Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

Žinote ką, garbės žodis. Nesulaukiau nė vieno klausimėlio apie savo suknelę.

Bet man nusispjauti: aš ir pati žinau, kad ji nuostabi. Mes abi atrodome puikiai. Fantastiškas grimuotojas mums abiem padarė pasakišką makiažą, o plaukus sukėlė į elegantiškus kuodus. Fotografas užsimanė padaryti vadinamąsias „natūralistines“ nuotraukas: aš turėjau užsegioti Sjuzi suknelę (jis fotografavo tris kartus, ir galop aš vos bepakėliau nutirpusias rankas). O dabar Sjuzi ūksi ir aksi, žiūrėdama į šešias šeimos diademas. Aš gurkšnoju šampaną. Kad per daug nesinervinčiau.

— O kaip jūsų mama? Ar jai reikės padaryti šukuoseną? — teiraujasi kirpėja.

Nuotaka pešioja šviesias garbanėles aplink savo veidą.

— Kažin, — Sjuzi nusivaipo. — Tiesą pasakius, tokie dalykai jai nerūpi.

— O ką ji rengsis? — klausiu.

— Dievas žino. Turbūt pirmą pasitaikiusį drabužį. — Mudviejų akys susitinka, ir aš nutaisau užuojautos kupiną išraišką. Praėjusį vakarą į tą kokteilių pobūvį Sjuzi mama nusileido vilkėdama platų rauktą sijoną ir margą vilnonį džemperį, į kurį buvo įsisegusi didžiulę deimantinę sagę. Aš tikrai neįsivaizduoju, iš kur Sjuzi įgijo tokį nepriekaištingą skonį.

— Bekse, gal tu galėtum nueiti ir pasirūpinti, kad ji neįlįstų į kokią baisią seną suknelę, kuria vilkėdama dirba sode? — prašo Sjuzi. — Aš žinau, kad ji tavęs paklausys.

— Na... gerai, — netvirtai atsiliepiu. — Pamėginsiu.

Išėjusi pro duris, pamatau koridoriumi atžingsniuojantį Luką, apsirengusį dieniniu fraku.

— Tu labai gražiai atrodai, — jis šypsosi man.

— Tikrai? — aš apsisuku ratu. — Žavinga suknelė, ar ne? Ir taip gerai guli...

— Aš žiūrėjau ne į suknelę, — jo akys šelmiškai sužybsi, pakurstydamos mano džiaugsmą. — Ar Sjuzi apsirengusi? Noriu palinkėti jai sėkmės.

— O, taip. Užeik. Klausyk, Lukai, tu niekada neatspėsi!

Jau dvi dienas tiesiog mirštu, kaip noriu papasakoti Lukui apie Sjuzi kūdikį, o dabar žodžiai patys išsprūdo.

— Ko?

— Ji... — o Dieve, negalima jam sakyti. Sjuzi mane užmuštų. — Jos nuotakos suknelė tikrai nepaprasta, — šiaip taip pralemenu.

— Gerai! — sako Lukas, kažkaip smalsiai žiūrėdamas į mane. — Na, aš tik įkišiu galvą ir pasakysiu porą žodžių. Iki.

Aš iš lėto pėdinu prie Sjuzi mamos miegamojo ir švelniai pabeldžiu į duris.

— Prašaaau! — nugriaudėja balsas, ir tą pačią sekundę Sjuzi mama Karolina atlapoja duris. Ji maždaug šešių pėdų ūgio, ilgomis plonomis rankomis, žili plaukai susukti į kuodelį. Išvydus mane, vėjo nugairintas veidas net susiraukšlėja nuo šypsenos.

— Rebeka! — toliau plyšoja ji ir dirsteli į laikroduką. — Juk dar ne laikas?

— Dar ne! — Aš nedrąsiai nusišypsau ir nužvelgiu jos aprangą: senutėlis tamsiai mėlynos spalvos medvilninis nertinis, jojimo kelnės ir auliniai batai. Figūra pagal jos amžių nuostabi. Nėra ko stebėtis, kad Sjuzi tokia liesa. Apmetu akimis kambarį — akiratyje nematyti nei pakabų, nei skrybėlaičių dėžučių.

— Mm, Karolina... aš tik norėjau pasidomėti, ką šiandien planuojate rengtis. Kaip nuotakos motina!

— Nuotakos motina? — ji spokso į mane. — O Dievuli, iš tiesų tokia ir esu. Net nepagalvojau apie tai.

— Gerai! Vadinasi, jūs... neturite pasiruošusi specialių drabužių?

— Lyg ir ankstoka puoštis. Aš ką nors užsimesiu prieš pat išeinant.

— Gal galiu padėti išsirinkti? — tvirtai pareiškiu ir žingsniuoju prie spintos.

Pasiruošusi šokui atveriu duris — ir išsižioju iš nuostabos.

Negaliu patikėti. Tokios drabužių kolekcijos dar neteko matyti. Jojimo kostiumai, pokylių suknelės, ketvirtojo dešimtmečio kostiumėliai susimaišę su indiškais sariais, meksikietiškais pončais... ir ypatingas juvelyrinių papuošalų rinkinys.

— Kokie drabužiai! — vos prašvokščiu.

— Žinau, — Karolina abejingai žiūri į juos. — Senas šlamštas.

— Senas šlamštas? Dieve mano, jeigu būtų galima šitokių rasti kokioje nors sendaikčių parduotuvėje Niujorke... — Ištraukiu melsvą atlasinį apsiaustą, apkraštuotą kaspinu. — Fantastiškas.

— Tau patinka? — nustemba Karolina. — Imk.

— Aš negaliu!

— Miela mergaite, man jo nereikia.

— Bet juk čia brangus prisiminimas... turiu galvoje, jūsų atsiminimai...

— Mano atsiminimai štai čia, — ji patapšnoja sau į galvą, — o ne ten. — Ji apžvelgia sugrūstus drabužius ir ištraukia mažą kaulelį, kabantį ant odinės juostelės. — O štai šitas man labai brangus.

— Šitas? — Iš visų jėgų stengiuosi neprarasti entuziazmo. — Bet tai...

— Prieš daugelį metų man jį atidavė vienas masajų genties vadas. Apyaušriu mes važiavome ieškoti dramblių kaimenės, ir mus sustabdė genties vadas. Viena jų gentainė po gimdymo smarkiai karščiavo. Mes padėjome numušti jai temperatūrą, ir atsidėkodami gentainiai įteikė mums dovanų. Ar tau, Rebeka, teko būti Masai Mara ?

— E... ne. Niekada neteko lankytis...

— O šita kokia gražuolyte, — ji paima išsiuvinėtą piniginę. — Aš ją pirkau Kenijoje, gatvės turguje. Už ją atidaviau savo paskutinį cigarečių pakelį, o paskui jau traukėme į Nemrut Dagi kalnus. Ar tau teko būti Turkijoje?

— Ne, ir ten nebuvau. — Jaučiuosi tokia nevisavertė. Dieve, kiek pasaulio dar nemačiau. Rausiuosi savo atmintyje, mėgindama prisiminti lankytas vietas, kad galėčiau padaryti jai įspūdį. Labai jau apgailėtinas sąrašas: porą kartelių Prancūzijoje, paskui Ispanija, Kreta — ir baigta. Kodėl nenuvykau į kokią nors egzotišką šalį? Kodėl nepaklajojau po kokią Mongoliją?

Teisybė, kartą planavau važiuoti į Tailandą, bet patraukiau į Prancūziją ir visus sutaupytus pinigus paklojau už Lulu Guinness rankinę.

— Aš mažai keliavau, — nenoriai prisipažįstu.

— Privalai, brangioji! — griaudėja Karolina. — Reikia plėsti horizontus. Mokytis gyvenimo iš tikrų žmonių. Mano viena brangiausių draugių pasaulyje — Bolivijos valstietė. Kartu mes malėme kukurūzus Lianos lygumose.

— Oho.

Ant židinio atbrailos stovintis laikrodėlis išmuša pusę valandos, o mes dar nė per nago juodymą nepajudėjome į priekį.

— Na, gerai, ar jūs numatėte kokius nors drabužius vestuvėms?

— Ką nors šilta ir spalvinga, — sako Karolina ir traukia iš spintos storą raudonos ir geltonos spalvų pončą.

— Emm... kažin ar šitas tiktų... — Panaršau tarp švarkų, suknelių ir staiga akis užkliūna už abrikosų spalvos šilko. — Ooo! Tai bent grožis! — Ištraukiu kostiumėlį ir nustembu — juk čia Balenciaga.

— Mano išvykų drabužis, — užsisvajoja Karolina. — Mes keliavome „Rytų ekspreso“ traukiniu į Veneciją, o paskui tyrinėjome Postojna olas. Ar žinai tą regioną?

— Jūs būtinai turite jį apsirengti! — nenustygstu. Jaučiu, net spygtelėjau iš susijaudinimo. — Atrodysite nuostabiai. Pagalvokite, kaip romantiška — jūsų puošnus drabužis!

— Turėtų būti tikrai smagu, — Karolina prisideda jį prie savęs. Jos rankos tokios raudonos, sudiržusios, kad kaskart pažvelgusi į Jas net susigūžiu. — Turėtų tikti, ar ne? Kažkur dar turi mėtytis skrybėlaitė... — Ji padeda kostiumėlį ir pradeda raustis lentynoje.

— Jūs turbūt labai džiaugiatės dėl Sjuzi, — užvedu kitą kalbą ir susidomėjusi pakeliu emaliuotą veidrodėlį.

— Tarkvinas — puikus berniukas, — ji atsisuka ir konfidencialiai tapšnoja savo kumpą nosį. — Labai geras paveldas.