Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė išteka

— O, ačiū, — skubu dėkoti. — Labai pravers jūsų pagalba. Jeigu turėtumėte kokią virvę, galėtume pririšti ją ant stogo...

— Jokio stogo. Jokio važiavimo. — Vairuotojas trinkteli keleivio pusės dureles, ir aš pastėrstu stebėdama, kaip jis lenda atgal prie vairo.

— Jūs negalite taip imti ir nuvažiuoti! Yra toks įstatymas! Privalote mane nuvežti. Mero žodžiai!

— Meras neminėjo jokių kokteilių spintelių, — pavartęs akis jis įjungia variklį.

— Bet kaip aš pargabensiu ją namo? — šūkteliu pasipiktinusi. — Palaukite! Grįžkite! — Tačiau taksi jau nuzvimbia gatve, o aš lieku ant šaligatvio apsikabinusi spintelę ir nebežinau, ko griebtis.

Gerai. Galvokime blaiviai. Turbūt galėčiau ją parsinešti. Ne kažin kiek to kelio.

Aš įsiręžiu ir rankomis apglėbiu spintelę. Iš lėto kilsteliu, žengiu žingsnį — ir paleidžiu. Dieve, koks sunkumėlis. Ar tik nebūsiu pasitempusi raumens.

Gerai, parsinešti gal ir nepavyks, tačiau yra kitas būdas parsigabenti ją į namus. Ir labai paprastas: pasuki vieną šoną... paskui — kitą...

Aha. Bus gerai. Nors šliaušiu kaip sraigė, tačiau jeigu nesustosiu... jeigu pagausiu ritmą...

Kairę pusę — pirmyn... dešinę pusę — pirmyn...

Nėra ko skaičiuoti, kiek centimetrų pajudėta į priekį, svarbu įsijausti. Kaipmat būsiu prie namų.

Pro šalį prakikena pora mergaičiukių, tačiau aš nereaguoju.

Kairę... dešinę...

— Atsiprašau, — girdžiu dygų, irzlų balsą. Atsigręžiu — Jėzau, artinasi moteriškė su beisbolo kepure ir sportbačiais, vedina gal dešimčia šunų. Įvairaus dydžio ir išvaizdos.

O, Dieve. Ir kodėl tie žmonės patys negali vedžioti savo šunų? O jeigu nenori vedžioti šunelio, įsigyk katiną. Arba tropinių žuvų akvariumą.

Štai dabar jie visi metasi ant manęs. Viauksi, kiauksi, loja ir puola artyn... Neįmanoma! Pudelis jau kelia koją prie pat mano gražiosios kokteilių spintelės!

— Laikykit jį! — suspiegiu aš. — Greičiau tempkit tą šunį šalin!

— Eikš, Flo, — pakviečia moteriškė ir nudegina mane žvilgsniu, tempdama visą bandą tolyn.

Beviltiška. Tik pažiūrėkite, kiek pajudėjau į priekį. Nusiplūkiau nė nepasiekusi Arthur’s Antiques vitrinos galo.

— Nagi, — kažkas sausai prabyla man už nugaros. — Gal vis dėlto norėtumėte, kad pristatytume į namus?

Tai Artūras Greimas, antikvariato savininkas, ramsto savo parduotuvės duris. Išsipustęs. Švarkas, kaklaraištis.

— Nežinau, — aš atsišlieju į savo spintelę ir vaidinu abejingą. Tarsi turėčiau aibę pasirinkimų, vienas kurių — tiesiog pastoviniuoti ant šaligatvio. — Gal.

— Septyniasdešimt dolerių į bet kurią Manhatano vietą.

Taip ir norisi sustaugti: „Man nereikia į bet kurią Manhatano vietą! Aš gyvenu čia pat, už kampo!“

Jis pergalingai šypsosi: žino, kad laimėjo.

— Gerai, — pagaliau prisipažįstu nugalėta. — Gal ir nebloga mintis.

Artūras pašaukia vieną džinsuotą vyruką, ir aš pasipiktinusi stebiu, kaip jis kilsteli spintelę it ši būtų popierinė. Aš nuseku paskui juos į šiltą užgriozdintą parduotuvę ir vėl imu dairytis, lyg nebūčiau čia vaikštinėjusi vos prieš dešimt minučių. O, kaip aš ją dievinu . Kad ir kur pasisuktum — vis kas nors patraukia akį ir širdį. Norėtųsi ir tos fantastiškos raižyto medžio kėdės, ir rankomis dažyto aksominio užtiesalo... Tik pažiūrėkite į tą nuostabų senovišką aukštą laikrodį! Čia kasdien atrasi naujų daiktų.

Tai nereiškia, kad vaikštinėju čia kasdien.

Tiesiog... žinote. Spėju.

— Nusipirkote puikų daiktą, — sako Artūras, mosteldamas į kokteilių spintelę. — Turite gerą akį. — Jis šypsosi man, rašydamas kažką ant etiketės.

— Kažin, — atsakau, kukliai gūžteldama pečiais.

Nors, tiesą pasakius, manau, tikrai turiu neblogą akį. Mudvi su mama kiekvieną sekmadienį žiūrėdavome tiesioginę televizijos laidą apie parduodamus antikvarinius daiktus, todėl, tikiuosi, tam tikrą patirtį įgijau.

— Puikus daikčiukas, — demonstruodama išmanymą sakau, linkteldama didžiulio veidrodžio paauksuotais rėmais pusėn.

— O, taip, — pritaria Artūras. — Žinoma, šiuolaikinis...

— Be abejo, — skubiai užtikrinu.

Aš ir pati mačiau, kad šiuolaikinis. Tik norėjau pasakyti, kad jis gražus daikčiukas, turint galvoje, kad jis — šiuolaikinis.

— Gal jus domintų 1930-ųjų gamybos baro reikmenys? Labai tiktų prie jūsų spintelės, — Artūras pakelia į mane akis. — Aukštos taurės viskiui su soda ir ledukais... ąsočiai... Gauname tikrai mielų daikčiukų.

— Ooo, taip! — nušvintu aš. — Be abejo!

1930-ųjų aukštos taurės! Tikrai, kas norės gerti iš kažkokių šlamštimų šiuolaikinių taurių, kai yra senoviškų?

Artūras atsiverčia didžiulę knygą odiniais viršeliais, pavadintą „Kolekcionieriai“. Iš karto užlieja pasididžiavimas: aš — kolekcionierė! Esu suaugusi!

— Panelė R. Blumvud... 1930-ųjų baro reikmenys. Jūsų telefono numerį turiu. Kai tik ką nors gausime, iš karto paskambinsiu. — Artūras patyrinėja įrašus ir sako: — Matau, kad jus domina ir Venecijos stiklo vazos?

— Ak! Em... taip.

Aš jau ir pamiršau apie vazų kolekcionavimą. Net nežinau, kur tą pirmąją nukišau.

— Ir devyniolikto amžiaus kišeninių laikrodžių grandinėlės... — Artūras veda pirštu per sąrašą. — Bertuvėlės... megztos pagalvėlės... — Jis kilsteli galvą. — Ar dar domina šie daiktai?

— Na... — aš atsikrenkščiu. — Atvirai kalbant, tos grandinėlės nebelabai domina... Nei bertuvėlės.

— Aišku. O kaip Viktorijos laikų desertiniai šaukšteliai?

Desertiniai šaukšteliai? Kodėl, po velnių, aš norėjau kažkokių nutrintų šaukštelių?

— Žinote ką? — mąsliai sakau. — Turbūt nuo šiol apsistosiu tik ties 1930-ųjų reikmenimis barui. Surinksiu tikrai gerą kolekciją.

— Labai išmintinga, — jis nusišypso ir įninka braukyti sąrašą. — Iki pasimatymo.

Gatvėje mane pasitinka stingdantis šaltis. Ore sklando retos snaigės. Tačiau aš švyčiu iš pasitenkinimo — šitokia fantastiška investicija! Tikrų tikriausias 1930-ųjų kokteilių bariukas, o netrukus priderinsiu ir visą baro kolekciją! Negaliu atsidžiaugti savimi.

Pala, o ką man iš tikrųjų reikėjo nusipirkti?

Ak, taip — du kapucino.

Jau metai mudu gyvename Niujorke. Mūsų butas — Vakarinėje 11-ojoje gatvėje. Aplinka išties puiki: žalia, gaivu. Visi namai turi mažus įmantrius balkonėlius, prie visų paradinių durų veda akmeniniai laipteliai, prie šaligatvio šlama medžių eilės. Tiesiai priešais mus gyvena kažkas, pianinu grojantis džiazą. Vasaros vakarais užkopiame ant stogo terasos, kuria dalijamės su kaimynais, sėdime ant pagalvėlių, gurkšnojame vyną ir klausomės. (Bent kartą tai tikrai taip sėdėjome.)

Namuose nuo koridoriaus grindų surenku visą krūvą mums adresuotos korespondencijos ir greitosiomis pasklaidau.

Neįdomu...

Neįdomu...

Britų Vogue! Cha!

Neįdomu...

O. Mano Saks Fifth Avenue parduotuvės kreditinės kortelės sąskaita.

Kurį laiką pavartau voką ir įsidedu į rankinę. Tai nereiškia, kad jį slepiu. Tiesiog nėra ypatingo reikalo Lukui jį pamatyti. Neseniai žurnale perskaičiau išties gerą straipsnį, pavadintą „Per daug informacijos“. Jame rašoma, kad užuot atraportavus partneriui ar partnerei apie kiekvieną smulkmeną ir apkrovus jo ar jos protą, verčiau derėtų perfiltruoti dienos įvykius. Rašoma, kad jūsų namai turi būti šventovė, ir nė vienam nebūtina žinoti viską. Kai pagalvoji, labai logiška.