Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

— Galiu.

— Tai nepaprastai svarbus įvykis! Susirinks keturi šimtai žmonių! Žymių žmonių. Mano draugai, labdaros...

— Tada turėsi atsiprašyti už mane.

Elaina žengteli prie jo, ir aš pašiurpstu išvydusi, kaip ji dreba iš pykčio.

— Jeigu tu taip padarysi, Lukai, įspėju — daugiau mes nesikalbėsime.

— Puiku, man tinka. Eime, Beki, — jis trukteli mane už rankos, ir aš seku paskui, užkliūdama už kilimėlio.

Matau, kaip vėl sutrūkčioja Elainos veidas, ir pati nustembu, pajutusi menkutę užuojautą jai. Tačiau išeidama iš jos buto, kaipmat ją numalšinu: Elaina buvo pakankamai bjauri ir man, ir mano tėvams. Tegul gauna tai, ko nusipelnė.

Mudu tylėdami leidžiamės laiptais. Manau, abu esame šokiruoti. Lukas sustabdo taksi, pasako vairuotojui mūsų adresą, ir įsėdame.

Mudu pasižiūrime vienas į kitą gal tik nuvažiavę kokius tris kvartalus. Lukas išblyškęs, šiek tiek dreba.

— Nežinau, ką ir sakyti, — ištaria jis. — Negaliu patikėti, kad tai padariau.

— Tu pasielgei nuostabiai, — užtikrinu jį. — Pati prisiprašė.

Jis pasisuka į mane ir žiūri rimtomis akimis.

— Beki, aš labai atsiprašau dėl vestuvių. Žinau, kaip jų laukei. Aš viską sutvarkysiu. Pažadu. Tik pasakyk, kaip.

Aš spoksau į jį, o mintys lekia pašėlusiu greičiu. Gerai. Dabar turiu apsisukti labai atsargiai. Vienas žingsniukas ne taip — ir teks toliau graužtis nagus.

— O... ar tu vis dar nori mane vesti? Supranti, iš esmės.

— Žinoma, noriu! — Lukas atrodo priblokštas. — Beki, aš myliu tave. Dar labiau negu anksčiau. Tiesą sakant, aš niekada tavęs taip nemylėjau, kaip tame kambaryje. Kai tu taip pasiaukojai dėl manęs, nė sekundėlės nesusvyravai.

— Ką? A, dėl vestuvių! Taip, — aš skubiai nutaisau tinkamą miną. — Taip. Na, tu paprašei manęs gana daug. O mm... kalbant apie... vestuves...

Aš vos galiu prisiversti pasakyti tai. Jaučiuosi taip, lyg turėčiau uždėti paskutinę kortą ant kortų namelio. Turiu būti labai tiksli.

— O ką tu į tai, jeigu mes susituoktume... Oksšote?

— Oksšote. Puiku, — Lukas užsimerkia ir atsilošia sėdynėje. Jis atrodo toks pavargęs.

O aš tebesėdžiu aptirpusi iš netikėtumo. Viskas stojo į savo vietas. Stebuklas įvyko.

Važiuojant Penktuoju aveniu pasižiūriu pro taksi langą. Pirmą kartą pastebiu, kad jau vasara, kad graži saulėta diena, kad Saks vitrinose demonstruojami maudymosi kostiumėliai. Paprastučiai dalykai, kuriais ne tik negalėjau džiaugtis, bet jų nė nemačiau, nes buvau pernelyg susirūpinusi, per daug įsitempusi.

Rodos, aš taip ilgai vaikščiojau tampydama ant nugaros sunkią naštą, kad net pamiršau, kaip reikia eiti išsitiesus. Pagaliau našta nukrito, galiu atsargiai pakilti, išsitiesti ir pradėti mėgautis gyvenimu. Mėnesių mėnesius kamavę košmarai baigėsi. Pagaliau galėsiu ramiai miegoti naktimis.

Aštuonioliktas skyrius

Nieko panašaus.

Iš tiesų aš visiškai nemiegu.

Lukas jau seniai pučia į akį, o aš tebespitriju į lubas. Jaučiuosi nesmagiai. Čia kažkas ne taip. Tik nežinau kas.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo idealiai. Elaina amžiams išmesta iš Luko gyvenimo. Mes galime tuoktis namuose. Man nebereikia jaudintis nei dėl Robinos, nei dėl nieko. Tarytum į mano gyvenimą būtų įriedėjęs kamuolys ir vienu smūgiu išmušęs visus bloguosius kėglius, palikdamas tik geruosius.

Atšvęsdami tą įvykį mes puikiai pavakarieniavome, pokštelėjome šampano butelį, skelbėme tostus už visą likusį Luko gyvenimą, už vestuves ir už vienas kitą. Paskui pradėjome kalbėtis, kur reikėtų praleisti medaus mėnesį. Aš balsavau už Balį, o Lukas — už Maskvą. Mudu ginčijomės, leipdami iš juoko, kone isteriškai kvatodamiesi, — taip, kaip būna tada, kai esi pašėlusiai pakilios nuotaikos ir nerūpestingas. Vakaras buvo nuostabus. Ko daugiau ir norėti.

Tačiau dabar nurimusi guliu lovoje, o visokios mintys lenda, graužia: kaip Lukas atrodė šį vakarą — perdėm įsilinksminęs, pernelyg švytinčiomis akimis; kaip abu beveik maniakiškai kvatojomės, lyg bijotume liautis.

Ir dėl kitų dalykų: kaip Elaina atrodė mums išeinant; ką kalbėjau su Anabele prieš tris mėnesius.

Turėčiau triumfuoti, turėčiau būti patenkinta. Deja... Kažkas dar ne taip.

Gal kokią trečią valandą ryto išslenku iš lovos ir nutipenu į svetainę. Surenku Sjuzi numerį.

— Labas, Bekse! — nustemba ji. — Kuri dabar valanda pas jus? — Aš girdžiu tolimus Britanijos ryto televizijos garsus ir Ernesto zirzimą. — Dieve, atleisk, kad vakar tave taip užsipuoliau. Nuo to karto nerandu sau vietos...

— Viskas gerai. Garbės žodis, seniai pamiršau viską. — Susirangau ant grindų ir stipriau susisiaučiu chalatu. — Paklausyk, Sjuzi. Lukas susiriejo su motina ir nutraukė visus santykius. Jis atšaukė vestuves Plaza. Pagaliau tuoksimės Oksšote.

— Ką? — Sjuzi balsas it sprogimas nuaidi per visą liniją. — Dievulėliau! Neįtikėtina! Fantastiška! Bekse, o aš taip jaudinausi! Garbės žodis, neįsivaizdavau, ką tu darysi. Tu turbūt šokinėji iki lubų! Tu turbūt...

— Taip. Panašiai.

Sjuzi įtariai patyli.

— Ką reiškia „panašiai“?

— Suprantu, kad viskas išsisprendė. Žinau, kad viskas fantastiška, — aš stipriai suku chalato diržą aplink pirštą. — Bet kažkodėl... nesijaučia, kad būtų fantastiška, ir tiek.

— Ką čia šneki? — girdžiu, kaip Sjuzi pritildo televizorių. — Bekse, kas yra?

— Aš jaučiuosi prastai, — pratrūkstu. — Jaučiuosi tarsi... būčiau laimėjusi, tačiau nenoriu, kad būčiau laimėjusi. Tiksliau, gerai, aš gavau viską, ko norėjau: Lukas susipyko su Elaina, sumokės baudą vestuvių planuotojai, galėsime kelti vestuves namuose... Iš vienos pusės viskas puiku. Tačiau kita vertus...

— Ką „kita vertus“? Nėra jokio „kita vertus“!

— Yra. Bent jau... manau, kad yra, — aš pradedu kramsnoti nykščio nagą. — Sjuzi, man neramu dėl Luko. Jis kaip reikiant užsipuolė motiną. Ir dar sako, kad niekada nesikalbės su ja...

— Ir kas? Argi ne gerai?

— Nežinau. Ar tikrai gerai? — aš įbedu žvilgsnį į grindjuostę. — Šiuo metu jis visas euforijoje. O kas bus, jeigu ims jaustis kaltas? Kas bus, jeigu visa tai atsilieps jam ateityje? Žinok, Anabelė, jo pamotė, kažkada sakė, kad jeigu aš stengsiuosi išbraukti Elainą iš jo gyvenimo, tai gali jį sužlugdyti.

— Bet tu jos neišbraukei, — pareiškia Sjuzi, — jis pats tai padarė.

— O gal jis pats sau pakenkė. Gal tai... tarsi jis būtų nukirtęs sau ranką ar panašiai.

— Eee... kaip bjauru!

— Ir ta gili nematoma žaizda pamažu užgis, o po kurio laiko vėl atsivers...

— Bekse! Baik! Aš valgau pusryčius.

— Atsiprašau. Aš tik jaudinuosi dėl jo. Jam negera. Ir dar vienas dalykas... — Užsimerkiu, negalėdama patikėti tuo, ką ketinu pasakyti. — Aš lyg ir... pakeičiau nuomonę apie Elainą.

— Ką? — sucypia Sjuzi. — Bekse, nedrįsk taip kalbėti! Aš vos neišmečiau Ernio iš rankų!

— Man ji nepatinka ir panašiai, — skubu dėstyti toliau, — tačiau mes abi ilgai kalbėjomės. Vis dėlto manau, kad ji myli Luką. Myli kažkokia keista ledine meile.

— Bet ji buvo jį palikusi!

— Žinau, bet ji gailisi.

— Taip ir turi būti. Po perkūnais, ji privalo gailėtis!

— Sjuzi, aš tik galvoju... gal jai reikėtų duoti dar vieną galimybę. — Žiūriu į savo nagą, kuris jau melsta. — Supranti... pažiūrėk į mane: aš esu pridariusi milijoną kvailysčių. Esu apvylusi ne vieną žmogų, tačiau jie visada suteikdavo man dar vieną galimybę.