Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

Paskui kalbėjo Lukas: apie tai, kaip mes susitikome Londone, kai aš dirbau finansų žurnaliste; kaip jis pastebėjo mane spaudos konferencijoje, kuri buvo pati pirmoji mano gyvenime ir kurioje paklausiau Barclays banko direktoriaus, atsakingo už ryšius su visuomene, kodėl jie nepadaro tokių stilingų viršelių čekių knygutėms kaip mobiliesiems telefonams. O tada jis prisipažino, kad ėmė siuntinėti man pakvietimus į Ryšių su visuomene organizuojamus renginius, nors jie neturėjo nieko bendra su mano žurnalu, tiesiog visada pagyvindavau atmosferą.

(Šitokių dalykų iš jo lūpų dar nebuvau girdėjusi. Dabar viskas aišku! Štai kodėl buvau nuolat kviečiama į tas absurdiškas konferencijas prekinės maklerystės ir plieno pramonės klausimais.)

Galiausiai atsistojo Maiklas ir, maloniai gergždžiančiu balsu prisistatęs, pradėjo pasakoti apie Luką: kaip jam fantastiškai sekasi, tačiau, girdite, jam verkiant reikia, kad šalia būtų žmogus, kuris jį karštai mylėtų tokį, koks yra, ir neleistų per daug rimtai žiūrėti į gyvenimą. Paskui Maiklas pareiškė, kad jam buvo didelė garbė susipažinti su mano tėvais, kurie taip maloniai ir draugiškai sutiko du visiškai nepažįstamus žmones. Dabar, girdi, jam aišku, iš kur aš paveldėjau vadinamąjį geraširdiško džiaugsmo grožį. Dar jis pridūrė, kad pastaruoju metu aš regimai subrendau; kad jis stebėjo, kaip aš susidorojau su keliomis labai kebliomis situacijomis, kurių jis neketinąs čia atpasakoti, tačiau tik pasakysiąs, kad aš sugebėjau įveikti tuos keletą sunkumų.

„Nepasinaudodama Visa kortele“, — pridūrė jis, ir visoje palapinėje nugriaudėjo juokas.

Toliau jis pasakojo, kad nors gyvenime jam yra tekę dalyvauti daugybėje vestuvių, tačiau tokio malonumo kaip čia niekada nepatyrė. Jis žinojęs, kad mudu su Luku esame skirti vienas kitam, kad jis nepaprastai myli mus abu ir kad mes nenutuokiame, kokie esame laimingi. O jeigu Dievas apdovanos mus vaikučiais, ir tie nesupras, kokie bus laimingi.

Aš vos neapsižliumbiau besiklausydama.

Dabar mes su Luku sėdime ant pievutės. Tik dviese, sekundėlę atitrūkę nuo visų. Manieji Christian Louboutin išsižaliavo nuo žolės, o ant suknelės priekio liko braškiuotų Erniuko pirštelių žymės. Garantuotai atrodau nevalyva, tačiau jaučiuosi be galo laiminga.

Manau, dar niekada gyvenime nebuvau tokia laiminga.

— Na, — sako Lukas, atsilošdamas, pasiremdamas alkūnėmis ir užversdamas galvą į tamsėjantį dangaus skliautą. — Pagaliau įveikėme.

— Pagaliau įveikėme. — Mano gėlių vainikėlis ėmė slysti ant vienos akies, tad atsargiai atsegusi padedu jį ant žolės. — Ir apsiėjome be aukų.

— Tu žinai... tos kelios praėjusios savaitės man atrodo lyg koks keistas sapnas, — sako Lukas. — Buvau taip paskendęs savo minčių pasaulyje, kad net nesupratau, kas vyksta realybėje. — Jis kraipo galvą. — Manau, tada vos nenušokau nuo bėgių.

— Vos?

— Na, gerai. Buvau nušokęs, — jis atsisuka į mane. Tamsios akys net žėri nuo palapinės šviesų. — Aš tau be galo skolingas, Beke.

— Nieko tu man neskolingas, — nustembu aš. — Dabar esame susituokę. Lyg ir... bendri reikalai.

Prie namo kažkas sudunksi. Matau, kaip tėtis krauna į automobilį mūsų lagaminus. Viskas paruošta kelionei.

— Taigi, — sako Lukas, pasekdamas mano žvilgsnį. — Mūsų garsusis medaus mėnuo. Ar man jau leidžiama žinoti, kur keliausime, ar dar tebėra paslaptis?

Na, štai ir ji — paskutinioji mano plano dalis. Paskutinioji vyšnelė ant torto. Trupučiuką neramu.

— Gerai, — sakau giliai įkvėpdama. — Klausykis. Pastaruoju metu, Lukai, aš labai daug mąsčiau apie mudu. Apie šeimos gyvenimą, apie tai, kur gyvensime. Ar liksime Niujorke, ar ne. Ką turėtume daryti... — Aš patyliu, rikiuodama mintis. — Supratau štai ką: aš dar nesu pasiruošusi įsikurti vienoje vietoje. Tomas su Liuse per anksti bandė įsitvirtinti, ir žiūrėk, kas išėjo. Aš dievinu Erniuką, tačiau išvydusi, ką teko ištverti Sjuzi... supratau, kad dar nesu pasirengusi ir kūdikio gimimui. Kol kas. — Baimingai pakeliu akis. — Lukai, dar yra tiek daug visko, ko nesu padariusi: niekur nekeliavau, nemačiau pasaulio. Ir tu lygiai toks pat.

— Tu gyvenai Niujorke, — primena Lukas.

— Sutinku, Niujorkas — nuostabus miestas ir aš jį myliu. Tačiau pasaulyje yra ir daugiau nuostabių miestų, kuriuos norėčiau pamatyti. Sidnėjus, Honkongas... ir ne tik miestų! — aš išskečiu rankas. — Upių... kalnų... pasaulio įžymybių...

— Teisingai, — šypsosi Lukas. — O jeigu apsiribosime tik vienu medaus mėnesiu...

— Gerai, — aš sunkiai nuryju įstrigusį kamuolį. — Štai ką aš padariau: iškeičiau visas Niujorke gautas vestuvines dovanas į grynuosius pinigus. Visas tas kvailas sidabrines žvakides, arbatinukus... ir taip toliau. Ir nupirkau... nupirkau du pirmos klasės bilietus kelionei aplink pasaulį.

— Aplink pasaulį?! — Lukas iš tikrųjų pastėrsta. — Tu rimtai?

— Taip! Aplink pasaulį! — aš stipriai suneriu pirštus. — Galėsime keliauti tiek laiko, kiek panorėsime. Mažiausiai tris savaites, ilgiausiai... — aš net įsiręžiu, vildamasi išgirsti pritarimą, — ...metus.

— Metus?! — Lukas spokso į mane. — Juokauji.

— Nejuokauju... Aš pasakiau Kristinai, kad gal grįšiu į Barneys , o gal ir ne. Ji sutinka. Denis iškraustys mūsų daiktus ir padės viską į sandėlį...

— Beke! — Lukas purto galvą. — Mintis puiki, tačiau aš negaliu taip imti ir išsidanginti...

— Gali. Gali! Jau viskas suderinta. Maiklas prižiūrės Niujorko skyrių, o Londonas ir taip savaime tvarkosi. Lukai, tu gali išvykti. Visi tam pritaria.

— Visi?

Lenkiu pirštus skaičiuodama:

— Tavo tėvai... mano tėvai... Maiklas... Lorelė... mano senasis vairavimo instruktorius Klaivas...

Lukas žiūri į mane.

— Tavo senasis vairavimo instruktorius Klaivas?

— Gerai, — skubiai sakau, — nekreipk į jį dėmesio. Tačiau visi kiti, kurių nuomonę tu gerbi, jie visi mano, kad tau būtina padaryti pertrauką. Tu taip ilgai ir sunkiai darbavaisi... — Aš palinkstu į priekį ir visiškai rimtai sakau: — Lukai, dabar tam tinkamiausias laikas. Kol esame jauni. Kol dar neturime vaikų. Tik įsivaizduok: mudu dviese klajojame po pasaulį, gėrimės nuostabiais vaizdais, susipažįstame su kitomis kultūromis...

Tylu. Lukas sėdi susiraukęs, įbedęs akis į žemę.

— Tu kalbėjai su Maiklu, — pagaliau ištaria jis, — ir jis iš tikrųjų norėtų...

— Daugiau negu norėtų. Jam tiesiog nuobodu gyventi Niujorke ir nieko neveikti, išskyrus aktyvų pasivaikščiojimą! Lukai, jis sakė, kad net jei būtų taip, kad tu nesutiktum, ilgas atokvėpis tau būtinas. Tau reikia normalių atostogų.

— Metus, — Lukas trinasi kaktą. — Tai jau daugiau negu atostogos.

— Galima ir trumpiau. Arba ilgiau! Svarbiausia, kad keliaudami galėsime galutinai apsispręsti. Bent kartą gyvenime būsime laisvi, nesuvaržyti! Jokių ryšių, jokių įsipareigojimų, niekas nebeslėgs...

— Beke, brangute! — šaukia tėtis, vis dar šmirinėdamas aplink automobilį. — Ar tikrai jums leis vežtis šešis lagaminus?

— Viskas bus gerai, mes sumokėsime už papildomą svorį... — Atsigręžiu į Luką. — Na, tai kaip?

Lukas kurį laiką tyli, ir mano širdis jau smunka į kulnus. Siaubas, nejau jis vėl pavirs senuoju Luku. Senuoju darboholiku, atsidavusiu vieninteliam tikslui. Korporaciniu Luku.

Paskui jis kilsteli galvą. Lūpose žaidžia kreiva šypsenėlė.

— Ar galiu rinktis?

— Ne, — nudžiugusi čiumpu jį už rankos. — Negali!