pat knygelę, ant kurios rausvomis raidėmis išrašyta „Jos mama“. — Jos vadinamos „Mamų planų komplektas“. Čia skirta vietos ir vestuvių meniu surašyti, ir svečių sąrašui... spalvoms numatyti... o štai čia — kišenėlė pavyzdžiams, pažiūrėkite... Šitaip viską galėsime koordinuoti! O čia — idėjų puslapis... Aš jau kai ką brūkštelėjau, tad jeigu norėtumėte ką nors pasiūlyti... arba jeigu turite kokių nors mėgstamų patiekalų... Žodžiu, norime kuo labiau įtraukti jus. — Ji paplekšnoja Elainai ranką. — Iš tiesų, jeigu norėtumėte atvažiuoti ir šiek tiek pabūti, kad geriau susipažintume...