Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė išteka

O, Dieve, kur buvo mano protas, kai paprašiau pasiūti man suknelę?

— Deni, tuojau pat atsakyk: ar mano suknelę baigsi?

Ilga tyla.

— Ar tau tikrai reikia jos šiandien? — pagaliau paklausia jis. — Kaip tik šiandien?

— Po šešių valandų aš išskrendu! — jau kone cypiu. — Bažnyčioje turiu būti po mažiau kaip... — Staiga nutilusi tik kratau galvą. — Klausyk, nesirūpink. Apsivilksiu ką nors kita.

— Ką nors kita? — Denis padeda Vogue ir stebeilija į mane blausiu žvilgsniu. — Ką reiškia „ką nors kita“?

— Na...

— Ar tu mane išveji? — Jis atrodo taip, tarsi būčiau pasakiusi, kad mudviejų dešimties metų vedybinis gyvenimas baigtas. — Vien dėl to, kad mažumėlę atsilikau nuo grafiko?

— Aš tavęs neveju. Klausyk, aš juk negaliu būti pamergė be suknelės, sutinki?

— Bet kuo tu apsirengsi?

— Na... — aš pasukioju pirštus. — Spintoje turiu vieną atsarginę suknelytę...

Juk negaliu prisipažinti, kad ten kabo trys. Ir dar dvi atidėtos į saugią vietą Barneys parduotuvėje.

— Kieno dizainas?

— E... Donna Karan, — kaltai sumurmu.

— Donna Karan? — įsižeidžia jis. — Tau geriau Donna Karan, o ne aš?

— Nieko panašaus! Na, bent jau tokią turiu, o ir siūlės visos susiūtos...

— Renkis mano suknelę.

— Deni...

— Renkis mano suknelę! Prašau! — Jis puola ant kelių ir šliaužia prie manęs. — Aš ją pasiūsiu. Dirbsiu dieną ir naktį.

— Iš kur paimti tą dieną ir naktį! Liko gal tik... trys valandos.

— Ir dirbsiu visas tas tris valandas. Pasiūsiu!

— Per tris valandas išsiuvinėsi korsetą? — netikiu.

Denis sėdi priblokštas.

— Na... mm... gali tekti mažumėlę pakeisti dizainą...

— Įdomu, kaip?

Minutėlę jis barbena pirštais į stalą.

— Ar turi paprastus baltus sportinius marškinėlius?

— Marškinėlius? — jau nebegaliu nuslėpti siaubo.

— Pamatysi, kaip bus šaunu. Garbės žodis. — Staiga pasigirsta privažiuojančio furgono garsas, ir Denis sužiūra pro langą. — Ei, tu ir vėl nusipirkai kažkokį antikvarinį daiktą?

Po valandos aš jau staipausi priešais veidrodį. Vilkiu platutėlį geltono šilko sijoną ir savo baltuosius marškinėlius, kurių nebegalima atpažinti. Denis nurėžė jų rankovėles, apsiuvo žvyneliais, pridarė įsiuvų ten, kur niekada nebuvo, — ir pavertė juos fantastiškiausia viršutine suknelės dalimi.

— O, kaip gražu, — krykštauju aš. — Tiesiog dievinu! Būsiu pati kiečiausia pamergė pasaulyje!

— Gana neblogai ar ne? — Denis abejingai gūžteli pečiais, bet matau, kad džiaugiasi kūriniu.

Išsiurbiu paskutinius savo kokteilio lašus.

— Skanu. Gal dar po vieną?

— O kas ten buvo?

— Em... — aš nužvelgiu visus butelius, išrikiuotus ant kokteilių spintelės. — Neprisimenu.

Teko gerokai paprakaituoti, kol spintelę užnešė aukštyn į mūsų butą. Tiesą pasakius, ji kur kas didesnė, negu man pasirodė, ir baiminuosi, ar tilps toje menkoje nišoje už sofos, kur planavau ją pastatyti. Vis dėlto ji fantastiška! Kol kas išdidžiai pūpso vidury kambario ir jau atlieka savo funkcijas. Vos tik ją atvilkome, Denis nuskuodė aukštyn ir išnaršė savo brolio Rendelo bufetą, kuriame šis laiko gėrimus, o aš sunešiau visus butelius, kuriuos tik radau virtuvėje. Mudu išgėrėme po stiklą „Margaritos“ ir Gimlet, o paskui mano firminį, kurį pavadinau „Blumvud“, susidedantį iš tokių komponentų: degtinės, apelsino ir M&M. Kabinama su šaukšteliu.

— Duokš man tą palaidinukę. Dar noriu šiek tiek suimti vieną petį.

Aš nusivelku ją, paduodu Deniui ir pasiimu džemperį. Nėra ko kuklintis — juk čia tik Denis. Jis įveria siūlą ir ima meistriškai dygsniuoti palaidinukės kraštą.

— Aha, tai, sakai, tuokiasi tavo keistuoliai draugai, pusbrolis ir pusseserė. Kaip čia išeina?

— Jie visai ne keistuoliai! — Sekundėlę pamąstau. — Na, gerai, Tarkvinas šioks toks keistuolis, bet Sjuzi — pati normaliausia. Ji geriausia mano draugė!

Vienas Denio antakis šauna aukštyn.

— Argi jie negalėjo susirasti kitų? Būtinai turėjo tuoktis su gimine? Ar tik nebuvo taip: tas mamytei nepatiko, tas sesutei nepatiko, tai per storas, tai į šunį panašus... mm... tai plaukai nekokie...

— Baik! — negaliu liautis krizenusi. — Paprasčiausiai jie pajuto esą sukurti vienas kitam.

— Kaip tame filme „Kai Haris sutiko Salę“, — Denis ima mėgdžioti filmo anonsą: — „Jie draugavo. Jie priklausė tam pačiam genofondui.“

— Deni...

— Gerai jau, gerai, — nusileidžia jis ir nukerpa siūlą. — O kaip judu su Luku?

— O mes kuo čia dėti?

— Neplanuojate tuoktis?

— Aš... aš nežinau! — Jaučiu, kaip mano skruostai rausteli. — Man nė tokia mintis nešovė į galvą!

Tikrai nemeluoju.

Na, sutinku, šiek tiek meluoju. Gal kokią akimirką ir buvo tokia mintis užklydusi. Gal kokį porą kartų ir paišinėjau „Beki Brendon“ ant bloknoto, tiesiog norėdama pažiūrėti, kaip atrodytų. Gal kažkada ir pasklaidžiau žurnalą Martha Stewart Weddings 2. Vien iš nekalto smalsumo.

Arba gal ir dingtelėjo galvon, kad Sjuzi trumpiau draugavo su Tarkvinu nei mudu su Luku, o, žiūrėk, jau tuokiasi.

Ai, žinote. Nieko čia ypatingo. Vedybos man nerūpi. Tiesą sakant, jeigu Lukas pasipirštų, ko gero, atsakyčiau „ne“.

Na... gerai. Turbūt atsakyčiau „taip“.

Tačiau aišku, kad taip neįvyks. Lukas neketina vesti „dar labai ilgai arba neves niekada“. Jis bent taip pasakė prieš tris savaites, kai Telegraph ėmė interviu. Radau jo segtuve su iškarpomis. (Aš nešniukštinėjau, tik ieškojau gumelės.) Visas pokalbis sukosi apie verslą, tačiau jie paklausė ir apie jo asmeninius reikalus. Taip ir atsirado po jo nuotrauka užrašas: „Brendonas: vedybos — darbotvarkės gale.“

O man tai kas. Ir man šis klausimas pačiame darbotvarkės gale.

Kol Denis baigia suknelę, aš tvarkausi. Tiksliau, sukraunu į kriauklę nuo pusryčių likusius indus — tegul mirksta, brūkšteliu nuo stalviršio trupinį, o tada atsiduodu maloniam užsiėmimui: lentynėlėse perrikiuoju prieskonių indelius. Pagal spalvas. Labai mielas darbas. Taip tvarkydavau ir savo flomasterius.

— Tai ar labai sunku gyventi kartu? — Denis stovi tarpduryje ir stebi, kaip aš darbuojuosi.

— Ne, — nustembu aš. — Kodėl?

— Mano draugė Kirstė bandė gyventi su savo vaikinu. Siaubas. Nuolat vaidijosi. Ji nesupranta, kaip kiti sugyvena.

Kmynų indelį aš įkišu prie vaistinės ožragės (kas toji vaistinė ožragė?). Jaučiuosi patenkinta savimi. Galiu pasakyti, kad mums su Luku beveik nekyla rūpesčių. (Išskyrus tą kartelį, kai aš perdažydama vonią netyčia užtėškiau geltonų žvilgančių dažų ant jo naujojo kostiumo. Bet čia nesiskaito, nes paskui Lukas prisipažino, kad per daug karštai sureagavo, juk kiekvienas protingas žmogus pastebėtų, jog ta dėmelė šviežia.)

Gerai pagalvojus, gal kažkada ir diskutavome apie tai, kiek aš perkuosi drabužių. Regis, tuomet, kai Lukas atidarė spintą ir irzliai paklausė: „Ar tu kada nors bent vieną iš jų dėvėsi?“

Ko gero, dar kažkada mažumėlę susi... nuoširdžiai diskutavome apie tai, kiek valandų Lukas dirba. Jis labai sėkmingai vadovauja finansinės informacijos ir reklamos kompanijai Brandon Communications , kurios filialai yra Londone bei Niujorke ir kuri nuolat plečiasi. Jis mėgsta savo darbą, ir aš gal kokį kartą ar du kaltinau jį, kad darbą myli labiau negu mane.