Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

Pamažu jis grįžta į vėžes. Grįžta pasitikėjimas savimi. Ir ta veido išraiška, po kuria slepia savo jausmus nuo pašalinių, — šiurkšti, dalykiška. Praėjusią savaitę jis buvo darbe; viskas lyg ir kaip senais laikais.

Tačiau ne visai taip. Nors tas viršutinis sluoksnis grįžta, aš juk matydavau, kas slypi giliau. Mačiau, kaip Lukas dirba, kaip galvoja, ko bijo, ko iš tikrųjų nori gyvenime. Iki tų nelemtų įvykių drauge mes buvome nugyvenę daugiau nei dvejus metus. Gyvenome kaip klestinti pora. Tačiau dabar jaučiu, kad pažįstu jį daug geriau.

— Man vis neišeina iš galvos anas pokalbis su motina, — prabyla jis ir susiraukia. — Ten, Vaivorykštės salėje.

— Nejaugi? O kas būtent? — atsargiai paklausiu.

— Jis buvo kažkoks keistas.

— Keistas? — pasitikslinu po pauzelės. — O kodėl?

— Ji dar niekada nėra taip kalbėjusi. Kažkaip nenatūraliai skambėjo, — jis pakelia akis. — Abejoju, ar galiu ja pasitikėti.

Aš pasilenkiu ir paimu jį už rankos.

— Lukai, jeigu ji taip niekada nekalbėjo, tai dar nereiškia, kad tie žodžiai nenuoširdūs.

Nuo tos dienos, kai jis susitiko su Elaina, kasdien jam tai kartodavau. Noriu, kad jis liautųsi analizuoti, kad priimtų tai, ką ji pasakė, ir būtų laimingas. Deja, jis per daug protingas, kad išsyk patikėtų. Jis tyli. Aišku, tas pokalbis vėl sukasi galvoje.

— Vieni žodžiai lyg ir buvo be galo teisingi, o kiti — apsimestiniai.

— O kurie apsimestiniai? — lengvabūdiškai pasidomiu. — Tiesiog įdomu.

— Kai ji kalbėjo, jog didžiuojasi tuo, ką esu nuveikęs, pradedant įmonės įkūrimu ir baigiant tavęs kaip žmonos pasirinkimu. Kažkas nevisiškai... Nežinau... — jis kraipo galvą.

— Bet juk tai labai puiku! — nesusilaikau. — Tai yra... na, žinai... juk ji taip ir turėtų kalbėti...

— Tačiau ji pasakė dar kai ką. Sakė, kad man gimus galvodavo apie mane kiekvieną mielą dieną, — Lukas užsikerta. — Ji taip pasakė, kad... aš tikrai ja patikėjau.

— Ji taip pasakė? — nustembu.

To tai aš nebuvau parašiusi tame lape. Vėl gurkšteliu iš Luko taurės, giliai mąstydama.

— Neabejoju, kad ji sakė tiesą, — pagaliau ištariu. — Ji norėjo pasakyti, kad myli tave. Gal ir ne viskas skambėjo natūraliai, tačiau ji norėjo, kad tu žinotum.

— Galbūt, — mūsų akys susitinka. — Tačiau vis tiek aš nebejaučiu jai to, ką jaučiau anksčiau. Nebegaliu sugrįžti atgal.

— Ne, — pasakau po minutėlės. — Na, gal ir gerai.

Pagaliau galima atsikvėpti: Lukas pabudo.

Aš pasislenku ir pabučiuoju jį, o paskui vėl gurkšteliu džino su toniku.

— Man jau laikas rengtis.

— Tikiuosi, tu nesivilksi šitos žavingos striukės? — šypsosi Lukas.

— Žinai, jau planavau, bet tu pamatei, todėl turėsiu susirasti ką nors kita, — aš pakylu, bet dar pastoviu vietoje. — Klausyk, Lukai. Jeigu šiandien tau pasirodys kai kas keista, tiesiog... nekreipk dėmesio, gerai?

— Gerai, — nustemba Lukas.

— Prižadi?

— Prižadu, — jis pašnairuoja į mane. — Beki, ar aš ko nors nežinau?

— E... ne, — nekaltai atsakau. — Ne. Iki pasimatymo.

Dvidešimtas skyrius

Ir kaip aš ištempiau iki šios akimirkos? Garbės žodis, sunku patikėti, kas vyksta. Aš vilkiu nuotakos suknelę. Plaukuose — žaižaruojanti tiara.

Aš — nuotaka.

Kai Robiną vedasi mane tuščiais, tyliais Plaza koridoriais, jaučiuosi lyg prezidentė kokiame nors Holivudo filme. „Gražuolė pajudėjo, — murma ji į savo mikrofoniuką, mums žengiant ištaigingu raudonu kilimu. — Gražuolė jau ateina.“

Kai pasukame už kampo, aš dirsteliu į didžiulį senovišką laikrodį. Dėl Dievo meilės, aš juk žinau, kaip atrodau: visą pusvalandį apžiūrinėjau save tuose apartamentuose. Tačiau vis tiek negaliu patikėti, kad ši mergina su vualiu — aš. Aš.

Tuoj žengsiu taku pro keturis šimtus žmonių. O Dieve.

O Dieve. Ką aš darau?

Kai pamatau Terasos salės duris, mane apima panika, pirštai sugniaužia gėlių puokštę. Nepavyks. Aš turbūt išprotėjau. Negaliu taip pasielgti. Turiu pabėgti.

Tačiau bėgti nėra kur. Nelieka nieko kito, tik žingsniuoti pirmyn.

Erina ir kitos pamergės jau laukia. Kai aš priartėju, visos ima aikčioti, žvelgdamos į mano suknelę. Aš nė vienos nepažįstu. Jos — Elainos draugių dukros. Po šios dienos gal niekada daugiau ir nesusitiksime.

— Styginių orkestras. Pasiruoškite, — Robiną kalba į mikrofonėlį.

— Beki! — Ačiū Dievui, čia Denis, apsirengęs brokato fraku ir odinėmis kelnėmis. Jis nešasi rusvos ir bronzinės spalvų ceremonijos programą. — Tu atrodai nuostabiai.

— Tikrai? Atrodau gerai?

— Pritrenkiamai, — užtikrina Denis. Jis pataiso šleifą, atsitraukia per žingsnį, paskui išsiima žirkles ir nukerpa gabalėlį kaspino.

— Pasiruošusi? — klausia Robiną.

— Turbūt, — man jau darosi silpna.

Durys atsiveria, ir pasigirsta keturių šimtų kėdžių šlamesys. Styginių orkestras pradeda groti muziką iš „Miegančiosios gražuolės“, pamergės patraukia taku pirmyn.

Staiga ir aš žengiu pirmyn į užburtąjį mišką, supama muzikos garsų. Virš galvos mirga lemputės, po kojomis kvepia pušų spygliai. Užuodžiu ir žemės kvapą, girdžiu paukštelių čiulbesį, fontano sruvenimą. Sulig kiekvienu žingsniu stebuklingai pražysta gėlės, išsiskleidžia lapeliai. Žmonės aiksi, stebėdami viską. Priekyje matau Luką. Gražuolis princas laukia manęs.

Dabar jau pradedu atsipalaiduoti, mėgautis šia akimirka.

Aš jaučiuosi tarsi būčiau primabalerina, atliekanti puikų arabeską Rovent Garden teatre. Arba kino žvaigždė, pelniusi „Oskarą“. Muzika groja; visų akys nukreiptos į mane; plaukuose žėri brangakmeniai; o tokios nuostabios suknelės dar nesu vilkėjusi. Daugiau tokių akimirkų gyvenime nebebus. Niekada.

Paskutinėje tako atkarpoje sulėtinu žingsnį, stengdamasi įkvėpti visą atmosferą, įsiminti medžius, gėles, nuostabų aromatą — tiesiog įspausti atmintyje kiekvieną detalę, pasimėgauti kiekviena magiška akimirka.

Gerai. Prisipažįstu.

Elaina buvo teisi. Stengdamasi išsaugoti šias vestuves, aš nebuvau tikra altruistė. Ir siekiau ne vien išgelbėti Luko santykius su motina.

Pati šito norėjau. Norėjau pabūti vienadiene pasakų princese.

Aš prisigretinu prie Luko ir perduodu puokštę Erinai, šiltai nusišypsau Gėriui, naujam Luko vyriausiajam pabroliui, ir įsikimbu Lukui į ranką. Jis spusteli mano ranką, ir aš atsakau tuo pačiu.

Štai ir Maiklas, apsirengęs tamsiu, šiek tiek dvasininko drabužį primenančiu kostiumu.

Jis nežymiai sąmoksliškai šypteli man ir atsikvėpęs kreipiasi į kongregaciją:

— Mielieji, mes susirinkome čia, kad paliudytume dviejų žmonių meilę. Esame čia, kad išklausytume jų iškilmingą meilės priesaiką. Ir kad drauge atšvęstume jų meilės džiaugsmą. Dievas laimina visus, kurie myli, tad šiandien Dievas palaimins vienas kitam pasižadančius Luką ir Bekę.

Kai jis atsisuka į mane, už savęs išgirstu šnaresį: tai žmonės sukrunta, norėdami geriau viską pamatyti.

— Ar tu, Rebeka, myli Luką? — klausia jis. — Ar tu pasižadi gyventi su juo varge ir džiaugsme, turte ir skurde, ligoje ir sveikatoje? Ar pasižadi pasitikėti juo dabar ir visados?

— Pasižadu, — sakau aš virpančiu balsu.

— Ar tu, Lukai, myli Rebeką? Ar tu pasižadi gyventi su ja varge ir džiaugsme, turte ir skurde, ligoje ir sveikatoje? Ar pasižadi pasitikėti ja dabar ir visados?

— Taip, — tvirtai sako Lukas, — pasižadu.