Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

— Jausčiausi lyg kokia devyniasdešimt trejų metų bobulė, — sukritikuoju pasiūlymą. — O jeigu... Beki Blumvud, MBE 3? Juk tuos MBE labai lengva gauti, ar ne?

— Labai paprasta, — užtikrina Sjuzi. — Juos suteikia už nuopelnus pramonėje ir panašiai. Jeigu nori, galėsiu iškelti tavo kandidatūrą. O dabar greičiau rodyk savo suknelę!

— Gerai! — Užkeliu lagaminą ant lovos, atidarau ir atsargiai traukiu Denio kūrybos vaisių. — Ką pasakysi? — Aš išdidžiai prisidedu ją prie savęs ir sušnarinu geltoną šilką. — Argi ne prašmatni?

— Fantastiška! — Sjuzi žiūri išpūtusi akis. — Nieko panašaus nesu regėjusi! — Ji pačiupinėja blizgučius ant peties. — Kur ją gavai? Gal iš Barneys?.

— Ne, šita — iš Denio. Prisimeni, sakiau tau, kad jis siuva man suknelę?

— Tikrai. — Ji susiraukia. — Primink, kuris tas Denis?

— Mano kaimynas, gyvenantis viršuje. Dizaineris. Tas, su kuriuo susidūrėte ant laiptų.

— A, — linkteli Sjuzi, — prisimenu.

Tačiau iš jos tono spėju, kad ji nėmaž neprisimena.

Aš ir nekaltinu jos, juk tąkart ji matė Denį vos porą minučių. Jis skubėjo aplankyti savo tėvus Konektikute, o ji buvo pervargusi nuo ilgos kelionės lėktuvu. Jiedu vos persimetė vienu kitu žodeliu. Vis tiek keista, kad tokie svarbūs žmonės mano gyvenime nepažįsta vienas kito. Atrodo, tarsi gyvenčiau du visiškai skirtingus gyvenimus, ir kuo daugiau laiko praleidžiu Niujorke, tuo labiau tie abu gyvenimai tolsta vienas nuo kito.

— Gerai, o čia — mano, — džiūgauja Sjuzi.

Ji atveria spintos duris ir atsega kolenkoro apmovą. Prieš mane — tiesiog stulbinanti suknelė: baltučio šilko bangos, ilgos rankovės, tradicinis ilgutėlis šleifas.

— O Dieve, Sjuzi, — vos pralemenu aš. — Tu atrodysi nepakartojama. Aš vis dar negaliu patikėti, kad tu išteki! Ponia Klyt-Stiuart.

— Ei, nevadink taip manęs! — suraukia nosį Sjuzi. — Taip vadina mano mamą. Bet tikrai labai pravartu tuoktis su giminaičiu, — priduria ji uždarydama spintą. — Pavardė lieka tokia pati. Ir mano inicialai ant rėmelių nesikeičia — „S K-S“. — Ji išima iš kartoninės dėžės gražius stiklinius rėmelius. Pilna įvijų ir užraitų. — Žiūrėk, čia mano naujasis asortimentas...

Sjuzi modeliuoja nuotraukų rėmelius. Jos kurti rėmeliai parduodami visoje šalyje. Pernai ji išplėtė savo gaminių asortimentą: pradėjo kurti nuotraukų albumus, vyniojamąjį popierių ir dėžutes dovanėlėms.

— Visa serija — įvairiausios kriauklių formos, — išdidžiai aiškina ji. — Patinka?

— Koks grožis! — Aš pervedu pirštu per įvijas. — Kaip tau šovė tokia mintis?

— Tai Tarkio idėja! Vieną dieną išėjome pasivaikščioti, ir jis ėmė pasakoti, kaip vaikystėje rinkdavo kriaukles, kaip gamta sukuria įvairiausias formas ir pavidalus... Man to užteko!

Jos veidas tiesiog švyti, ir aš tarsi regiu juos abu, apsirengusius Aran nertiniais, susikibusius už rankų, klaidžiojančius po siūruojančius viržius palei škotišką rūmą.

— Sjuzi, tu būsi laiminga su Tarkvinu, — nuoširdžiai tariu.

— Taip manai? — ji net parausta iš laimės. — Tikrai?

— Žinoma. Tik pažiūrėk į save! Tu tiesiog spindi!

Tikra tiesa. Aš tik dabar pastebėjau, kad priešais mane — nebe ta senoji Sjuzi. Ta pati daili nosytė, tie patys aukšti skruostikauliai, tačiau pats veidas suapvalėjęs, kažkaip sušvelnėjęs. Ji vis tokia pat liekna, nors lyg ir šiek tiek papilnėjusi... vos ne kaip...

Aš gerai nužvelgiu jos figūrą.

Palūkėkite.

Ne. Tikriausiai...

Ne.

— Sjuzi?

— Ką?

— Sjuzi, ar tu... tu... nėščia?

— Ne! — pasipiktina ji. — Žinoma, kad ne! Ką čia išsigalvoji... — Mūsų akys susitinka, ji nusuka žvilgsnį ir gūžteli pečiais. — Na, gerai jau, gerai, esu nėščia. Kaip atspėjai?

— Kaip atspėjau? Iš tavo... na, tu atrodai nėščia.

— Nieko panašaus! Niekas nė nenujaučia.

— O gal ir nujaučia. Labai jau matyti!

— Nė kiek! — ginasi Sjuzi ir įtraukusi pilvą žiūri į veidrodį. — Matai? O dar apsivilksiu savo Rigby and Peller...

Man netelpa galvoje: Sjuzi laukiasi!

— Vadinasi, tai — paslaptis? Ir tavo tėvai nežino?

— Aišku, kad ne! Niekas nežino. Net Tarkis, — ji nusivaipo. — Trupučiuką negražu būti nėščiai savo vestuvių dieną. Kaip manai? Aš planavau apsimesti, kad tai bus mūsų medaus mėnesio kūdikis.

— Bet tu jau kokių trijų mėnesių...

— Keturių. Gims birželio pradžioje.

Aš pastėrusi spoksau į ją.

— Tai kaip tu, po galais, apsimesi, kad tai — medaus mėnesio kūdikis?

— Na... — Sjuzi minutėlę pamąsto. — Juk būna ir neišnešiotų kūdikių.

— Neišnešiotų keturis mėnesius ?

— Niekas nė nepastebės! Pati žinai, kokie išsiblaškę mano tėvai.

Šito tai nepaneigsi. Kažkada, pasibaigus semestrui, jie nuvažiavo į mokyklą parsivežti Sjuzi namo. Viskas būtų buvę labai gražu, tik Sjuzi jau prieš dvejus metus buvo baigusi mokyklą.

— O Tarkvinas?

— A, tas tai turbūt nė nežino, kiek laiko nešiojamas kūdikis, — nerūpestingai atšauna Sjuzi. — Jis augina avis, tai ten viskas trunka apie penkis mėnesius. Aš jam pasakysiu, kad ir žmonėms tas pat. — Ji vėl ima šukuotis plaukus. — Žinai, kažkada pasakiau jam, kad merginos privalo du kartus per dieną valgyti šokoladą, antraip jos alpsta, tai jis ir patikėjo.

Bent vienu klausimu Sjuzi neprašovė pro šalį. Kai ji įsispraudė į savo korsetą, visas pūpsojimas dingo. Tiesą sakant, kai jos vestuvių rytą mudvi susėdome prieš tualetinį staliuką ir iki ausų šypsojomės viena kitai, aš pastebėjau, kad ji net plonesnė už mane. Kur teisybė?!

Mudvi nuostabiai praleidome porą dienų: atsipalaidavome, žiūrėjome senus filmus, be saiko valgėme KitKat. (Sjuzi valgo už du, o man po transatlantinio skrydžio reikia atstatyti energiją.) Lukas atsivežė krūvą popierių, todėl daugiausia laiko leido bibliotekoje. Bent kartelį aš nė kiek nesijaudinau. Tiesiog negalėjau atsidžiaugti, kad mudvi su Sjuzi vėl drauge. Aš klausiausi apie butą, kurį ji su Tarkvinu perka Londone, varčiau žavingo viešbučio Antigvoje, kuriame ji su Tarkvinu praleis medaus mėnesį, nuotraukas ir pasimatavau beveik visus jos naujuosius drabužius.

Visi namai tiesiog virte verda: kas minutę pasirodo tai gėlininkai, tai maisto ir gėrimų tiekėjai, tai giminaičiai. Keisčiausia, kad niekas iš šeimos narių pernelyg nekvaršina sau galvos. Abi dienas, kol buvau čia, Sjuzi mama buvo išvykusi medžioti, o tėtis nuolat sėdėjo savo kabinete. Ponia Gering, jų ekonomė, — vienintelė, kuri rūpinosi ir palapinės tvarkymu, ir gėlėmis, ir visais kitais dalykais, tačiau ir ji atrodė ganėtinai laisvai. Kai nebeištvėrusi paklausiau Sjuzi, kaip čia yra, tai ji tik gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „Tiesiog mes įpratę rengti dideles puotas.“

Praėjusį vakarą vyko didingas pokylis su gėrimais, skirtas aibei Sjuzi ir Tarkvino giminaičių, kurie atvažiavo iš Škotijos. Tikėjausi, kad jie bent jau tada kalbės apie vestuves. Kur tau! Vos tik norėdavau nukreipti kieno nors dėmesį į gėles ar kartu pasidžiaugti, kaip viskas romantiškai atrodo, sulaukdavau tik bereikšmių žvilgsnių. Tik tada, kai Sjuzi paminėjo, kad Tarkvinas kaip vestuvinę dovaną ketina pirkti žirgą, visi staiga atgijo. Nubangavo šnekos apie jų pažįstamus žirgų augintojus, apie jų pačių įsigytus žirgus, apie tai, kad kažkoks jų garsus bičiulis turi labai gražią jauną kumelaitę, kuri galbūt patiktų Sjuzi.