Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

— Gerai, — nenoriai sutinku, — tačiau bažnyčioje nusivilksiu.

— Beje, ar žinai, kad tavo suknelės nugara prairo?

— Prairo? — sunerimstu. — Ar labai bjauriai atrodo?

— Ji labai gražiai atrodo, — jis jau šiepiasi. — Bet po apeigų reikėtų susirasti segtuką.

— Prakeiktas Denis! — aš papurtau galvą. — Taip ir žinojau, kad reikėjo rengtis Donna Karan.

Mudu su Luku skubame per žvyrą asfaltuoto tako link. Oras ramus, tylus. Nušvinta blanki saulutė. Varpų gaudesys jau pavirto į ramų tilindžiavimą. Aplinkui — nė gyvos dvasios, tik vienintelis padavėjas nurūko tolyn. Matyt, visi jau bažnyčioje.

— Nepyk, kad būtent tada paliečiau jautrią temą, — sako Lukas, jau einant bažnyčios link.

— Jautrią? — aš išriečiu antakius. — Kokią... ak, tą ? Ji visiškai nejautri!

— Tavo mama truputėlį nusiminė...

— Mama? Atvirai kalbant, jai tie dalykai visiškai nerūpi. Ji tik... pajuokavo!

— Pajuokavo?

— Taip, pajuokavo, — pabrėžiu.

— Aišku, — Lukas paima mane už rankos, nes užkliūnu už plaušinio tako. — Vadinasi, tu vis dar nusistačiusi laukti ne mažiau kaip aštuonerius metus?

— Tikrai taip, — aš linkteliu galva. — Bent jau aštuonerius.

Kurį laiką einame tylėdami. Tolumoje išgirstu, kaip per žvyrą nukaukši arklių kanopos: turbūt Sjuzi jau išvažiuoja iš namų.

— O gal ir šešerius, — abejingai priduriu. — Arba... penkerius. Nuo daug ko priklauso.

Tylą drumsčia tik mūsų lengvi, ritmiški žingsniai. Atmosfera labai keista, aš net vengiu pakelti akis į Luką. Aš kosteliu, pasitrinu nosį, ieškodama žodžių pasakyti ką nors apie orą.

Kai pasiekiame bažnyčios vartus, Lukas atsigręžia į mane. Jo veide — nė šešėlio įprastos juokavimo išraiškos.

— Aš rimtai, Beki, — sako jis. — Ar tu tikrai nori laukti penkerius metus?

— Aš... aš nežinau, — visiškai sutrinku. — O tu?

Tyla tokia įtempta, kad man net širdis ima šokinėti.

O Dievuli. O Dievuli. Gal jis ruošiasi... Gal ketina...

— A! Pamergėlė! — Mudu net pašokame išgirdę atbrazdančio vikaro šūktelėjimą. — Pasiruošusi eiti prie altoriaus?

— Aš ee... taip manau, — atsiliepiu jausdama įdėmų Luko žvilgsnį. — Taip.

— Gerai! O jūs eikite vidun, — nurodo Lukui vikaras. — Nepraleiskite svarbios akimirkos!

— Ne, — patylėjęs atsako jis. — Nepraleisiu.

Jis pakšteli man į petį ir nueina daugiau nieko nepasakęs. Aš sumišusi nuseku jį akimis.

Nejaugi mes ką tik kalbėjome apie... Nejaugi Lukas tikrai sakė...

Mano svajas nutraukia kanopų kaukšėjimas. Keliu tarsi pasakoje atrieda karietaitė. Sjuzi šydas plaikstosi vėjyje, ji visa švyti ir šypsosi keliems praeiviams, kurie net sustojo pasižiūrėti. Dar niekada nemačiau jos tokios gražios.

Aš tikrai neplanavau verkti. Jau iš anksto buvau numačiusi, kaip užkirsti ašaroms kelią: kartoti abėcėlę iš antro galo su prancūzišku akcentu. Tačiau užteko pasilenkti ir ištiesinti Sjuzi šleifą, akys iškart ėmė rasoti. Nubanguoja vargonų garsai, ir mes iš lėto pajudame į sausakimšą bažnyčią. Aš taikau stipriai šnirpštelti nosimi į kas antrą vargonų muzikos taktą. Sjuzi plaukia, tvirtai įsikibusi tėvui į parankę. Ilgutėlis šleifas slysta senomis akmeninėmis grindimis. Aš einu iš paskos, stengdamasi nekaukšėti ir vildamasi, kad niekas nepastebės mano prairusios suknios.

Mes pasiekiame bažnyčios priekį, kur laukia Tarkvinas su savo pajauniu. Kaip visada, aukštas ir kaulėtas, o iš veido primena šermuonėlį, tačiau turiu pripažinti, kad dabar, apsirengęs kiltu ir pasikabinęs kitą škotų kalniečių kostiumo dalį — kailinį krepšį, jis atrodo gana stulbinamai. Tarkvinas žvelgia į Sjuzi su tokia atvira meile ir susižavėjimu, kad jaučiu, kaip vėl man pradeda dygsėti nosį. Akimirką jis grįžteli atgal, mudviejų akys susitinka, ir jis baikščiai šypteli. Šypteliu susidrovėjusi ir aš. Prisipažįstu, kaskart pažvelgusi į jį prisiminsiu Karolinos žodžius.

Kai vikaras pradeda savo kalbą kreipdamasis žodžiu „mylimieji“, su malonumu atsipalaiduoju: dabar mėgausiuosi kiekvienu taip gerai žinomu žodeliu. Tarytum žiūrėčiau savo mėgstamą filmą, kurio veikėjai — du mano geriausi draugai.

— Siuzana, ar imi šitą vyriškį sau į teisėtus vyrus? — sulig kiekvienu klausimu stori, sužėlę vikaro antakiai šauna aukštyn, lyg jis bijotų išgirsti „ne“. — Ar pasižadi mylėti jį, globoti, gerbti ir, atsižadėdama kitų, atsiduoti tik jam, kol būsite gyvi?

Po pauzelės suskamba skardus it varpelis Sjuzi balsas:

— Pasižadu.

O, kad taip pamergė turėtų ką nors pasakyti! Kad ir trumpučius žodelius „taip“ arba „sutinku“.

Kai ateina tas momentas, kai Sjuzi ir Tarkvinas turi susiimti už rankų, Sjuzi paduoda man savo puokštę, ir aš, pasinaudodama proga, skubiai atsisukusi dirsteliu į susirinkusiuosius. Bažnyčia tokia prisikimšusi, kad net neužtenka vietų atsisėsti. Štai ten daugybė augalotų vyrų, apsivilkusių kiltais, ir moterų aksominiais apsiaustais; Fenė su visa gvardija londoniečių draugų, — regis, visi užsidėję Philip Treacy skrybėles; mama, prisispaudusi nosinaitę prie akių, šliejasi į tėtį. Mudviejų akys susitinka, aš nusišypsau, bet ji tesugeba sukūkčioti.

Atsisukusi atgal matau, kad Sjuzi su Tarkvinu jau klūpo, o vikaras rūsčiai užtraukia:

— Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria.

Matau, kaip Sjuzi, žvelgdama į Tarkviną, spindi. Ji visiškai jam atsidavusi. Nuo šiol priklausys tik jam. Aš net nustembu pajutusi savyje kažkokią tuštumą. Sjuzi ištekėjo. Viskas pasikeitė.

Jau visi metai aš gyvenu Niujorke ir džiaugiausi kiekviena ten praleista minute. Žinoma, kad džiaugiausi. Tačiau tik dabar suprantu pasąmonėje visada žinojusi, kad jeigu kas nors atsitiktų, bet kada galėčiau grįžti į Fulhamą ir gyventi su Sjuzi kaip anksčiau. Dabar... nebegalėčiau.

Aš nebereikalinga draugei. Jos gyvenime atsirado žmogus, kuriam Sjuzi visuomet teiks pirmenybę. Stebiu, kaip vikaras laimindamas uždeda rankas ant Sjuzi ir Tarkvino galvų, ir prisiminus kartu praleistą laiką man suveržia gerklę. Kaip taupydama pinigus pagaminau šlykščiausią troškinį, o ji vis guodė mane ir gyrė, esą koks jis skanus, nors iš tiesų gerklės vos neišdegė. Arba kaip ji mėgino sugundyti mano banko skyriaus valdytoją, kad tik tas suteiktų man sąskaitos kreditą. Vos tik patekdavau į bėdą — Sjuzi visada būdavo šalia.

O dabar — baigta.

Staiga pajuntu, kad man būtina nusiraminti. Atsisuku į žmonių jūrą ir skubiai ieškau Luko veido. Niekur nematyti, mano pasitikinti šypsena blėsta, jaučiu kvailą paniką — tarsi vaikas, kurio niekas nepasiima iš mokyklos, kai visus kitus jau išsivedė.

Staiga išvystu jį, stovintį gale, už kolonos. Toks aukštas, tamsus ir tvirtas, o akys įsmigusios į mane. Žiūri ne į ką kitą, o tiesiai į mane. Aš iškart aprimstu, atgaunu jėgas. Viskas gerai.

Lydimi varpų gausmo mes išeiname iš bažnyčios. Lauke susirinkusių žmonių minia pasitinka audringais sveikinimais.

— Sveikinu! — šūkteliu, stipriai apglėbdama Sjuzi. — Ir tave, Tarkvinai!

Matant jį šalia Sjuzi, jau susituokusį, ištirpsta ankstyvesnis nesmagumas, kurį jausdavau vos išvydusi jį netoliese.

— Žinau, kad būsite tikrai laimingi, — šiltai sukuždu ir pakšteliu jam į skruostą. Mudu smagiai kvatojame, kai kažkas apiberia mus konfeti. Svečiai pabyra iš bažnyčios tarsi saldainiai iš puodynės. Jie klega, juokiasi, šūkčioja vieni kitiems ir spiečiasi aplink Sjuzi su Tarkvinu, bučiuodami juos, glėbesčiuodami, spausdami rankas. Aš truputėlį atsitraukiu norėdama pamatyti Luką.