Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė išteka

Taigi pastaruoju metu aš nemažai filtruoju. Taip sakant, visokius nuobodžius kasdieniškus dalykėlius, pavyzdžiui... kad ir parduotuvių kreditinių kortelių sąskaitas ar tikslias batelių kainas... Žinote, ta teorija lyg ir pasitvirtino, nes mūsų tarpusavio santykiai gerokai pasikeitė.

Kitus laiškus aš pasikišu po pažasčia ir lipu laiptais aukštyn. Iš Anglijos laiškų nėra, tačiau šiandien jų ir nesitikėjau sulaukti. Mat šiandien... spėkite, kas bus? Ogi mes skrendame namo! Į mano geriausios draugės Sjuzi vestuves! Oi, kaip laukiu!

Ji išteka už Tarkvino, tikrai mielo vaikino, kurį pažino visą savo gyvenimą. (Iš tikrųjų Tarkvinas yra jos pusbrolis. Tačiau viskas teisėta. Jie pasitikslino.) Vestuvės vyks jos tėvų name Hampšyro grafystėje. Žada lietis šampanas, užsakyta arklio traukiama karietaitė... ir svarbiausia — aš būsiu pamergė!

Širdis trokšta kuo greičiau ten atsidurti. Ne vien dėl to, kad būsiu pamergė, bet ir dėl susitikimo su Sjuzi, tėvais, dėl apsilankymo namuose. Vakar suskaičiavau, kad Britanijoje nebuvau jau šešis mėnesius. Praėjo iš tikrųjų ilgas laiko tarpas. Daug ko nemačiau ir negirdėjau: kaip tėtį išrinko golfo klubo vadovu — pagaliau išsipildė jo gyvenimo svajonė; koks skandalas užvirė, kai Siobanas pavogė iš bažnyčios stogo remontui skirtus pinigus ir už juos nuvažiavo į Kiprą. Visų blogiausia, kad nebuvau ten, kai Sjuzi susižiedavo. Tiesa, praėjus dviem savaitėms, ji atskrido į Niujorką parodyti man savo žiedą.

Žinoma, aš pernelyg nesijaudinu, nes ir čia šauniai leidžiu laiką. Mano darbas Barneys parduotuvėje — idealus, gyvenimas Vakariniame kaimelyje — irgi idealus. Šeštadienio rytais su džiaugsmu vaikštinėju nuošaliomis gatvelėmis, duonos gaminių parduotuvėje Magnolia nusiperku keksiukų, o namo grįžtu pro turgelį. Iš esmės man patinka viskas, ką turiu čia, Niujorke. Išskyrus turbūt Luko motiną.

Tačiau namai yra namai.

Užlipusi į trečią aukštą, už savo buto durų girdžiu muziką, ir manyje sukirba maloni nuojauta. Ten darbuojasi Denis. O gal jau ir baigė! Mano suknelė bus gatava!

Denis Kovicas gyvena virš mūsų savo brolio bute. Jis jau tapo vienu geriausių mano draugų. Pasakiškas dizaineris. Talentingas, tik kol kas jam dar nelabai sekasi.

Na, atvirai kalbant, jam visiškai nesiseka. Prieš penkerius metus jis baigė drabužių modeliavimo mokyklą, bet vis dar nesulaukia didžiojo lūžio. Tačiau, pasak jo, dizaineriu tapti daug sunkiau negu aktoriumi. Jeigu nepažįsti tinkamų žmonių arba jeigu tavo tėvas — ne buvęs bitlas, visa tai pamiršk. Man jo labai gaila, nes tikrai nusipelnė pripažinimo. Vos tik Sjuzi pakvietė mane būti pamerge, paprašiau jo, kad pasiūtų man suknelę. Į Sjuzi vestuves sugužės turtingi, svarbūs žmonės. Tikimės, daugybė jų norės sužinoti, kas sukūrė mano suknelę, o kai išgirs, Denio vardas eis iš lūpų į lūpas. Štai šitaip jis ir iškils!

Oi, kaip man rūpi, ką jis padarė. Visi jo sukurti eskizai atrodė nuostabiai ir, be abejo, į rankų darbo suknelę bus įdėta daug daugiau kūrybingumo ir, be to, apstu detalių, kurių nerasi pirktame gatavame drabužyje. Pavyzdžiui, viršutinė jos dalis bus rankomis siuvinėtas korsetas. Dar Denis pasiūlė suverti meilės mazgelį, panaudojant brangakmenius pagal kiekvienos jaunosiosios pulko narės zodiako ženklą. Argi ne originalu?

Tik mane šiek tiek graužia nerimas: iki vestuvių — vos pora dienų, o aš jos dar nė karto nesimatavau. Ir net nemačiau. Šįryt paskambinau Deniui į duris norėdama priminti, kad šiandien išskrendu į Angliją, o jis, pagaliau prišliaužęs prie durų, pažadėjo, kad iki pietų baigs. Jis sakė, kad iki paskutinės minutės leidžia mintims fermentuotis ir, pajutęs adrenalino bei įkvėpimo antplūdį, viską padaro akimirksniu. Denis užtikrino mane, kad būtent toks yra jo darbo stilius ir visada viską atlieka laiku.

Pravėrusi duris, linksmai šūkteliu: „Sveikas!“ Niekas neatsiliepia. Tada pastumiu mūsų universaliosios svetainės duris. Per radiją visu balsu kaukia Madona, televizorius rodo MTV programą, sofos kraštu bando kepurnėtis Denio naujoviškas robotukas-šunelis.

Denis, užsikniaubęs ant siuvamosios mašinos, skęsta geltono šilko debesyje. Knarkia.

— Deni? — sunerimstu aš. — Ei, pabusk!

Denis krūpteli, atsitiesia ir trinasi išdžiūvusį veidą. Garbanos susitaršiusios, blyškios mėlynos akys pasruvusios krauju dar labiau nei šįryt. Ant lieso kūno užsimetęs senus nutrintus marškinėlius, pro skylėtus džinsus kyšo kaulėtas kelis. Ant jo dar matyti šašas, likęs po nesėkmingo pasivažinėjimo riedučiais praėjusį savaitgalį. Tikras dešimtmetis vaikėzas su šeriuotu smakru.

— Beki! — suburba jis. — Labas! Ką čia veiki?

— Čia mano butas, gal pamiršai? Atėjai čia dirbti, nes tavajame perdegė saugikliai.

— O. Aha. Teisybė, — jis dairosi lyg apkvaišęs.

— Ar gerai jautiesi? — aš jau rimtai susirūpinu. — Parnešiau kavos.

Paduodu jam vieną puodelį, ir jis iš karto godžiai nuryja kelis gurkšnius. Denio akys užkliūna už krūvos laiškų mano rankoje ir, regis, jis tik dabar pabunda.

— Ei, čia angliškas Vogue ?

— E... taip, — dedu žurnalą kuo toliau nuo jo. — Tai kaip mano suknelė?

— Labai gerai! Judam į priekį.

— Gal jau galiu pasimatuoti?

Pauzė. Denis spokso į priešais gulintį auksinio šilko kalną, lyg matytų jį pirmą kartą gyvenime.

— Dar ne, — pagaliau ištaria jis.

— Bet tu baigsi ją laiku?

— Žinoma! Ir kalbos negali būti! — Jis nuspaudžia pedalą, ir mašina suzvimbia. — Žinai, ką? — Denis mėgina perrėkti triukšmą. — Mielai išgerčiau stiklinę vandens.

— Tuoj atnešiu!

Aš nulekiu į virtuvę ir atsukusi čiaupą laukiu, kol atbėgs šaltas vanduo. Turiu pasakyti, kad vandentiekio sistema šiame name mažumėlę ekscentriška, ir mes jau įkyrėjome savininkei, poniai Vots, ragindami ją sutvarkyti šį reikalą. Tačiau ji gyvena už šimto mylių, Floridoje, ir neatrodo, kad ją domintų tokie klausimai. O šiaip pati vieta yra kuo puikiausia. Pagal Niujorko standartus mūsų butas didžiulis, grindys — medinės, turime židinį, o langai — milžiniški, nuo lubų iki grindų.

(Žinoma, kai čia apsilankė mano mama su tėčiu, nė kiek nesusižavėjo. Pirmiausia nesuprato, kodėl mes gyvename ne privačiame name. Paskui nesuprato, kodėl virtuvė tokia mažytė. Ir dar jie ėmė apgailestauti, kad neturime sodo, mat mūsų kaimynas Tomas, girdite, jau persikraustė į namą su ketvirčiu akrų 1žemės. Gražiausia. Pamėgink įsigyti ketvirtį akrų Niujorke, ir bemat kas nors užstatys jį dešimčia administracinių korpusų.)

— Štai! Tai kaip... — Grįžusi į svetainę aš užkandu žadą. Siuvamoji mašina tyli. Denis skaito mano Vogue.

— Deni! — užkaukiu. — Kaip mano suknelė?

— Ar matei šitą? — klausia Denis, besdamas pirštu į lapą. — „Hamišo Farglo kolekcija atskleidžia jo gabumus ir nuovoką“, — skaito jis. — Negaliu patikėti! Jo talentas nieko vertas. Nieko. Žinai, mes kartu mokėmės. Jis tiesiog pasiglemžė vieną mano idėją... — Denis žiūri į mane prisimerkęs. — Ar Barneys turi jo gaminių?

— Em... nežinau, — meluoju.

Denis eina iš proto norėdamas įsitvirtinti Barneys parduotuvėje. Nieko kito pasaulyje jis netrokšta. Vien dėl to, kad aš ten dirbu, individualiai aptarnauju pirkėjus, jam dingojasi, kad galiu suvesti jį su mūsų įtakingiausia pirkėja.

Gerai, aš suorganizavau susitikimą. Ir ne vieną kartą. Pirmą sykį į numatytą susitikimą jis atvyko vėluodamas visą savaitę. Pirkėja jau buvo išvažiavusi į Milaną. Antrą kartą Denis atvežė parodyti jai švarką. Besimatuojant išbyrėjo visos sagos.