Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

— Labai gražu! — pasipiktinu aš. — Greičiau eik ir apžiūrėk.

Aš nusivedu ją į ištaigingą persirengti skirtą kambarį, kur kabo Denio siūta suknia.

— Kol kas dar viskas vietoje, — lakoniškai pastebi Kristina. — Pradžia gera.

— Kristina, — sakau jai, — čia juk ne tie marškinėliai. Nėra nė ko lyginti. Žiūrėk!

Sunku patikėti, kaip fantastiškai pasidarbavo Denis. Nors ir negaliu prisipažinti Kristinai, tačiau aš nebuvau tikra, kad galėsiu vilktis jo siūtą suknelę. Faktiškai iki pat praėjusios savaitės slapta vis matuodavausi Vera Wang modelius.

Tačiau vieną vakarą į duris pasibeldė visas švytintis Denis. Jis nusitempė mane aukštyn ir plačiai atlapojo savo kambario duris. Aš netekau amo.

Iš tolo ji atrodė kaip paprasta tradicinė nuotakos suknelė: prigludęs liemuo, romantiškas sijonas, ilgas šleifas. Tačiau kuo arčiau einu, tuo labiau išryškėja fantastiškos detalės: nugaroje — balto džinsinio audinio raukinukai; ties liemeniu — garsiosios Denio klostelės ir suėmimai; šleifas nusėtas baltais žvyneliais ir dirbtiniais deimančiukais, sakytum, kas išbėrė ant jo visą saldainių dėžutę.

Tokios suknelės man dar neteko matyti. Meno kūrinys.

— Na, — sako Kristina, — būsiu atvira: kai tu pasakei, kad vilksiesi ponaičio Kovico kūrinį, aš nieko gero nesitikėjau. Tačiau ši... — Ji paliečia karoliuką. — Gana įspūdinga. Tikėkimės, kad tau beeinant prie altoriaus, šleifas neatsiskirs.

— Neatsiskirs, — užtikrinu ją. — Visą pusvalandį vaikščiojau su ja po kambarį. Nenukrito nė vienas žvynelis!

— Tu nuostabiai atrodysi, — užsisvajoja Erina. — Lyg princesė. O dar ta salė...

— Salė įspūdinga, — pritaria Kristina. — Jaučiu, kad daug kas išsižios ir nebeužsičiaups.

— Aš dar jos nemačiau, — sakau. — Robiną neleido man įkelti kojos.

— O, tu turi pamatyti, — sako Erina. — Tik pažiūrėk pro kamputį, kol dar nėra žmonių minios.

— Negaliu! O jeigu kas nors užtiks mane?

— Eime, — nenustygsta Erina. — Užsidėk skarą, ir niekas tavęs nepažins.

Užsimetusi ant pečių pasiskolintą palaidinę su gobtuvu ir slėpdama veidą, nusėlinu laiptais žemyn. Jaučiuosi lyg kokia išdykėlė. Aš jau mačiau dizainerio planus ir, atverdama dvivėres duris į terasinę salę, maždaug įsivaizduoju, ką išvysiu: kažką įspūdingo, kažką panašaus į teatrą.

Niekas nebūtų galėjęs nupasakoti man, ką išvysiu.

Atsiradau tarsi kitoje žemėje.

Sidabriška, žaižaruojanti, magiška giria. Virš galvos išsiraizgiusios šakos. Gėlės, regis, savaime auga. Čia ir vijokliai, ir vaisiai, ir obelis, ir voratinklis, nusėtas rasos lašeliais... O ten — ar tik ne tikri paukščiai skrajoja?

Spalvotos šviesos pluoštai krenta ant šakų ir kėdžių eilių. Pora moterų šluostinėja trupinėlius nuo kiekvienos gobelenu apmuštos kėdės. Džinsuotas vyras prie kilimo tvirtina laidą. Kitas vyras, įlipęs į elektrikų bokštelį, taiso sidabrinę šaką. Smuikininkas vibruoja, treliuoja smičiumi, tyliai dundena timpanai.

Esu tarsi Vest Endo scenos užkulisiuose.

Aš stoviu nuošalyje ir dairausi, stengdamasi įsiminti kiekvieną detalę, nes niekada neteko to regėti ir vargu ar kada teks.

Staiga pamatau, kaip kitame salės gale pasirodo Robiną. Ji kažką kalba į savo mikrofoną prie ausinių, o akys nardo po salę. Aš skubiai susigūžiu po savo švarku ir einu atbula iš terasinės salės, kol dar manęs nepastebėjo. Paskui įšoku į liftą, keliantį į didžiąją pokylių salę.

Prieš pat užsidarant durims, į liftą įsispraudžia dvi pagyvenusios moterys, apsirengusios tamsiais sijonais ir baltomis palaidinukėmis.

— Ar tu matei tortą? — klausia viena. — Mažiausiai trys tūkstančiai dolerių.

— Kieno šeima ruošia?

— Šerman, — atsako pirmoji. — Elainos Šerman.

— A, tai čia Elainos Šerman vestuvės.

Durys atsiveria, jos išlipa.

— Blumvud, — pavėluotai sakau. — Manau, nuotakos vardas — Beki...

Jos vis tiek negirdi.

Aš patyliukais nuseku paskui jas į didžiąją pokylių salę — milžinišką balta ir auksine spalvomis tviskančią salę, kur mudu su Luku pradėsime šokius.

O Dieve. Ji dar didesnė negu prisimenu. Dar labiau paauksuota, dar didingesnė. Aplinkui salę išvedžioti prožektoriai apšviečia balkonus ir sietynus. Jie čia blykčioja, čia žybsi tarsi diskotekos salėje, žaisdami ant padavėjų, kurie jau baigia dailinti stalus. Kiekvieno stalo viduryje kaskadomis svyra baltų žiedų puokštės. Lubos padengtos muslinu, nusėtu mažytėmis lemputėmis tarsi perlų vėriniais. Šokių aikštelė didžiulė, išvaškuota. Scenoje įsikūrusi dešimties muzikantų grupė tikrina garso aparatūrą. Apsvaigusi dairausi ir pamatau dvi asistentes iš Antuano tortų kepimo firmos. Užsilipusios ant kėdžių, jos kamšo paskutines cukrines lelijas į aštuonių pėdų aukščio tortą. Viskas pakvipę gėlių bei žvakių vaško aromatu ir lūkesčiu.

— Atsiprašau! — Aš net pašoku, kai padavėjas pro šalį praritina vežimėlį.

— Gal galiu kuo padėti? — teiraujasi moteris, kurios atlape įsegtas Plaza ženklelis.

— Aš tik e... dairiausi... — sulemenu.

— Dairotės? — jos akys įtariai prisimerkia.

— Taip! Jeigu kada nors... ee... sugalvočiau ištekėti. — Skubu pasitraukti, kad ji vėl ko nors nepaklaustų. Tiesą sakant, aš jau pakankamai prisižiūrėjau.

Jau nebežinau, kaip man grįžti atgal į savo apartamentus. Čia tokie milžiniški plotai — garantuotai pasiklysiu. Taigi leidžiuosi į pirmą aukštą, o iš ten pro palmių aikštelę tyliausiai sėlinu liftų link.

Praslinkdama pro nišą, kurioje stovi sofa, stabteliu. Pažįstama tamsi galva. Pažįstama ranka, laikanti kažką panašaus į taurę su džinu ir toniku.

— Lukai? — Jis grįžteli ir žiūri į mane tuščiu žvilgsniu. Ak, tiesa, mano veido nematyti. — Čia aš! — sušnypščiu.

— Beki? — nustemba jis. — Ką čia veiki?

— Norėjau viską apžiūrėti. Argi ne fantastiška? — Dirsteliu, ar niekas manęs nemato, ir atsisėdu į krėslą priešais jį. — Tu puikiai atrodai.

Ką ten puikiai! Jis atrodo nepaprastai: dailutėlis smokingas ir šiugždantys balti marškiniai; plaukai blizga šviesoje; užuodžiu pažįstamą skutimosi losjono kvapą. Sutikus jo žvilgsnį, manyje tarsi atsivynioja tvirtai susukta ritė. Kad ir kas atsitiktų šiandien, — nesvarbu, ar man pavyks ištempti, ar ne, — mudu esame kartu. Mums viskas klostysis gerai.

— Kaip žinai, mums negalima kalbėtis, — šypteli jis. — Tai — blogas ženklas.

— Žinau, — atsakau aš ir gurkšteliu iš jo taurės. — Tačiau mums jau negresia jokie prietarai.

— Ką tu turi galvoje?

— Et...’ nieko. — Suskaičiuoju iki penkių ir sakau: — Ar tu girdėjai, kad tavo tėvai užtruks kelyje?

— Taip, jau sakė. — Lukas suraukia antakius. — Ar tu kalbėjai su jais? Gal žinai, kada jie atskris?

— Tikiuosi, netrukus, — pasakau abstrakčiai. — Nesirūpink, jie užtikrino, kad tikrai spės pamatyti, kaip tu žengi prie altoriaus.

Ir tai — tiesa. Tam tikrame kontekste.

Apie mano planus Lukas nieko nežino. Jam užtenka ir savų rūpesčių. Bent kartą aš valdau padėtį.

Per pastarąsias kelias savaites aš pamačiau Luką visiškai kitoje šviesoje: jis toks, kokio aplinkinis pasaulis nėra matęs — jaunesnis, daug jautresnis. Po to susitikimo su Elaina kurį laiką buvo labai aptilęs — jokių jausmų protrūkių, jokių dramatiškų scenų. Galima sakyti, kad jis net grįžo į normalią būseną. Deja, jis vis dar trapus, išsekęs. Vis dar nenusiteikęs eiti į darbą. Gal kokias dvi savaites iš eilės jis tik miegojo ir miegojo, po keturiolika penkiolika valandų per parą, sakytum, galop prislėgė jį koks dešimtį metų neštas krūvis.