Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

— Lukai, čia tau ne Manhatanas, — sakau aš, atidarydama dureles. — Pats pamatysi.

Mums belipant iš automobilio, prasiveria namo durys ir pasirodo mama, apsirengusi languotomis kelnėmis ir medvilnine sportine palaidinuke su užrašu „NUOTAKOS MAMA“

— Beki! — rikteli ji ir atbėga ištiesusi rankas.

— Mama, — mudvi apsikabiname. — Ar viskas gerai?

— Manau, viskas kontroliuojama! — Ji atrodo šiek tiek sutrikusi. — Turėjome bėdų dėl puokštelių ant stalų, tačiau laikykime špygas — jos jau turėtų būti pakeliui... Lukai! Kaip tu laikaisi? Kaip praėjo finansų konferencija?

— Praėjo ee... gerai, — sako jis. — Labai gerai, ačiū. Man tik labai gaila, kad visas pasiruošimas vestuvėms sukelia tiek daug vargo...

— O, jokio vargo nėra! — skuba užtikrinti mama. — Prisipažinsiu, šiek tiek nustebau, kai Beki paskambino. Nieko tokio, dauguma svečių vis tiek būtų pasilikę pietums sekmadienį. O ir kunigėlis Piteris suprato ir sakė, kad šiaip sekmadieniais porų netuokia, tačiau šiuo atveju padarys išimtį...

— O kaip, pavyzdžiui, dėl... tiekėjų? Ar jie nebuvo užsakyti vakar dienai?

— O, Lulu nekreipė dėmesio! Ar ne, Lulu? — kreipiasi ji į vieną iš moterų dryžuota uniforma.

— Ne, aišku, kad ne! — linksmai čiauška ji. — Sveika, Beki! Kaip tu?

O Dieve! Čia gi Lulu, kuri mane vesdavosi į skaučių užsiėmimus.

— Labas! — atsakau. — Aš ir nežinojau, kad jūs užsiimate maisto tiekimu!

— Na, ką ten! — kuklinasi ji ir numoja ranka. — Tiesiog nemėgstu dykinėti. Dabar, kai vaikai jau užaugę...

— Žinok, Lulu sūnus Aronas — muzikantas! — didžiuojasi mama. — Groja klavišiniais! Pati pamatysi, kokia gera jų grupė! Jie specialiai repetavo „Laisvą melodiją“...

— Nagi, paragauk! — Lulu ištraukia sumuštinuką iš folija uždengto padėklo. — Čia mūsų naujoji Thai filo partija. Labai nusisekę. Žinai, ta filo tešla dabar labai paklausi.

— Tikrai?

— O taip! — nusimanančiai linksi Lulu. — Niekas jau nekepa tų trapių vaisinių pyragų. O jau vol au vents ... — ji nusivaipo, — baigta!

— Labai teisingai, — pritaria Denis, šaudydamas akimis. — Vol au vent — istorija. Galima pavadinti tiesiog skrebučiais. O ką pasakytumėte apie šparagines bandeles?

— Mama, čia — Denis, — skubiai paaiškinu. — Mano kaimynas, pameni?

— Ponia B, man didelė garbė susipažinti su jumis, — sako Denis, bučiuodamas mamai ranką. — Ar jūs nepykstate, kad atsekiau paskui Bekę?

— Žinoma, ne! — sako mama. — Kuo daugiau, tuo smagiau! O dabar eikime apžiūrėti palapinės!

Net išsižioju pamačiusi milžinišką palapinę sidabriniais ir baltais dryžiais, banguojančią sodo vejoje. Visose gėlių lysvėse našlaitėmis išrašyta: „Beki ir Lukas.“ Visi krūmai ir krūmokšniai apkabinėti lemputėmis. Uniformuotas sodininkas šveičia naują granito fontanėlį; kažkas ten šluoja verandą; palapinėje, matau, pusračiu sėdi pulkelis vidutinio amžiaus moterų su knygelėmis rankose.

— Dženisė susisodino jas trumpam instruktažui, — patyliukais aiškina mama. — Ji kaip reikiant įsijautė į šių vestuvių organizavimą. Net galvoja apie profesionalų darbą!

— Taigi, — girdžiu Dženisės balsą, kai jau prieiname arčiau. — Atsarginiai rožių žiedlapiai bus sidabriniame krepšelyje prie kolonos A. Prašau visas pasižymėti savo brėžiniuose...

— Man regis, jai puikiai pavyks, — mąsliai prognozuoju jos ateitį.

— Bete ir Margo, judvi būsite atsakingos už gėles prie atlapų. Anabele, gal galėtumėte pasirūpinti...

— Mama? — apstulbsta Lukas.

O Dievuli. Anabelė! Tame būryje sėdi Luko pamotė.

— Lukai! — nušvinta atsisukdama Anabelė. — Dženise, atsiprašau minutėlę...

Ji pribėga prie mūsų ir stipriai apkabina Luką.

— Tu čia. Aš taip džiaugiuosi matydama tave. — Ji susirūpinusi žiūri į Luką. — Kaip tu, mielasis?

— Gerai, — sako Lukas. — Taip manau. Daug kas nutiko...

— Suprantu, — Anabelė tiriamai dirsteli į mane ir taip pat apglėbia, šnabždėdama man į ausį: — Vėliau mes iš širdies pasišnekėsime.

— Vadinasi... tu padedi ruoštis? — klausia ją Lukas.

— O, čia visi įsikinkę į darbus, — džiūgauja mama. — Taip pat ir Anabelė!

— O kur tėtis? — dairosi Lukas.

— Jis ir Greimas išėjo atnešti daugiau taurių, — sako mama. — Jiedu kaipmat susibičiuliavo. O dabar — kas nori kavutės?

— Jūs gražiai sutariate su Luko tėvais! — sakau aš, nusekdama paskui mamą į virtuvę.

— O, jie nuostabūs! — džiaugiasi mama. — Tikrai puikūs. Ir jau pasikvietė mus pasisvečiuoti Devone. Geri, žemiški žmonės. Ne tokie kaip... ta moteris.

— Ne. Visiškai kitokie negu Elaina.

— Man pasirodė, kad jai nė kiek nerūpėjo vestuvės, — šiek tiek pasipiktina mama. — Žinok, ji net neatsakė į kvietimą!

— Nejaugi?

Velnias. Aš lyg ir atsakiau už ją.

— Ar jūs dažnai susitikdavote pastaruoju metu? — teiraujasi mama.

— E... ne. Nelabai.

Mes užnešame padėklą su kava viršun, į mamos miegamąjį, kur randame Sjuzi ir Denį, įsitaisiusius ant lovos. Tarp jų spardosi mažylis Ernis. O priešais, ant spintos durų, kabo balta nėriniuota mamos vestuvinė suknelė.

— Sjuzi! — sušunku aš, apkabindama ją. — Ir žavuolis Erniukas! Jis toks didelis... — Aš pasilenkiu, pabučiuoju jam į veiduką ir sulaukiu nuostabiausios bedantės šypsenos.

— Tu nugalėjai, — šypsosi Sjuzi. — Šaunuolė, Bekse.

— Ponia B, Sjuzi man ką tik parodė jūsų šeimos relikvinę nuotakos suknelę, — giriasi Denis ir išriečia antakius, pažvelgdamas į mane. — Labai... unikali.

— Ši suknelė išlaikė šitiek išbandymų! — džiaugiasi mama. — Jau manėme, kad ji bus niekam tikusi, tačiau kavos dėmės neliko nė pėdsako!

— Stebuklas! — patvirtina Denis.

— Tik pagalvokite, šį rytą Erniukas vos neužvertė ant jos obuolių tyrės...

— Vaje, tikrai? — aš dirsteliu į raustelėjusią Sjuzi.

— Gerai, kad buvau uždengusi ją plėvele! — mama pakelia suknelę ir papurto visus mezginukus. Jos akys šiek tiek paraudusios. — Taip laukiau šios akimirkos: Beki apsivilks mano vestuvinę suknelę. Aš kvaila ar ne?

— Nė kiek ne kvaila, — sakau apglėbdama ją. — Šitaip ir turi būti.

— Ponia Blumvud, Beki pasakojo man apie šią suknelę, — dėsto Denis, — tačiau galiu nuoširdžiai pasakyti, kad ji jos tinkamai neįvertino. O ar neprieštarautumėte, jeigu aš bent šiek tiek ją pataisyčiau?

— Nė kiek! — sutinka mama ir žvilgteri į laikroduką. — Na, aš turiu bėgti. Dar reikia sužiūrėti, kur tos puokštelės!

Jai išėjus, Denis su Sjuzi susižvalgo.

— Gerai, tai ko dabar griebsimės? — sukrunta Denis.

— Iš pradžių galėtum nukirpti rankoves, — pataria Sjuzi, — ir visus tuos mezginukus aplink juosmenį.

— Noriu paklausti, kiek iš viso palikti to originalo? — Denis kilsteli galvą. — Kaip tu manai, Beki?

Aš tyliu. Žiūriu pro langą. Matau, kaip sode vaikštinėja Lukas su Anabele. Kone suglaudę galvas kalbasi. O ten mama šnekasi su Dženise, rodydama į žydinčią vyšnią.

— Beki? — nenustygsta Denis.

— Neliesk jos, — aš atsisuku į jį.

— Ką?

— Nieko nedaryk, — nusišypsau pastėrusiam Deniui. — Palik kaip yra.

Be dešimties minučių trečią valandą aš jau pasiruošusi. Apsivilkau tą įdaryto pyrago tipo suknelę. Makiažą padarė Dženisė: esu skaistaveidė pavasarinė nuotaka, tik sudrėkinta nosinaite sumažinau skaistumą. Ant galvos užsidėjau gvazdikų ir gubojų vainikėlį, kurį mama užsakė kartu su puokšte. Vienintelis bent kiek madingas daiktas — mano Christian Louboutin bateliai, kurių net nematyti.