Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

Baisiau ir būti negali. Jeigu jis ir toliau taip varys, Lukas dar pamanys, kad aš mėginu jį spausti. Dar pamanys, kad priprašiau Denį tyčia užvesti tokią kalbą.

Turiu kaip nors atkurti pusiausvyrą. Ir kuo skubiau.

— Jeigu nori žinoti, aš neketinu tekėti, — girdžiu savo balsą. — Bent jau kokius dešimt metų.

— Tikrai? — nustemba Denis. — Neketini?

— Nejaugi? — Lukas žiūri į mane neįskaitomu žvilgsniu. — O aš ir nežinojau.

— Nežinojai? Na, tai dabar žinai, — atsakau kuo abejingiau.

— O kodėl dešimt metų? — nesupranta Denis.

— Aš... mm... — kosteliu. — Pirmiausia man reikia dar daug nuveikti. Noriu susikoncentruoti ties savo darbu ir noriu... išanalizuoti visas galimybes... ir... dar pirmiausia turiu pažinti save... ir... būti visiškai... mm... apsišlifavusi.

Lyg ir iššaukiamai pasitinku klastūnišką Luko žvilgsnį.

— Supratau, — linkteli jis. — Na, skamba labai protingai. — Jis žvilgteli į kokteilių indelį, kurį tebelaiko rankoje, ir jį padeda. — Geriau eisiu pakuotis daiktų.

Palaukite, jam nederėjo sutikti su manimi!

Antras skyrius

Kitą rytą septintą valandą mes atskrendame į Hitrou oro uostą, sėdame į išsinuomotą automobilį ir važiuojame į Sjuzi tėvų namus Hampšyro grafystėje. Blausiomis akimis spoksau į praskriejančias snieguotas gyvatvores, laukus, kaimelius, tarytum niekada nebūčiau jų regėjusi. Po Manhatano viskas atrodo taip smulku, taip... prasta. Tik dabar suprantu, kodėl Anglijoje amerikiečiams viskas atrodo „neįprasta“.

— Kur dabar? — klausia Lukas, kai privažiuojame kitą kryžkelę.

— Mm, čia tikrai reikia sukti kairėn. Tiksliau... dešinėn. Ne, kairėn.

Lukui pasukus, aš pasirausiu rankinėje ieškodama kvietimo, nes noriu pasitikslinti adresą.

Seras Gilbertas ir ledi Klyt-Stiuart maloniai kviečia jus...

Tarsi pakerėta stebeiliju į tą didingą įmantrią rašyseną. Dieve, aš vis dar negaliu patikėti, kad Sjuzi ir Tarkvinas tuokiasi.

Tiksliau, žinoma, kad tikiu. Galų gale jie juk daugiau kaip metus draugavo, o Tarkvinas faktiškai jau persikėlė į Sjuzi butą, kuriame aš gyvenau. Nors, regis, vis daugiau laiko jiedu leidžia Škotijoje. Jie labai mieli, atsipalaidavę, visi tik ir kalba, kokia puiki pora.

Tik retkarčiais, kai apie tai nemąstau, staiga kad šaus į galvą mintis: „Kąąą? Sjuzi ir Tarkvinas?“

Na, noriu pasakyti, kad Tarkvinas visada buvo keistas apkiautęs Sjuzi pusbrolis. Amžinas kerėpla, įlindęs į savo senovišką švarką ir kiurksąs tylutėliai, tik viešose vietose linkęs niūniuoti Vagnerio arijas. Šitas vyrukas vargiai išdrįsdavo palikti saugias savo škotiškos pilies sienas, o kai kartą išlindo į dienos šviesą, tai tik tam, kad pakviestų mane į patį baisiausią pasimatymą mano gyvenime (nors apie jį mes daugiau neužsimename).

Kad ir kaip ten būtų, dabar jis yra... na, jis yra Sjuzi vaikinas. Toks pat nerangus, vis dar vilkįs savo senosios auklės megztus džemperius. Vis dar netašytas. Tačiau Sjuzi jį myli — to gana.

Tiesiog tikras Dryžuotasis Katinas iš animacinio filmo.

O Dieve, tik nepradėk ašaroti. Turiu suimti save į rankas.

— “Harboro dvaro rūmai“, — skaito Lukas, stabtelėjęs prie poros aptrupėjusių akmeninių kolonų. — Ar čia pataikėme?

— Em... Taip, čia. Važiuok pirmyn, — atsakau gana dalykiškai.

Man ne kartą teko lankytis gimtuosiuose Sjuzi namuose, tačiau kaskart vis stebėdavausi, kokie jie įspūdingi. Mes judame ilga alėja, abipus apsodinta medžiais, ir pagaliau pasiekiame plačią žvyruotą įvažą prie paradinių durų. Didžiulis pilkas, gebenėse paskendęs rūmas atrodo labai senas, priekyje — kolonos.

— Gražus pastatas, — įvertina Lukas, privažiuodamas artyn. — Kiek jam metų?

— Nežinau, — numykiu. — Čia gyveno ištisos kartos. — Aš paspaudžiu skambutį vildamasi, kad per stebuklą jis jau bus pataisytas, bet kur tau. Tada pabarškinu į duris masyviu plaktuku, kabančiu prie durų — ir tas negelbsti. Pastumiu duris ir iš karto patenkame į didžiulę, sunkiomis plokštėmis išklotą menę, kur palei spragsintį židinį miega senas niufaundlendas.

— Labas? — šūkteliu. — Sjuzi?

Tik dabar pastebiu, kad prie židinio didžiuliame patogiame krėsle miega Sjuzi tėvas. Aš šiek tiek prisibijau draugės tėtušio, tad verčiau jo nepažadinti.

— Sjuzi? — jau tyliau pašaukiu.

— Bekse! Aš lyg ir išgirdau balsą!

Pakeliu akis — ogi ant laiptų šypsosi Sjuzi, apsirengusi languotu škotišku chalatu, ant kurio driekiasi šviesūs plaukai.

— Sjuzi!

Aš puolu laiptais aukštyn ir karštai ją apkabinu. Mudviejų akys šiek tiek parausta, o mano juokas lyg ir virpčioja. Dieve, net neįsivaizdavau, kad esu taip išsiilgusi Sjuzi.

— Eikim į mano kambarį! — Sjuzi čiumpa mane už rankos. — Pažiūrėsi, kokia mano suknelė!

— Graži? — nekantrauju aš. — Nuotraukoje ji atrodė nuostabiai.

— Tiesiog ideali! Privalai pamatyti, kokį kietą korsetą gavau iš Rigby and Peller... ir klasiškas kelnaites...

Staiga išgirstame Luko krenkštelėjimą ir abi atsisukame.

— O! — šūkteli Sjuzi. — Atleisk, Lukai. Eik ten, į virtuvę, rasi kavos, laikraščių ir visa kita. O jeigu nori, ponia Gering iškeps tau kiaušinienės su kumpiu!

— Jaučiu, kad mudu su ponia Gering susibičiuliausime, — šypsodamasis atsako Lukas. — Iki pasimatymo.

Sjuzi kambarys šviesus, erdvus, už langų plyti sodas. Geras „sodas“! Apie 12 000 akrų: veja prasideda nuo namo ir tęsiasi iki pat kedrų giraitės ir ežero, kuriame Sjuzi vos nepaskendo, kai buvo trejų. Kairėje matyti mūryta sienele apsuptas rožynas, lysvių lysvės įvairiausių gėlių, žvyruoti takeliai ir gyvatvorės. Ten Tarkvinas pasipiršo Sjuzi. (Žinoma, jis priklaupė ant vieno kelio, o kai atsistojo, kelnės buvo aplipusios žvyru. Argi gali ko nors kito tikėtis iš Tarkvino.) Dešinėje plyti seni teniso kortai, o toliau — šiurkšti pieva, besidriekianti iki pat gyvatvorės, už kurios stūkso kaimo bažnytėlė ir kapinės. Šiandien pro langą matau ir didžiulę palapinę, banguojančią už namo, ir specialiai dengtą taką, vingiuojantį pro teniso kortus, per pievą — iki pat šventoriaus vartų.

— Tik nesakyk, kad eisite į bažnyčią pėsti! — sunerimstu pagalvojusi apie Sjuzi Emma Hope batelius.

— Ne, kvailute! Aš važiuosiu karietaite. Tačiau visi svečiai galės grįžti čia taku, o pakeliui bus vaišinami karštu viskiu.

— O Dieve, kaip įspūdinga! — žaviuosi. Matau, kaip kieme kažkoks džinsuotas vyras kala į žemę baslį. Nė nepajuntu, kaip prieš mano pačios valią dilgteli pavydas. Aš visada svajojau apie didžiules prašmatnias vestuves, arklių traukiamas karietas, šurmulį...

— Žinau! Puiku, ar ne? — Sjuzi trykšta laime. — Dabar tik išsivalysiu dantis...

Ji dingsta vonioje, o aš prieinu prie tualetinio staliuko, kur už veidrodžio užkištas skelbimas apie sužadėtuves. „Didžiai Gerb. Suzana Klyt-Stiuart ir Didžiai Gerb. Tarkvinas Klytas-Stiuartas.“ Jergutėliau. Aš vis pamirštu, kad Sjuzi yra tokia kilminga dama.

— Aš noriu titulo, — pareiškiu, kai Sjuzi grįžta iš vonios su plaukų šepečiu rankoje. — Jaučiuosi labai jau menka. Kaip man jį gauti?

— Ooo, nee, — suraukia nosį Sjuzi. — Gryna nesąmonė. Visi tik ir kreipiasi laiškuose „Didžiai Gerb. Ponia...“

— Vis tiek. Skambėtų kietai. O kas aš galėčiau būti?

— Mm... — Sjuzi tempia susivėlusį kuokštą plaukų. — Dama Beki Blumvud?