Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

Būtume dėkingi, jei Jūs šį faktą laikytumėte paslaptyje. Jeigu Jūs vis dėlto pageidautumėte, kad Second Union banko atstovas dalyvautų Jūsų vestuvėse, aš mielai atvyksiu. Mano gimtadienis — kovo 5 d., o mėgstama spalva — mėlyna.

Nuoširdžiai jūsų

Vyresnysis viceprezidentas

Bernardas Lybermanas

Devynioliktas skyrius

Gerai. Nepanikuok. Viskas susitvarkys. Jeigu tik nepamesiu galvos ir išliksiu rami, viskas bus gerai.

— Nieko nebus, — zyzia Sjuzi man į ausį.

— Nutilk! — piktai šūkteliu.

— Nieko nebus nė per milijoną metų. Aš tik įspėju tave.

— Niekas neprašo mane įspėti! Tu turi mane padrąsinti! — Aš pritildau balsą: — Jeigu visi darys taip, kaip reikia, viskas išsispręs. Turi išsispręsti.

Stoviu dvyliktame Plaza viešbučio aukšte ir pro langą žiūriu žemyn į Plaza aikštę. Karšta, saulėta diena. Žmonės malasi apsirengę sportiniais marškinėliais ir šortais, užsiėmę tokiais kasdieniais darbais, kaip antai arklių kinkinių užsakymu ir pasivėžinimu po parką, monetų mėtymu į fontaną.

O aš stypsau čia, įsisupusi į rankšluostį; plaukai neatpažįstamai sušukuoti „Miegančiosios gražuolės“ stiliumi; dažų sluoksnis ant veido — colio storumo. Vaikštinėju apsiavusi balto atlaso bateliais, kurių kulniukai tokie aukšti, kokių dar nesu turėjusi gyvenime. (Christian Louboutin , gauti iš Barneys su nuolaida.)

— Ką dabar veiki? — vėl pasigirsta Sjuzi balsas.

— Žiūriu pro langą.

— O kodėl?

— Nežinau. — Stebiu vieną moterį džinsiniais šortais, kuri atsisėda ant suoliuko, atkemša kokakolos skardinėlę ir net neįtaria, kad ją kažkas stebi. — Ko gero, mėginu apčiuopti normalų gyvenimą.

— Normalų? — jaučiu, kaip Sjuzi nerimsta. — Bekse, apie normalumą šiek tiek per vėlu kalbėti!

— Baik!

— Jeigu Žemės planeta yra normalumas, kažin kur esi tu?

— Gal... mėnulyje? — surizikuoju.

— Tu esi už penkiasdešimt milijonų šviesmečių. Tu esi... kitoje galaktikoje. Ir jau labai labai seniai.

— Aš iš tiesų jaučiuosi esanti kitame pasaulyje, — prisipažįstu ir atsisukusi žiūriu į didžiulius apartamentus.

Aplinkui tylu, atmosfera pritvinkusi kvepalų, plaukų lako, laukimo. Kad ir kur pažvelgtum, visur pilna gėlių puokščių, vaisių ir šokolado vazų, šampano butelių lede. Prie tualetinio staliuko, besidarbuodamos su Erina, kirpėja ir grimuotoja čiauška tarpusavyje. Tuo metu reportažo fotografas keičia juostą, o jo asistentas žiūri į Madoną per muzikinį televizijos kanalą. Aptarnaujantis padavėjas jau ne pirmą kartą renka ištuštintus puodukus ir taures.

Viskas atrodo taip kerinčiai, taip prabangiai. Tačiau tuo pat metu man viskas labiausiai primena pasiruošimą mokykliniam vasaros spektakliui: langai uždangstomi juodais audeklais, mes visi grūdamės aplink veidrodį, o kažkur prieky girdėti besirenkančių tėvų šurmulys, tačiau mums neleidžiama dirstelėti pro plyšelį...

— Ką dabar darai? — nerimsta Sjuzi.

— Vis dar žiūriu pro langą.

— Klausyk, užteks žiūrėti pro langą! Beliko pusantros valandos!

— Sjuzi, atsipalaiduok.

— Kaip aš galiu atsipalaiduoti?

— Viskas vyksta kuo puikiausiai. Viskas kontroliuojama.

— Ir tu niekam nepasakei, — kartoja ji n-tąjį kartą. — Net Denis nežino.

— Aišku, nežino! Aš ne tokia kvaila! — Šasteliu į kampą, kad būčiau atokiau ir niekas manęs negirdėtų. — Žino tik Maiklas ir Lorelė. Daugiau niekas.

— Ir niekas nieko neįtaria?

— Nė krislelio, — sakau aš ir pamatau įeinančią Robiną. — Sveika, Robiną! Sjuzi, pasikalbėsime vėliau, gerai...

Aš padedu telefoną ir šypsausi Robinai. Ji apsirengusi ryškiai rausvu kostiumėliu, užsidėjusi ausines ir nešasi portatyvinę radijo stotelę.

— Gerai, Beki, — sako ji rimtu, dalykišku balsu. — Pirmasis etapas baigtas. Vyksta antrasis. Tačiau turime rūpesčių.

— Tikrai? — aš nuryju seiles. — Kas yra?

— Dar neatvyko niekas iš Luko namiškių: nei tėvas su pamote, nei pusbroliai, pusseserės, kurie buvo sąraše... Juk tu sakei, kad kalbėjaisi su jais?

— Taip, kalbėjausi, — aš atsikrenkščiu. — Tiesą sakant, jie ką tik skambino. Bijau, kad kažkoks nesusipratimas dėl vietų lėktuve: jų vietose jau sėdėjo kiti žmonės.

— Tikrai? — Robinos veidas ištįsta. — Blogiau ir būti negali! Man dar neteko būti vestuvėse, kuriose paskutinę minutę būtų šitiek pasikeitimų! Rodos, viskas pasikeitė: kita pirmoji pamergė, kitas pabrolys, kitas oficiantas!

— Žinau! — apgailestauju aš. — Labai atsiprašau; žinau, kiek daug pastangų buvo įdėta. Tiesiog staiga pajutome, kad Maiklas, o ne koks nors nepažįstamasis turėtų mus sutuokti. Na, žinote, jis — senas draugas, turi tinkamą kvalifikaciją ir taip toliau. Todėl Lukui prisiėjo susirasti kitą pabrolį...

— Tačiau apsigalvoti likus vos trims savaitėms iki vestuvių! Ir tėvas Saimonas labai sielojosi, kad buvo nušalintas. Jis įtarė, ar tik jo plaukai nebus užkliuvę.

— Ne! Be abejo, ne! Iš tiesų, jis čia niekuo dėtas...

— Ir tavo tėvai susirgo tymais. Turiu galvoje, dedasi tokie keisti dalykai?

— Žinau! — nutaisau rūgščią miną. — Tokia nesėkmė!

Robinos radijo aparatėlis sutreška, ir ji nusisuka nuo manęs.

— Taip, — sako ji. — Ką tai reiškia? Ne! Aš sakiau — spinduliuojančią geltoną šviesą! Jokių mėlynų! Gerai, ateinu... — Sukdama durų link, ji grįžteli. — Beki, turiu eiti. Tiesiog norėjau pasakyti apie visą sumaištį. Visi tie pasikeitimai, be to, neturėjome laiko aptarti dar kelių papildomų detalyčių. Tiesiog padariau savo nuožiūra, gerai?

— Kad ir kaip ten būtų, — sakau, — aš pasitikiu jūsų nuomone. Ačiū, Robiną.

Vos tik Robiną dingsta, pasigirsta barbenimas į duris, ir įeina Kristina, nešina šampano taure. Ji apsirengusi tiesiog dieviška blyškios aukso spalvos Issey Miyake suknele.

— Kaip nuotaika? — šypsosi ji. — Nerviniesi?

— Nė truputėlio! — atsiliepiu aš.

Ir beveik nemeluoju.

Tiksliau, visiškai nemeluoju. Ir ko čia nervintis? Arba viskas vyks pagal planą ir baigsis puikiausiai, arba, planui žlugus, užgrius stichinė nelaimė. Dabar belieka laukti.

— Ką tik kalbėjausi su Lorele, — ji gurkšteli šampano. — Aš ir nežinojau, kad ji įsitraukusi į vestuvių reikalus.

— O, visai ne, — paneigiu aš. — Tik paprašiau menkutės paslaugėlės...

— Taip ir supratau, — Kristina žiūri į mane pro taurės kraštą, ir aš suklustu: įdomu, kiek jai Lorelė atskleidė.

— Ar ji pasakė... kokia ta paslauga? — abejingai pasidomiu.

— Tik esmę. Beki, jeigu tau pavyks... — Kristina pakraipo galvą. — Jeigu pavyks, tu nusipelnai Nobelio premijos už akiplėšiškumą. — Ji kilsteli taurę. — Už tave. Už sėkmę.

— Ačiū.

— Sveika, Kristina! — Atsigręžusios išvystame besiartinančią Eriną. Ji jau apsirengusi ilga violetine vyriausiosios pamergės suknele, plaukus sukėlusi į viduramžišką kuodą; akys dega iš jaudulio. — Na, argi ta Miegančiosios gražuolės idėja ne nuostabi? Ar tu matei Bekės suknelę? Negaliu patikėti, kad aš — vyriausioji pamergė! Man dar niekada neteko ja būti!

Matau, kad Erina labai didžiuojasi tokiomis pareigomis. Kai jai pasakiau, kad Sjuzi negali ja būti, ir paprašiau jos būti vyriausiąja pamerge, Erina tiesiog apsipylė ašaromis.

— Dar nemačiau Bekės suknelės, — sako Kristina. — Nedrįstu.