Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

— Bekse, tu nė per nago juodymą nesi panaši į tą sumautą Elainą! Tu niekada nepaliktum savo vaiko!

— Aš nesakau, kad esu panaši į ją! Tik sakau, kad... — aš nutylu ir atrišu chalato diržą.

Aš ir pati nežinau, ką kalbu. Vargu ar Sjuzi supranta, ką turiu galvoje. Savo gyvenime ji nėra nė karto suklydusi; visada lengvai praplaukdavo nieko neįskaudindama, nepatekdama į bėdą. O aš? Aš puikiai suprantu, ką reiškia kvailas poelgis. Arba blogesnis negu kvailas. Po to gailiuosi, graužiu nagus.

— Ką visa tai reiškia? Kodėl tu... — Sjuzi balse jau skamba pavojaus varpai. — Palūkėk. Bekse, tai gal tu nori pasakyti, kad vestuvės vis dėlto bus Niujorke, taip?

— Tai ne taip paprasta, kaip tu manai, — pasakau patylėjusi.

— Bekse... aš užmušiu tave. Tikrai nudėsiu. Jeigu tu nori pasakyti, kad vestuvės bus Niujorke...

— Sjuzi, aš nenoriu vestuvių Niujorke. Aišku, kad ne! Bet jeigu atsisakysime, bus baigta — Elaina niekada nesikalbės nei su Luku, nei su manimi. Niekada.

— Negaliu patikėti. Tiesiog negaliu patikėti! Tai tu ir vėl nori viską sušikti ar ne?

— Sjuzi...

— Dabar, kai jau viskas išsprendė! Bent kartą gyvenime išsikapstei iš pragaro ir gali gyventi kaip žmogus...

— Sjuzi...

— Beki?

Aš krūpteliu. Pakėlusi akis matau Luką, apsirengusį trumpikėmis bei marškinėliais ir žiūrintį į mane apsiblaususiomis akimis.

— Ar tau viskas gerai? — klausia jis.

— Viskas gerai, — aš pridengiu ragelį ranka. — Kalbuosi su Sjuzi. Tu grįžk į lovą. Tuoj baigsiu.

Palaukusi, kol jis dingsta, pasislenku arčiau radiatoriaus, kuris tebėra drungnas.

— Gerai, Sjuzi, paklausyk, — sakau aš. — Tiesiog... išklausyk mane. Neketinu nieko sušikti. Ilgai galvojau, ir man šovė geniali idėja...

Kitą rytą, prieš devynias, aš prisistatau į Elainos butą. Apsirengiau apgalvotai: dailutėlį lininį Jungtinių Tautų diplomatinio pasiuntinio stiliaus švarką ir nepriekaištingus batelius apvaliais galais. Nors vargu ar Elaina įvertins mano pastangas. Kai atidaro duris, matau, kad jos veidas išblyškęs dar labiau negu visada, o akys smeigia lyg durklai.

— Rebeka, — sako ji akmeniniu balsu.

— Elaina, — kietumu ir aš neatsilieku. Staiga prisimenu, kad čia atvykau kaip taikdarė. — Elaina, — pakartoju, įšvirkšdama šiek tiek šilumos. — Aš atėjau pasikalbėti.

— Atsiprašyti, — sako ji, nužingsniuodama koridoriumi.

Viešpatie, na, ji ir karvė. Įdomu, ką aš jai padariau? Nieko! Jau norėjau apsisukti ir keliauti sau, tačiau jeigu nusprendžiau atlikti iškeltą sau užduotį, tai ir atliksiu.

— Ne. Tik pasikalbėti. Apie jus. Ir Luką.

— Jis apgailestauja dėl savo neapdairių veiksmų.

— Ne.

— Jis nori atsiprašyti.

— Ne! Nenori! Jis įskaudintas, piktas ir neturi nė mažiausio noro artintis prie jūsų!

— Tada kodėl tu čia?

— Kadangi... manau, jog būtų gerai, jeigu judu pamėgintumėte susitaikyti. Arba dar bent kartelį pasikalbėti.

— Aš neturiu ką jam pasakyti, — atsako Elaina. — Neturiu ką tau pasakyti. Kaip Lukas vakar pareiškė, santykiai nutraukti.

Dieve, kokie jie panašūs.

— O... ar jau pasakėte Robinai, kad vestuvės atšaukiamos? — Dėl šito klausimo aš labiausiai bijau, todėl laukdama atsakymo, sulaikau kvapą.

— Ne. Pamaniau, kad duosiu Lukui galimybę apsigalvoti. Matau, tai buvo klaida.

Giliai įkvepiu.

— Aš įkalbėsiu Luką neatšaukti vestuvių. Jeigu jūs atsiprašysite jo, — mano balsas šiek tiek virpa. Negaliu patikėti, ką aš darau.

— Ką sakei? — Elaina atsisuka ir spokso į mane.

— Jūs atsiprašote Luko ir pasakote jam... na, iš esmės, kad jį mylite. O aš įkalbėsiu jį, kad vestuvės vyktų Plaza viešbutyje. Galėsite iškelti tas savo šaunias vestuves visiems savo draugams. Toks sandoris.

— Tu... deriesi su manimi?

— E... žinoma, — aš pasisuku taip, kad stovėtume akis į akį, ir prisispaudžiu kumščius prie šonų. — Iš esmės, Elaina, aš čia stoviu tik dėl savanaudiškų paskatų. Visas Luko gyvenimas sukosi apie jus. Dabar jis nusprendė daugiau niekada su jumis nesimatyti. Viskas gerai, viskas puiku. Tačiau aš bijau, kad tai dar ne pabaiga. Bijau, kad po kokių dvejų metų Lukas staiga sugalvos grįžti į Niujorką, susiras jus ir pažiūrės, ar jūs tikrai esate tokia bjauri, kaip jis mano. Ir vėl viskas prasidės iš naujo.

— Absurdas. Kaip tu drįsti...

— Elaina, jūs norite šių vestuvių. Žinau, kad norite. Tereikia, kad būtumėte maloni savo sūnui, ir vestuvės — jūsų. Dieve, argi aš daug prašau!

Tyla. Elainos akys iš lėto prisimerkia — tiek, kiek pavyksta po paskutinės plastinės operacijos.

— Ir tu nori šių vestuvių, Rebeka. Prašau neapsimesti, kad tai tėra altruistinis pasiūlymas. Kai Lukas atsisakė, buvai lygiai tokia pati nusiminusi kaip ir aš. Pripažink tai. Tu atėjai čia vien dėl to, kad pati nori susituokti Plaza viešbutyje.

— Jūs taip manote? — pastėrstu aš. — Manote, kad esu nusiminusi vien dėl to, kad vestuvės Plaza atšauktos?

Vos neprapliumpu isteriškai kvatotis. Oi, kaip knieti pasakyti jai visą tiesą — nuo pradžių iki galo.

— Patikėkite, Elaina, — pagaliau prabylu, — aš ne dėl to čia pasirodžiau. Laisvai galiu apsieiti ir be Plaza. Taip, laukiau jų, taip, džiaugiausi. Tačiau jeigu Lukas jų nenori — taškas, aš nė kiek nesijaudinu. Tai ne mano draugai, ne mano gimtasis miestas, ir man visiškai nesvarbu.

Ir vėl dygi tyla. Elaina nužingsniuoja prie poliruoto stalo pasieny, mano nuostabai, išsiima cigaretę ir užsidega ją. Oho, kaip ilgai paslaptyje išlaikytas įprotis!

— Aš galiu perkalbėti Luką, — sakau stebėdama, kaip ji padeda cigarečių pakelį, — o jūs — ne.

— Tu — neįtikėtina, — teškia ji. — Savo vestuves panaudoji kaip derybų įrankį.

— Žinau. Ar tai reiškia — taip?

Aš laimėjau. Matau iš jos veido. Ji jau nusprendė.

— Jūs privalote pasakyti štai ką, — iš rankinuko išsiimu popieriaus lapą. — Čia surašyta viskas, ką Lukui reikia išgirsti. Jūs turite pasakyti, kad mylite jį; turite pasakyti, kad ilgėjotės, kai jis buvo mažas; kaip manėte, kad jam bus geriau augti Britanijoje; kad vienintelė priežastis, kodėl nenorėjote susitikti su juo, buvo ta, jog bijojote jį apvilti... — aš paduodu tą lapą Elainai. — Žinau, kad tai gali nuskambėti šiek tiek nenatūraliai, todėl bus geriausia, jeigu savo kalbą pradėsite tokiu sakiniu: „Paprastai man nebūdinga taip kalbėti.“

Elaina žiūri į lapą. Ji taip sunkiai alsuoja, jog akimirką pagalvojau, kad svies tą popiergalį man į veidą. Tada jį atsargiai sulanksto ir padeda ant stalo. Ar tik ir vėl netimpčioja jai paakys? Ar ji nervinasi? Niršta? O gal tik neapkenčia?

Negaliu suprasti Elainos. Vieną minutę, regis, širdyje ji slepia didžiulę neišreikštą meilę, o kitą, žiūrėk, jau elgiasi šaltakraujiškai kaip paskutinė karvė. Vieną minutę galvoju, kad ji nekenčia manęs, o kitą atrodo, kad ji neturi nė menkiausio supratimo, kaip elgtis. Galbūt visą šį laiką ji nuoširdžiai tikėjo, kad buvo draugiška.

Tiesą sakant, jeigu niekas niekada nepasakė Elainai, koks jos bjaurus būdas, iš kur jai žinoti?

— Ką tu turėjai galvoje sakydama, kad Lukas gali nuspręsti grįžti į Niujorką? — klausia ji lediniu balsu. — Ar jūs planuojate išvykti?

— Mes dar nekalbėjome apie tai, — atsakau patylėjusi. — Bet taip, manau, galime išvykti. Niujorkas puikus, tačiau nemanau, kad mums verta čia pasilikti. Lukas perdegė. Jam reikia pakeisti aplinką.