Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė išteka

— Telaimina Dievas Luką ir Bekę, tebūna jie visada laimingi, — Maiklas stabteli ir apžvelgia salę, tarsi ieškodamas akimis to, kuris išdrįstų jam paprieštarauti. Aš dar tvirčiau suspaudžiu Luko pirštus. — Tepažįsta jie sutarimo džiaugsmą, vis stiprėjančios meilės žavesį ir neblėstančios draugystės šilumą. O dabar paplokime laimingajai porai. — Jis nusišypso Lukui: — Tu gali pabučiuoti nuotaką.

Kai Lukas palinksta prie manęs, Maiklas pradeda energingai ploti. Kurį laiką niekas nesiryžta prisidėti, tačiau netrukus pasigirsta vienas kitas pliaukštelėjimas, ir netrukus visoje salėje nuaidi plojimai.

Gėris kažką suburba Lukui į ausį, ir jis sumišęs atsigręžia į mane.

— O kur žiedai?

— Apsieisime ir be jų, — pasakau aš, įtemptai šypsodamasi.

Mano širdis taip daužosi, kad net sunku kvėpuoti. Regis, bematant kas nors atsistos ir sušuks: „Palūkėkite!..“

Tačiau niekas nepakyla iš vietos. Niekas nieko nesako.

Pavyko.

Mano ir Maiklo žvilgsniai susitinka, tačiau aš skubiai nusuku akis, kad niekas nepastebėtų. Dar negaliu atsipalaiduoti. Dar nevisiškai.

Į priekį išeina fotografas, aš tvirtai įsikimbu Lukui į parankę. Braukdama ašaras, su puokšte prieina Erina.

— Tokia graži ceremonija! — sako ji. — Tie žodžiai apie neblėstančios draugystės šilumą taip palietė man širdį... Suprantate, kaip tik šito aš ir noriu! — Ji prisiglaudžia mano puokštę prie krūtinės. — Aš visą laiką to troškau.

— Žinok, taip ir bus, pamatysi, — tariu apkabindama ją. — Žinau, kad taip bus.

— Atleiskite, panele? — kreipiasi fotografas. — Noriu nufotografuoti jaunuosius...

Erina paduoda man gėles ir smunka tolyn, o aš nusišypsau pačia skaisčiausia nuotakos šypsena.

— Bet, Beki, — nerimsta Lukas, — Gėris sako...

— Paimk iš Gėrio žiedą, — pasakau aš, nekrypteldama galvos. — Pasakyk, kad buvai toks susijaudinęs, jog tiesiog pamiršai jį. Užmausi jį vėliau.

Keli svečiai išeina į priekį, norėdami nufotografuoti mus, o aš atremiu galvą Lukui į petį ir laiminga šypsausi.

— Kažkas dar negerai, — nenustygsta Lukas. — Maiklas nepaskelbė mūsų vyru ir žmona. O ar mums nereikia niekur pasirašyti?

— Ššš! — fotoaparatas blyksteli, ir mes abu mirktelime.

— Beki, kas čia vyksta? — jis atsuka mane į save. — Ar mes susituokėme?

— Labai gera poza! — šūkteli fotografas. — Nejudėkite!

— Ar mes susituokėme? — Lukas įdėmiai žiūri man į akis.

— Na... gerai, — nenoriai atsakau aš. — Taip jau yra, kad mes nesusituokėme.

Vėl apakina blykstelėjimas. Kai jau galiu įžiūrėti, matau, kaip Lukas žiūri į mane nesusigaudydamas.

— Mes nesusituokėme?

— Klausyk, pasitikėk manimi, gerai?

— Pasitikėti tavimi?

— Taip! Pats ką tik prieš penkias sekundes pasižadėjai! Pameni?

— Aš pasižadėjau galvodamas, kad mes tuokiamės!

Staiga styginių orkestras užgroja „Vestuvių maršą“, ir grupė tvarkdarių nuveda visus, kurie pleškino fotoaparatais, į šalį.

— Eik, — sutreška bekūnis balsas. — Pradėk eiti.

Iš kur, po galais, atsirado tas balsas? Gal mano gėlės prakalbo?

Netikėtai mano akys užkliūna už mažyčio mikrofoniuko, prisegto prie rožės pumpuro. Robiną įtupdė mikrofoną į puokštę?

— Jaunieji! Eikite!

— Gerai! — sušnypščiu aš gėlėms. — Einame!

Aš stipriai įsikimbu Lukui į parankę, ir mudu patraukiame taku atgal per stebuklingąjį mišką.

— Mes nesusituokėme, — negali patikėti Lukas. — Visas šitas sumautas miškas, keturi šimtai žmonių, balta suknelė, ir mes nesusituokę.

— Ššš! — piktai sušnypščiu aš. — Niekam nieko nesakyk! Klausyk, juk tu prižadėjai, kad jeigu kai kas atrodys keista, tu nekreipsi dėmesio. Tad ir nekreipk!

Mudu žengiame petys į petį, nutvieksti saulės spindulių, prasiskverbiančių pro medžių šakas ir išmarginančių grindis. Staiga kažkas suzvimbia sutreška ir, mano nuostabai, šakos ima trauktis atgal, atidengdamos ant lubų žėruojančias vaivorykštes. Uždainuoja dieviškas choras, iš dangaus nusklendžia purus debesėlis, ant kurio tupi porelė riebių rausvų balandžių.

O Dieve. Aš nesusivaldau nekikenusi. To jau per daug. Gal čia tos papildomos detalytės, kurias minėjo Robiną?

Dirsteliu į Luką: to lūpos irgi įtartinai trūkčioja.

— Kaip tau patinka miškas? — linksmai paklausiu aš. — Kietas, ar ne? Tuos beržus jie specialiai užsakė iš Šveicarijos.

— Eik jau! — nepatiki Lukas. — O iš kur parsisiuntė balandžius? — Jis tiriamai žiūri į juos. — Tai ne balandžiai, šitie daug didesni. Gal čia kalakutai?

— Kokie dar kalakutai!

— Meilės kalakutai.

— Lukai, nutilk, — suburbu aš, valdydamasi, kad nekrizenčiau. — Čia balandžiai.

Mes nužingsniuojame pro eilių eiles išsipusčiusių svečių. Jie visi šiltai šypsosi, išskyrus paneles, kurios mus manhataniškai nužiūri.

— Kas, po galais, visi šitie žmonės? — klausia Lukas, nužvelgdamas besišypsančius nepažįstamuosius.

— Neturiu supratimo, — aš gūžteliu pečiais. — Maniau, kad tu kai kuriuos pažįsti.

Pagaliau mes pasiekiame salės galą, kur laukia paskutinė fotosesija. Lukas įtariai žiūri į mane.

— Beki, nėra nei mano, nei tavo tėvų.

— E... ne, nėra.

— Nėra tėvų, nėra žiedo ir mes nesusituokėme. — Jis patyli. — Vadink mane kaip nori, tačiau aš tikėjausi ne tokių vestuvių.

— Tai ir nėra vestuvės, — pasakau aš ir pabučiuoju jį priešais fotoaparatą.

Negaliu patikėti, kad viskas baigėsi sėkmingai. Niekas nieko nesakė, nieko neklausinėjo. Viena pora paprašė parodyti žiedą, tačiau aš švystelėjau jiems prieš nosį savo sužadėtuvių žiedą, apsuktą kita puse.

Mes valgėme sušius ir ikrus, gardžiavomės keturių patiekalų pietumis; kėlėme tostus. Viskas ėjosi pagal planą. Paskui pjaustėme tortą didžiuliu sidabriniu kardu, visiems džiaugsmingai šūkaujant. Paskui orkestras užgrojo „Kaip tu šį vakarą atrodai“, ir Lukas pakvietė mane šokti. Tai dar viena akimirka, kurią amžinai išlaikysiu atmintyje: aš sukuosi Luko glėbyje ir muzikos, spindesio bei spalvų sūkuryje, apsvaigusi nuo šampano ir laimės, žinodama, kad viskas netrukus baigsis.

O pobūvis — pačiame įkarštyje. Muzikantų grupė groja kažkokį man nežinomą džiazo gabalą; šokių aikštelė pilnutėlė. Išsipusčiusių nepažįstamųjų minioje matau ir keletą pažįstamų veidų: Kristina sukasi su savo vaikinu, Erina čiauška su vienu pabroliu, o ten — Lorelė labai energingai šoka su... Maiklu!

Aha. Gera mintis.

— Taigi, spėk, kiek žmonių prašė mano kortelės? — girdžiu prie ausies kažkieno balsą. Atsisukusi matau Denį, triumfuojantį, su šampano taurėmis abiejose rankose ir cigarete dantyse. — Dvidešimt! Mažiausiai! Viena paprašė, kad išmatuočiau ją čia pat, vietoje. Visos pareiškė, kad dėl tokios suknelės galima ir numirti. O kai pasakiau, kad dirbau su Džonu Galianu...

— Deni, tu niekada nedirbai su Džonu Galianu!

— Vieną kartą padaviau jam puoduką kavos, — ginasi jis. — Ir jis man padėkojo. Gal manai, kad čia, taip sakant, ne meninis bendradarbiavimas?

— Jeigu tu taip sakai... — aš linksmai nusišypsau jam. — Taip džiaugiuosi dėl tavęs.

— Ar tau linksma ir gera?

— Žinoma!

— Tavo anyta jaučiasi kaip žuvis vandenyje.

Mes sužiūrame į Elainą, sėdinčią prie pagrindinio stalo tarp išsipusčiusių poniučių: veidukas švyti — tokios gyvos dar lyg ir neteko matyti. Ji vilki ilgą plačią žalsvą suknelę, pasipuošusi gausybe deimantų ir atrodo kaip tikra puotos karalienė. Galima sakyti, ji tokia ir yra. Juk čia jos draugai, tai jos puota, ne Luko ir ne mano. Puikus reginys. Puikus renginys, kuriame galima pasisvečiuoti.