Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

„Jam reikia kuo greičiau nešdintis tolyn nuo tavęs“, — mintyse priduriu.

— Supratau, — Elaina užtraukia dūmą. — Tu įvertini, kad aš pasirūpinau pokalbiu su šio pastato kooperatyvo valdyba? Nemažos pastangos.

— Žinau. Lukas man sakė. Bet būsiu atvira, Elaina: mes niekada nebūtume čia apsigyvenę.

Jos veidas vėl sutimpčioja. Galiu drąsiai pasakyti, kad ji slopina kažin kokį jausmą. Tačiau kokį? Ar ji siunta ant manęs, kad esu tokia nedėkinga? Ar tai sielvartas, kad Lukas neketina gyventi tame pačiame pastate? Viena mano pusė be galo smalsauja, taip ir norisi įsirausti po tuo jos fasadu ir viską sužinoti.

O kita, protingesnioji pusė perspėja: liaukis, Beki. Tiesiog liaukis.

Eidama durų link nesusivaldau ir atsigręžiu:

— Elaina, jūs žinote, kad kiekviename nutukusiame žmoguje yra liesutis žmogelis, kuris veržiasi į laisvę? Na... kuo daugiau galvoju apie jus, tuo labiau įtariu, kad galbūt jūs visai puikus žmogus. Tačiau tol, kol būsite nemaloni su žmonėmis ir sakysite jiems, kad jų bateliai prasti, niekas niekada to ir nesužinos.

Štai taip. Dabar ji, ko gero, mane nudobs. Verčiau dingsiu iš akiračio. Stengdamasi, kad neatrodytų, jog bėgu, patraukiu koridoriumi ir lauk iš buto. Uždariusi paskui save duris, atsiremiu į jas ir klausausi širdies dunksėjimo.

Gerai. Kol kas viskas gerai. Dabar reikia imtis Luko.

— Negaliu suprasti, kodėl tu nori pakilti į Rokfelerio centrą? — Lukas atsilošia taksi sėdynėje ir rūsčiai žvelgia pro langą.

— Kadangi man dar neteko jame būti, aišku? Aš noriu pamatyti panoramą!

— Bet kodėl dabar? Kodėl šiandien?

— O kodėl ne šiandien? — Dirsteliu į laikroduką, o paskui nerimastingai stebiu Luką.

Jis apsimeta esąs laimingas. Apsimeta atsikratęs praeities šešėlių. Deja. Jis vis dar svarsto.

Žiūrint iš šalies, reikalai lyg ir pagerėjo: jis nebedalija drabužių, o šį rytą jau nusiskuto. Tačiau jis vis dar ne tas senasis Lukas. Šiandien jis nėjo į darbą, sėdėjo namuose ir žiūrėjo senus nespalvotus filmus, kuriuose pagrindinį vaidmenį atlieka Betė Deivis.

Gana keista, kad aš niekada anksčiau nepastebėjau Betės Deivis ir Elainos panašumo.

„Taip, Anabelė buvo teisi“, — mąstau aš, stebėdama jį. Žinoma, teisi. Ji pažįsta savo posūnį kaip savo vaiką. Ir žino, kad Elaina tūno Luko širdyje, yra jo esybės dalis. Lukas negali tiesiog išplėšti jos iš savęs ir judėti pirmyn. Jam reikia bent jau kažkokio pasiryžimo, sprendimo, kad ir koks skausmingas jis būtų.

Užsimerkiu ir tyliai maldauju visus dievus: „Prašau, leiskite, kad tai padėtų. Prašau.“ Galbūt po to mes sugebėsime užbrėžti liniją ir eiti toliau savo gyvenimo keliu.

— Rokfelerio centras, — praneša taksi vairuotojas. Aš nusišypsau Lukui, stengdamasi paslėpti jaudulį.

Gerokai sukau galvą, kaip surasti vietą, kur galėtum mažiausiai tikėtis sutikti Elainą, ir galiausiai apsistojau ties Rokfelerio centru, Vaivorykštės sale, kur turistai renkasi pagurkšnoti kokteilių ir pavėpsoti į Manhatano panoramą. Keldamiesi liftu į šešiasdešimt šeštą aukštą, mudu tylime, o aš meldžiu Dievą, kad tik ji būtų ten, kad tik viskas išsispręstų, kad tik Lukas neužsiustų ant manęs...

Išlipusi iš lifto iškart ją pamatau: ji sėdi prie lango apsivilkusi juodu švarku, veidas aiškiai išsiskiria lango fone.

Išvydęs ją, Lukas net krūpteli.

— Beki, kokį sušiktą... — Jis apsisuka ant kulno, bet aš čiumpu jį už rankos.

— Lukai, prašau. Ji nori pasikalbėti su tavimi. Duok... jai šansą.

— Tai tu viską suorganizavai? — jis net išblyškęs iš pykčio. — Tu tyčia čia atitempei mane?

— Aš kitaip negalėjau! Nebūtum atėjęs. Tik penkias minutes. Išklausyk ją.

— Kodėl, po velniais, turėčiau...

— Esu tikra, kad jums reikia pasikalbėti. Lukai, negalima visko taip palikti. Juk tu susigrauši! Kol nepasikalbėsite, tol tau nepalengvės ant širdies... Prašau, Lukai, — aš paleidžiu jo ranką ir žvelgiu į jį maldaujamai. — Tik penkias minutes. Tiek teprašau.

Lukas privalo sutikti. Jeigu jis dabar pasitrauks, aš žuvusi.

Už mūsų susirenka grupelė vokiečių turistų. Matau, kaip jie aikčioja gėrėdamiesi pro langą atsivėrusiu vaizdu.

— Penkias minutes, — pagaliau nusileidžia Lukas. — Tik tiek. — Jis lėtai nužingsniuoja per salę ir atsisėda priešais Elainą. Ji dirsteli į mane ir linkteli galva. Aš nusisuku, o širdis tiesiog nebetelpa krūtinėje. Kad tik ji dabar nesugadintų reikalo. Prašau.

Išėjusi iš baro pasuku į tuščią priėmimo kambarį, pro kurio didžiulį langą matyti miesto vaizdas. Po kurio laiko dirsteliu į laikroduką. Jau praėjo penkios minutės, o jis dar neišlėkė iš ten.

Ji įvykdė savo įsipareigojimą pagal mūsų sandorį, dabar beliko man atlikti savo pareigą.

Man net negera, kai išsitraukiu mobilųjį telefoną. Dabar tai bus. Dabar tai jau tikrai bus. Neįsivaizduoju, ką ji pasakys.

Tačiau svarbiausia, kad ir ką ji pasakytų, kad ir kaip ji užsipliekstų, žinau, kad mudvi su mama ištversime. Mudvi neišskiriamos.

Deja, Lukui ši galimybė vienintelė. Vienintelė, jeigu nori susitaikyti su motina.

Klausausi pypsėjimo laide ir žvalgausi į nesuskaičiuojamus, sidabru spindinčius Manhatano pastatus ir bokštus. Kaip Lukas ir pastebėjo, saulė atsispindi nuo vieno pastato ir atsimuša į kitą. Taip tie atšvaitai ir švysčioja — pirmyn atgal. Geltoni taksi zuja žemai apačioje lyg kokie Tonka žaislai. Žmonės šmirinėja tarsi mažyčiai vabalėliai. O ten, viduryje, Centrinis parkas driekiasi tarytum kvadratinis kilimas, patiestas, kad būtų kur žaisti vaikams.

Aš spoksau lyg užhipnotizuota. Ar nesuklydau vakar, kad pasikalbėjau su Elaina? Ar aš tikrai noriu, kad mudu su Luku atsisakytume šio nuostabaus miesto?

— Klausau? — pasigirsta mamos balsas, ir aš net krūpteliu. Sekundėlę stoviu tarsi paralyžiuota. Aš negaliu šitaip pasielgti.

Tačiau privalau.

Kitos išeities nėra.

— Labas, mama, — pagaliau ištariu, suleisdama nagus į delną. — Čia... čia Beki. Klausyk, aš turiu kai ką tau pasakyti. Ir žinau, kad tau tai nepatiks...

„MISIS DŽEIMS BRENDON“

RIDŽ HAUZAS

RIDŽVĖJUS

ŠIAURINIS FULERTONAS

DEVONAS

2002 m. birželio 2 d .

Mieloji Beki,

tavo skambutis mus šiek tiek suglumino. Nors tu ir užtikrinai, kad viską suprasime, kai paaiškinsi, ir kad mes privalome pasitikėti tavimi, vis dėlto mes nesuvokiame, kas vyksta.

Tačiau mudu su Džeimsu ilgai tarėmės ir pagaliau nusprendėme padaryti taip, kaip tu prašau Mes atšaukėme savo skrydį į Niujorką ir perspėjome kitus šeimos narius .

Mieloji Beki, labai noriu tikėti, kad viskas susitvarkys .

Su pačiais geriausiais linkėjimais tau ir Lukui

Anabelė

SECOND UNION BANKAS

300 VOLSTRITAS

NIUJORKAS, NY 10005

Panelei Rebekai Blumvud

W 11-oji g. 251, bt. B

Niujorkas

NY 10014

2002 m. birželio 10 d.

Gerbiamoji panele Blumvud,

labai dėkojame Jums už kvietimą į vestuves, kurį skyrėte Voltui Pitmenui.

Po ilgų diskusijų mes nusprendėme atskleisti Jums savo paslaptį: iš tiesų Voltas Pitmenas neegzistuoja. Tai tėra nepatentuotas vardas, kurį mes vartojame kaip viso klientų aptarnavimo personalo atstovą.

Po intensyvaus tyrinėjimo, kurį atliko mūsų pagrindinė grupė, mes pasirinkome „Voltą Pitmeną“ kaip kompetentingą, prieinamą figūrą. Klientų atsiliepimai patvirtino, kad „Voltas“ 50-čia procentų sustiprino pasitikėjimą ir lojalumą.