Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė išteka

Tačiau, svarbiausia, mes esame subrendę, lankstūs žmonės, sugebantys viską apsvarstyti iki galo. Neseniai buvome nuėję kartu papietauti ir ilgai kalbėjomės. To pokalbio metu aš nuoširdžiai pasižadėjau pasistengti mažėliau vaikščioti po parduotuves, o Lukas nuoširdžiai pasižadėjo pasistengti mažėliau dirbti. Paskui Lukas grįžo į kontorą, o aš užėjau į Dean and DeLuca parduotuvę nupirkti ko nors vakarienei. (Ir kaip tik radau tą nuostabų, ypatingą alyvuogių aliejų su natūraliomis ekologiškomis apelsinų sultimis. Dar būtina susirasti receptą, kur jį galima vartoti.)

— Reikia išmokti gyventi kartu, — išmintingai pareiškiu. — Privalai būti lankstus. Reikia ne tik imti, bet ir duoti.

— Tikrai?

— O, taip. Mudu su Luku kartu tvarkome finansus, kartu ruošiamės po namus... Tiesiog visur reikia jaustis komandos draugais. Svarbiausia, negali tikėtis, kad viskas bus kaip anksčiau. Reikia prisiderinti.

— Ką tu sakai! — Regis, Denis susidomėjo. — O kaip tu manai, kuris iš judviejų derinasi labiau: tu ar Lukas?

Pamąstau.

— Žinai, sunku pasakyti. Manyčiau, abi pusės vienodai derinasi.

— O... visa šita? — jis mosteli į apjauktą kambarį. — Ar jis daugiau priklauso tau, ar jam?

— Mmm... — aš apsižvalgau. Mano aromaterapinės žvakės, senoviškos nertos pagalvėlės, krūva žurnalų... Akimirką mintys nuskrenda į tvarkingą, minimalistišką Luko butą, kurį jis turėjo Londone.

— Supranti... — pagaliau ištariu, — abiem po truputį.

Beveik teisybė. Juk Lukas turi nešiojamąjį kompiuterį, kurį laiko miegamajame.

— Svarbiausia, tarp mūsų nėra jokios trinties, — tęsiu. — Abu mąstome kaip vienas. Esame tarsi nedalomas vienetas.

— Oho! — įvertina Denis, pasiimdamas obuolį iš vaisių vazos. — Jums pasisekė.

— Žinau, — užtikrinu aš. — Supranti, mudu su Luku taip sutariame, kad kartais tarp mūsų pabunda tarytum... šeštasis pojūtis.

— Eik jau? — Denis spokso į mane. — Tu rimtai?

— O taip. Aš žinau, ką jis ketina pasakyti, arba tarsi jaučiu, kad jis yra netoliese...

— Tarsi antgamtinė jėga?

— Ko gero, — aš abejingai krypteliu petį. — Tai tarsi dovana. Aš per daug ir nesigilinu...

— Sveikinu, abrakadabra! — pasigirsta už mūsų gilus balsas, ir mes su Deniu iš išgąsčio net pašokame. Mikliai atsisuku: prie durų stovi išsišiepęs Lukas. Veidas įraudęs nuo šalčio, tamsiuose plaukuose pritūpę snaigių. Jis toks aukštas, kad kambarys staiga net susitraukia.

— Lukai! — šūkteliu. — Šitaip išgąsdinai!

— Atsiprašau. Maniau, kad pajusi mane.

— Taip. Aš kažką ir pajutau... — atkertu.

— Žinoma, kad pajutai, — jis pabučiuoja mane. — Sveikas, Deni.

— Sveikas, — atsiliepia Denis ir stebi, kaip Lukas nusivelka tamsiai mėlyną kašmyro paltą, vienu metu atsisega rankogalius ir atsiriša kaklaraištį. Viskas daroma užtikrintai ir mitriai, kaip visada.

Kartą, kai buvome visai nusilesę, Denis paklausė: „Ar Lukas ir mylisi taip pat, kaip atkimšinėja šampano butelį?“ Nors aš užklykiau ant jo, apvanojau ir aprėkiau, kad tai — ne jo reikalas, tačiau supratau, ką jis turėjo galvoje. Lukui niekada nereikia nei grabaliotis, nei svyruoti, niekas nekrenta iš nagų, niekada nesuglumsta. Rodos, jis visada tiksliai žino, ko nori, ir beveik visada tai pasiekia — nesvarbu, ar reikėtų tyliai atkimšti šampano butelį, ar tai būtų naujas jo įmonės klientas, ar lovoje, kai mes...

Gerai. Kad ir kaip ten būtų, užteks pasakyti taip: gyvenant kartu, mano horizontai prasiplėtė.

Dabar jis ima rytinį paštą ir sklaido.

— Tai kaip gyvuoji, Deni?

— Gerai, ačiū, — atsako Denis ir atsikanda obuolio. — O kaip reikalai aukštuosiuose finansuose? Gal matei šiandien mano brolelį? — Denio brolis Rendelas dirba kažkokioje finansų įmonėje ir porą kartų Lukas su juo pietavo.

— Šiandien ne, — atsako Lukas.

— Aha. Na, kai pamatysi, paklausk, ar nepriaugo svorio. Lyg tarp kitko. Užteks pasakyti tik tiek: „Klausyk, Rendelai, atrodai gerokai papilnėjęs.“ O paskui galima pakomentuoti jo pasirinktą pirmąjį patiekalą. Jis paranojiškai bijo sustorėti. Galima numirti iš juoko.

— Broliška meilė, — pastebi Lukas. — Gražu ar ne? — Jis peržiūri korespondenciją ir suraukęs kaktą žiūri į mane. — Beki, ar mūsų bendrosios sąskaitos ataskaitos dar nėra?

— E... ne. Dar ne, — aš patvirtinu savo žodžius šypsena. — Jaučiu, kad atneš rytoj!

Na, ne visai taip. Mūsų banko ataskaitą atnešė vakar, tačiau aš ją iš karto įkišau į stalčių, kur laikau savo apatinius. Man truputėlį kelia nerimą vienas kitas įrašas, todėl dar norėsiu pagalvoti, ar būtų galima šiek tiek pakoreguoti padėtį. Nepaisant to, kaip apšviečiau Denį, ta bendroji banko sąskaita yra kebloka.

Nesupraskite manęs neteisingai: aš visa širdimi už bendrus pinigus. Pridėjusi ranką prie širdies galiu prisiekti, kad dievinu bendrą kasą su Luku. Tiesiog klasiška! Man tik nepatinka, kai Lukas staiga paklausia: „Už ką tie septyniasdešimt dolerių Bloomingdales parduotuvei?“ O aš neprisimenu. Taigi turėjau sugalvoti visiškai naują taktinį atsakymą. Paprastą ir nuostabų.

Tiesiog užlieji ką nors ant ataskaitos, ir jis nebegali įžiūrėti.

— Einu, palįsiu po dušu, — sako Lukas, pasiimdamas visą korespondenciją. Ant slenksčio staiga stabteli. Labai lėtai atsisuka ir įbeda akis į kokteilių spintelę, tarsi niekada nebūtų tokios matęs.

— O kas čia? — lėtai ištaria.

— Kokteilių baras! — guviai atsakau.

— Iš kur jis atsirado?

— Jis... mm... na, aš jį šiandien nupirkau.

— Beki... — Lukas užsimerkia. — Aš maniau, kad mes susitarėme — daugiau jokio šlamšto.

— Čia ne šlamštas! Tikra 1930-ųjų seniena! Vakarais galėsime gerti puikius kokteilius! — Jo veido išraiška mane šiek tiek gąsdina, todėl puolu tarškėti toliau: — Klausyk, žinau, kad mes susitarėme baldų daugiau nepirkti. Bet čia visai kas kita. Supranti, kai pamatai tokį unikalų dalykėlį, tai ir griebk!

Mano gražbylystei išsekus, prikandu lūpą. Lukas tyliai artėja prie spintelės. Kietai sučiaupęs lūpas jis perbraukia ranka per viršų, o paskui paima indą kokteiliui ruošti.

— Lukai, aš tik pamaniau, kad bus labai smagu! Galvojau, kad tau patiks. Pardavėjas sakė, kad aš turiu tikrai gerą akį...

— Tikrai gerą akį, — tarsi nepatikėdamas atkartoja Lukas.

Aš suklykiu, išvydusi, kaip jis švysteli indelį į viršų, ir susigūžiu, laukdama, kada šis tėkštels ant medinių grindų. Tačiau Lukas kuo gražiausiai jį sugauna. Mudu su Deniu taip ir stovime išsižioję, kai jis vėl išmeta indelį aukštyn, apsisuka ratu ir nuritina jį žemyn ranka.

Negaliu patikėti. Aš gyvenu su Tomu Kruzu.

— Vieną vasarą dirbau barmenu, — plačiai nusišypso Lukas.

— Išmokyk ir mane! — cypteliu. — Ir aš noriu taip padaryti!

— Ir aš! — neatsilieka Denis. Jis čiumpa kitą kokteilių indelį, negrabiai pasukinėja ir meta į mane. Aš nepagaunu, ir indas tekšteli ant sofos.

— Atgrubnagė! — šaiposi Denis. — Nagi, Beki. Tau reikia praktikuotis, kad sugautum nuotakos puokštę.

— Ne, nereikia!

— Ir dar kaip reikia. Juk nori ištekėti po Sjuzi, ar ne?

— Deni... — aš pasistengiu nerūpestingai nusijuokti.

— Jums abiem iš tikrųjų nėra ko laukti — tuokitės, — tęsia Denis, nereaguodamas į mano piktas žvilgsnio strėles. Jis pasiima kokteilių indelį ir mėto iš rankos į ranką. — Tik pažiūrėkite — viskas idealu: gyvenate kartu, nenorite vienas kito užmušti, abu viengungiai... Pasiūčiau tau pasakišką suknelę... — Jis padeda indelį ir staiga įdėmiai sužiūra į mane. — Ei, klausyk, Beki. Pažadėk man: jeigu tekėsi, tau suknelę siūsiu aš.