Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

Aš kaip tik taip ir jaučiuosi — viešnia.

Pro šalį praplaukia grupelė moterų. Jos taip garsiai čiauška, kad net nugirstu keletą žodžių:

— Įspūdingas...

— Tokia vaizduotė...

Jos nusišypso man ir Deniui; ir aš nelieku skolinga. Mano lūpos jau aptirpusios. Nenuostabu, kai turi šypsotis kiekvienam nepažįstamam žmogui.

— Puikios vestuvės, — sako Denis, dairydamasis po spindinčią salę. — Išties įspūdingos. Tačiau jos nevisiškai tau tinka.

— Nejaugi? Kodėl taip sakai?

— Nieko nesakau: jos fantastiškos, išpuoselėtos, prabangios, tačiau... aš tavo vestuves įsivaizdavau ne tokias. Bet aš klydau, — skubiai pasitaiso jis, išvydęs mano veido išraišką. — Turbūt.

Žiūriu į jo liesą komišką, nieko neįtariantį veidą. O Dieve. Turiu jam pasakyti. Negaliu nepasakyti Deniui.

— Deni, aš noriu, kad kai ką žinotum, — sakau pusbalsiu.

— Ką?

— Apie šias vestuves...

— Sveikučiai!

Aš kaipmat užsičiaupiu ir atsisuku: čia tik Lorelė, visa įkaitusi ir laiminga nuo šokių.

— Nuostabi šventė, Beki, — sako ji. — Nuostabi muzikantų grupė. Jėzau, aš jau buvau pamiršusi, kaip dievinu šokius.

Susirūpinusi nužvelgiu jos išvaizdą.

— Lorele, — tariu jai, — niekas neraitoja Yves St. Laurent suknelės, kainuojančios 1000 dolerių, rankovių.

— Man buvo karšta, — nerūpestingai gūžteli pečiais ji. — Klausyk, Beki, kad ir kaip bjauru ištarti šiuos žodžius, — ji pritildo balsą, — tačiau jums jau teks greitai išvažiuoti.

— Jau? — aš instinktyviai dirsteliu į savo riešą, pamiršusi, kad neužsisegiau laikroduko.

— Automobilis jau laukia, — sako Lorelė. — Vairuotojas žino, kas ir kaip, tad parodys, kur eiti, kai būsite „JFK“ oro uoste. Privatiems lėktuvams — kitokia procedūra, tačiau nesklandumų neturėtų būti. Jeigu kas — skambink man, — ji pradeda šnabždėti. Aš žvilgteriu į Denį, apsimetantį, kad nesiklauso. — Į Angliją jūs turėtumėte atvykti pačiu laiku. Esu įsitikinusi, kad viskas pavyks kuo puikiausiai.

Aš stipriai ją apkabinu.

— Lorele... tu — nepakartojama, — sumurmu aš. — Nežinau nė ką sakyti.

— Beki, patikėk, tai — niekis. Turint galvoje, ką tu esi dėl manęs padariusi, tau priklausytų dešimt lėktuvų. — Ji apglėbia mane ir po to žvilgteri į laikroduką. — Geriau eik ir susirask Luką. Netrukus pasimatysime.

Jai nuėjus, tvyro įdomi tyla.

— Beki, ar aš teisingai nugirdau žodžius „privatus lėktuvas“? — klausia Denis.

— E... taip. Teisingai.

— Jūs skrendate privačiu lėktuvu?

— Taip, — atsakau kuo abejingiau. — Skrendame. Tokia Lorelės vestuvinė dovana mums.

— Ji nupirko jums privatų reaktyvinį? — Denis kraipo galvą. — Po velnių. Žinai, aš pats galvojau apie tai: ar čia pirkti lėktuvą, ar kiaušinių plaktuvą...

— Kvaileli! Ji juk lėktuvų kompanijos prezidentė.

— Dieve. Privatus lėktuvas. Na... tai kur link sukate? O gal vis dar paslaptis? — Stebiu, kaip Denis giliai užtraukia dūmą, ir staiga pajuntu jam neišpasakytą švelnumą.

Aš nenoriu pasakyti Deniui, kas vyksta.

Aš noriu, kad jis dalyvautų tame.

— Deni, — sakau aš, — ar turi kišenėje savo pasą?

Luko iš karto rasti nepavyksta. Pasirodo, jį buvo užspeitę du korporacijų finansininkai. Jis pašoka išsyk, vos išvydęs mane. Mudu einame aplink salę atsisveikindami su visais, kuriuos pažįstame, ir dėkodami. Tiesą sakant, ilgai neužtrukome.

Galiausiai prisiartiname prie stalo, kur sėdi Elaina, ir kuo mandagiausiai jai sutrukdome.

— Mama, mes jau išvykstame, — sako Lukas.

— Dabar? — susiraukia Elaina. — Per anksti.

— Na... mes išvykstame.

— Ačiū už nuostabias vestuves, — nuoširdžiai padėkoju. — Jos buvo tikrai nepaprastos. Visi taip sakė. — Aš pasilenkiu pabučiuoti ją. — Sudie.

Kodėl aš giliai širdyje pajuntu, kad niekada nebepamatysiu Elainos?

— Sudie, Beki, — atsako ji kaip visada oficialiu balsu. — Sudie, Lukai.

— Sudie, mama.

Jiedu dar žiūri vienas į kitą ir, rodos, Elaina tuoj tuoj kažką pasakys. Tačiau ji tik negrabiai pasilenkia ir pakšteli Lukui į skruostą.

— Beki! — kažkas baksteli man į petį. — Beki, tik nesakyk, kad jau išeinate! — Atsisukusi pamatau sutrikusią Robiną.

— E... taip. Išvykstame. Ačiū jums už viską, ką...

— Jūs dar negalite išvykti!

— Niekas nepastebės, — pasakau, apžvelgdama svečius.

— Jie privalo pastebėti! Prisimeni, juk turi būti specialus išėjimas? Rožių žiedlapiai? Muzika?

— Na... tada pamirškime visa tai...

— Pamiršti išlydėjimą? — Robiną spokso į mane. — Gal juokauji? Orkestras! — skubiai šūkteli ji į mikrofoniuką prie ausinių. — Pereikite prie „Vienos dienos“. Supratote? Pereikite prie „Vienos dienos“. — Ji pakelia nešiojamąjį mikrofoną. — Apšvietėjai, pasiruoškite rožių žiedlapiams.

— Robiną, — bejėgiškai kreipiuosi. — Garbės žodis, mes norėjome tyliai dingti...

— Mano nuotakos tyliai nedingsta! Pasiruoškite fanfaroms, — burba ji į ausinių mikrofoną. — Apšvietėjai, paruoškite išėjimo prožektorių.

Trimitų fanfaros užplūsta taip staiga, jog visi šokėjai net krūpteli. Diskotekos šviesos blyksniai persimaino į rožinį spindesį, o muzikantai pradeda groti „Vieną dieną ateis mano princas“.

— Eikite, gražuole ir prince, — Robiną švelniai stumteli mane. — Eikite! Viens du trys, viens du trys...

Mudu su Luku susižvalgome ir nueiname į šokių aikštelę, kur svečiai prasiskiria, užleisdami mums kelią. Mus supa muzika, mus lydi prožektoriaus šviesa, ir staiga nuo lubų ima snigti rožių žiedlapiais.

Iš tikrųjų labai miela. Mums žingsniuojant pro šalį visi geranoriškai šypsosi, visi aikčioja. Rožinė šviesa sudaro įspūdį, tarsi eitum per pačią vaivorykštę. O kur dar kvapūs rožių žiedlapiai, tupiantys mums ant galvų, rankų ir nusklendžiantys ant grindų. Mudu su Luku šypsomės vienas kitam. Jo plaukuose pamatau vieną žiedlapį...

— Stop!

Aš net susverdėju nuo to balso.

Štai ji — stovi tarpduryje. Apsirengusi juodu kostiumėliu ir tokiais smailiakulniais smailianosiais juodais bateliais, kokių dar nebuvau mačiusi.

Pati piktoji fėja.

Visi atsisuka į ją, muzikantai nustoja groti.

— Alisija? — nustemba Lukas. — Ką tu čia veiki?

— Tai sakai, džiaugiesi šauniomis vestuvėmis, Lukai? — pagiežingai šypteli ji.

Svečiai net traukiasi tolyn, jai žengiant į salę.

— Užeik, — greitai pakviečiu ją. — Užeik ir pasisvečiuok. Mes būtume tave pakvietę...

— Aš žinau, ką jūs darote, Beki.

— Mes tuokiamės! — aš stengiuosi kalbėti kuo linksmiau. — Anokia čia paslaptis!

— Aš tiksliai žinau, ką jūs darote. Turiu draugų Sario grafystėje. Jie viską sužinojo, — ji triumfuoja, o mano nugara jau šliaužia šaltis.

Ne.

Prašau, ne.

Tik ne dabar, kai jau tiek įveikta.

— Manau, kad tu turi mažytę paslaptėlę, kurios nežino tavo sveteliai, — Alisija klastingai nusiviepia. — Nelabai mandagu ar ne?

Aš negaliu pajudėti. Negaliu kvėpuoti. Kur ta mano geroji krikštamotė fėja?

Lorelė žiūri į mane pastėrusiomis akimis.

Kristina padeda savo šampano taurę.

— Kodas — „Raudonas“. Kodas — „Raudonas“, — girdžiu Robinos balsą iš savo puokštės. — Skubu. Kodas — „Raudonas“.

Alisija jau vėžlina per šokių aikštelę mėgaudamasi jai skiriamu dėmesiu.