Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

Į šventorių vis dar renkasi žmonės. Mano akys užkliūna už kelių Sjuzi giminaičių. Jos senelė išeina iš bažnyčios lėtu karališku žingsniu, su lazdele rankoje. Ją klusniai lydi frakuotas jaunuolis. Liesutė, išblyškusi, didžiulėmis akimis mergaitė su milžiniška skrybėle laiko mopsą ir traukia cigaretę po cigaretės. Prie šventoriaus vartų stoviniuoja visa armija beveik identiškų brolių, apsirengusių kiltais. Prisimenu, kaip Sjuzi pasakojo, kad jos teta pagimdė šešis berniukus ir tik po to pagaliau susilaukė dvynukių mergaičių.

— Imk, užsimesk, — staiga prie ausies pasigirsta Luko balsas. Jis laiko tą avikailių apsiaustėlį. — Turbūt sušalai.

— Nesirūpink, man viskas gerai!

— Beki, po kojomis — sniegas, — nenusileidžia Lukas ir apgaubia kailinukais man pečius. — Puikios vestuvės, — priduria jis.

— Aha. — Linksmai pažvelgiu į jį svarstydama, ar nepavyktų grįžti prie tos temos, kurią palietėme prieš vestuvių ceremoniją, bet Lukas stebi jaunavedžius, kurie dabar stovi po ąžuolu ir fotografuojasi. Sjuzi spinduliuoja, bet Tarkvinas atrodo taip, tarsi į jį kas taikytųsi šauti.

— Labai mielas vaikinas, — sako Lukas, linktelėdamas galva Tarkvino pusėn. — Šiek tiek keistokas, bet mielas.

— Taip. Tikrai. Lukai...

— Gal norėtumėte išgerti taurelę karšto viskio? — nutraukia mane padavėjas, prisigretinęs su padėklu rankose. — O gal šampano?

— Karšto viskio, — dėkinga atsakau. — Ačiū. — Aš nuryju kelis gurkšnelius ir užsimerkiu, jausdama, kaip šiluma nubanguoja per kūną. Kad tik ji pasiektų mano pėdas, nes jos išties sušalo į ragą.

— Pamerge! — staiga šūkteli Sjuzi. — Kur Beksė? Ateik nusifotografuoti!

Atsimerkiu.

— Aš čia! — atsiliepiu nusviesdama nuo pečių avikailius. — Lukai, palaikyk taurę...

Prasibrovusi pro žmones atsistoju šalia Sjuzi ir Tarkvino. Keista, kad dabar, kai visi sužiūra į mane, man visiškai nešalta. Aš stengiuosi kuo skaisčiau šypsotis, dailiai laikau gėles; fotografui paliepus, mudvi su Sjuzi susikimbame rankomis, o tarpuose tarp kadrų pamojuoju mamai ir tėčiui, kurie prasispraudė pro minią į priekį.

— Jau grįžkim namo, — sako ponia Gering, priėjusi pabučiuoti Sjuzi. — Žmonėms darosi šalta. Ten toliau galėsite fotografuotis.

— Gerai, — sutinka Sjuzi. — Aš tik dar nusifotografuosiu su Bekse.

— Puiki mintis! — išsyk pritaria Tarkvinas ir su akivaizdžiausiu palengvėjimu šauna pasikalbėti su savo tėvu, kuris atrodo lygiai toks pat kaip sūnus, tik keturiasdešimčia metų vyresnis. Mudvi su Sjuzi šypsomės viena kitai, fotografas keletą kartų spragteli ir pradeda keisti juostelę. Sjuzi iš padavėjo pasiima viskio taurę, o aš slapčia pasičiupinėju tikrindama, ar labai prairo mano suknelės nugara.

— Klausyk, Bekse, — išgirstu prie ausies rimtą Sjuzi balsą. Ji taip prisikiša prie manęs, kad matau kiekvieną dažų kruopelę ant jos akies voko. — Aš noriu kai ko paklausti. Juk tu nenori laukti vestuvių dešimt metų?

— Na... ne, — prisipažįstu. — Nenorėčiau.

— O tu tikra, kad Lukas — tavasis? Atvirai, tarp mūsų.

Aš ilgai tyliu. Girdžiu, kaip kažkas kalba už mūsų:

— Žinoma, kad mūsų namas yra gana modernus. Regis, jis statytas tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt trečiaisiais...

— Taip, — pagaliau atsakau užrausdama. — Manau, kad taip.

Kurį laiką Sjuzi nenuleidžia nuo manęs akių ir staiga tarsi apsisprendžia.

— Puiku! — ji padeda savo taurę. — Dabar aš mesiu savo puokštę.

— Ką?! — išsigąstu. — Sjuzi, nekvailiok! Dar ne laikas! Negalima!

— Galima! Galiu mesti, kada noriu.

— Bet puokštė metama prieš išvažiuojant medaus mėnesio!

— O man nesvarbu, — spiriasi Sjuzi. — Aš nebegaliu laukti. Mesiu dabar.

— Bet reikia mesti pačioje pabaigoje !

— Kas čia nuotaka: tu ar aš? Jeigu lauksiu pabaigos, nebebus įdomu! Eik, stok ten, — ji valdingai mosteli į snieguotos žolės kupstą. — Padėk savo gėles. Niekada nesugausi, jeigu rankos bus užimtos! Tarki? — šūkteli ji. — Aš dabar mesiu savo puokštę, gerai?

— Gerai! — linksmai rikteli Tarkvinas. — Puiki mintis.

— Judinkis, Bekse!

— Na, žinai! Aš visiškai nenoriu jos sugauti!

Bet ką dabar darysi — juk esu vienintelė pamergė. Aš padedu savo gėles ant žemės ir atsistoju ant nurodyto kupsto.

— Aš noriu, kad nufotografuotumėte, — sako Sjuzi fotografui. — O kur Lukas?

Keista, kad niekas daugiau neprisideda prie manęs. Visi skirstosi. Staiga pamatau, kaip Tarkvinas su savo pabroliu vaikšto tarp žmonių ir kažką šnabžda jiems į ausis, o tie iš karto gręžiasi į mane linksmais, vylingais veidais.

— Bekse, pasiruošusi? — šaukia Sjuzi.

— Palauk! — rėkiu aš. — Per mažai žmonių! Čia turi būti mūsų daug daugiau...

Aš stoviu vienui viena kaip kvailelė. Sjuzi visiškai nežino, ką daro. Nejaugi ji nėra buvusi vestuvėse?

— Palauk, Sjuzi! — klykiu aš, bet jau per vėlu.

— Gaudyk, Bekse! — rikteli ji. — Gaudyyyk!

Puokštė sklendžia lanku, ir aš turiu pašokti aukštyn, kad sugaučiau. Ji kur kas didesnė ir sunkesnė negu tikėjausi. Aš stoviu ir žiopsau į ją apspangusi, pusiau paslapčia džiaugdamasi, pusiau niršdama ant Sjuzi.

Į akis krenta mažas vokelis. „Beki“.

Sjuzi puokštėje — man adresuotas vokas?

Suglumusi žvilgteliu į nuotaką, o toji švytinčiu veidu linkteli vokelio pusėn.

Virpančiais pirštais atverčiu atviruką. Jame kažkas kieta. Tai...

Žiedas, įsuktas į vatą. Ir kažkas parašyta. Luko rašysena. Parašyta...

Parašyta: „Ar būsi...“

Negaliu patikėti. Mėginu suimti save į rankas, bet akyse mirga, kraujas muša į galvą.

Apsvaigusi matau, kaip per žmones artyn iriasi Lukas. Veidas rimtas, tačiau žvilgsnis šiltas.

— Beki... — prabyla jis, o per šventorių nuvilnija bendras kvėptelėjimas. — Ar būsi...

— Taip! Taiiiiiip! — nuskrieja aukštyn džiugus atsakymas, o aš net nepajutau, kad buvau prasižiojusi. Aš tokia susijaudinusi, kad net neatpažįstu savo balso. Iš tiesų jis labiau primena...

Mama.

Negaliu patikėti.

Aš skubiai atsisuku ir matau, kaip mama išsigandusi stveriasi už burnos. „Atleisk!“ — šnabžda ji, o per minią nuskardena juokas.

— Ponia Blumvud, būčiau laimingas... — sako Lukas, o akys šypsosi. — Tačiau tikiuosi, jūs jau supratote.

Jis atsigręžia į mane.

— Beki, jeigu reikės, lauksiu penkerius, aštuonerius ar net dešimt metų. — Jis nutyla. Girdėti tik vėjelio šiugždenami konfeti šventoriuje. — Tačiau tikiuosi, kad vieną dieną — ir būtų geriau, kad nereikėtų taip ilgai laukti, — tu man suteiksi garbę ir ištekėsi už manęs?

Aš negaliu žodžio ištarti, nes gerklėje kažkas įstrigo. Aš tik linkteliu galvą, ir Lukas suima mane už rankos. Atgniaužęs pirštus jis paima žiedą. Mano širdis daužosi it pašėlusi. Lukas nori mane vesti. Ir, matyt, seniai planavo. Neprasitardamas nė žodeliu.

Žiūriu į žiedą tarsi pro šydą. Tai — senovinis aukso žiedas su deimantu, kurį supa mažyčiai lenkti nageliai. Nieko panašaus nesu mačiusi. Jis nuostabus.

— Ar galiu?

— Taip, — šnabždu ir stebiu, kaip Lukas užmauna jį ant mano piršto. Jis vėl pakelia akis — šitokio švelnaus žvilgsnio aš dar nemačiau — ir pabučiuoja mane. Mus užgriūva džiugūs šūksniai ir ovacijos.

Negaliu patikėti. Mes susižiedavome.

Trečias skyrius

Gerai. Jeigu ir susižiedavome, tai dar nereiškia, kad prarasiu sveiką protą.