Sophie Kinsella - Slaptas parduotuvių maniakės svajonių pasaulis

— Pasiuntei? Nė nepasidulkinusi? — Sjuzi vos nespiegia iš smalsumo. Tik kažin ar aš taip labai trokštu pasakoti? Gal reikėtų būti kuklesnei? Bet velniai nematę!

— Žinau, — sakau. — Čia ir bėda.

— Ką tai reiškia? — Sjuzi palinksta į priekį. — Bekse, ką čia šneki?

Įkvepiu ir atsisuku į ją.

— Jis nenorėjo.

— Tu jam nepatikai?

— Ne. Jis... — aš užsimerkiu ir išpoškinu: — Džeimsas nepripažįsta sekso iki vestuvių.

— Juokauji, — atsimerkiu, ogi Sjuzi pašiurpusi iš siaubo, tarytum būtų išgirdusi didžiausią šventvagystę. — Juokauji, Beki, — negali patikėti ji.

— Rimtai, — šypteliu aš. — Čia ir visa bėda. Aš lyg ir... spaudžiau jį, o Džeimsas... tiesiog turėjo gintis.

Pagaliau į dienos šviesą iškilo giliausiai užkištas, sėkmingai slėptas pažeminimas. Susipažinau su Džeimsu prieš kelias savaites viename vakarėlyje. Trečias pasimatymas ir buvo lemtingas. Jis pakvietė mane į restoraną, pavaišino ir užsispyrė apmokėti sąskaitą. Po to nuėjome į jo namus ir galiausiai ėmėme bučiuotis ant sofos.

Įdomu, ką aš turėjau galvoti? Štai sėdi du balandėliai, karštai bučiuojasi; Džeimso kūnas šaukėsi daugiau, o iš kur man žinoti, kad jo protas rėkė: „Ne“? Aš juk šiuolaikinė panelė, pradėjau traukti jo kelnių užtrauktuką žemyn. Kai jis čiupo mano ranką ir atstūmė, maniau, kad tik nori dar labiau įkaitinti visą reikalą. Taigi aš dar energingiau ėmiausi darbo.

Kai dabar pagalvoju, gal man reikėjo greičiau suprasti, kad jis, taip sakant, nenusiteikęs bendradarbiauti. Ir ką gi — Džeimsas skėlė man antausį, kad atsikabinčiau. Žinoma, po to jis ilgai atsiprašinėjo.

Sjuzi spokso, netekusi amo, o paskui ima springti iš juoko.

— Jis turėjo gintis?! Na, tu ir vyrų ėdikė, Bekse!

— Baik! Jis labai gražiai kalbėjo, net klausė, ar aš pasiruošusi laukti.

— O tu spjovei jam į barzdą?

— Panašiai, — žvelgiu kažin kur į šoną.

Tiesą pasakius, prisimenu, kaip mečiau jam šiokį tokį iššūkį. „Gali dabar atstumti mane, Džeimsai, — tebegirdžiu savo kimų balsą ir menu, kaip stengiausi įsmeigti į jį pačias geismingiausias akis, — bet po savaitės pats pasibelsi į mano duris.“

Praėjo daugiau kaip savaitė — jokio garselio. Kai pagalvoji, tokie dalykai širdies nepaglosto.

— Baisu! — pareiškia Sjuzi. — O kaip dėl lytinio atitikimo?

— Ką aš žinau? — gūžteliu pečiais. — Jaučiu, kad jis linkęs rizikuoti.

Sjuzi sukrizena.

— Ar gavai pamatyti jo?

— Ne! Neleido nė prisiartinti!

— Tai negi nejautei? Mažiukas? — Sjuzi akys šelmiškai blyksi. — Galiu lažintis, kad miniatiūrinis. Įsivaizduoju, jis tikisi įvilioti kokią nors vargšelę į santuokos pinkles, o ta paskui vargs visą amželį su tuo nykštuku. Džiaukis, kad išsisukai, Bekse! — ji išsiima Silk Cut cigaretę ir prisidega.

— Čia nerūkyk! — užprotestuoju. — Mano šalikas pasmirs dūmais!

— Tai ką veiksi šį savaitgalį? — klausia draugė giliai užsitraukdama. — Gal nori nuvažiuoti į kaimą?

Sjuzi taip vadina antrus savo tėvų namus Hampšyre. Kaimas. Tarytum jos tėvai valdytų kokią mažą nepriklausomą valstybę, apie kurią niekas nežino.

— Ne, nenoriu, — niūriai atsakau ir pasiimu TV programą. — Aplankysiu tėvus.

— Gerai, — pritaria Sjuzi. — Perduok mamai linkėjimus.

— Būtinai. O tu perduok linkėjimus Peperiui.

Peperis — Sjuzi žirgas. Ji užsėda ant jo (jeigu iš viso užsėda) gal tik kokius tris kartus per metus, bet užtenka tėvams prabilti apie žirgo pardavimą, ir Sjuzi puola į isteriją. Pasirodo, jo išlaikymas per metus atsieina 15 tūkstančių svarų. Penkiolika tūkstančių svarų. Kažin kaip žirgas užsitarnauja tokių pinigų? Stovėdamas arklidėje ir šlamšdamas obuolius. Ir aš mielai sutikčiau būti arkliu.

— Tiesa, vos nepamiršau, — sako Sjuzi. — Gavome sąskaitą už komunalinius mokesčius. Po tris šimtus kiekvienai.

— Trys šimtai svarų? — baimingai žiūriu į ją. — Dabar iš karto?

— Aha. Faktiškai jau pavėluota. Tu man išrašyk čekį ar ką.

— Gerai, — nerūpestingai atsakau. — Tuoj bus tie trys šimtai.

Nedelsdama išrašau čekį. Sjuzi tokia kilniaširdė dėl nuomos, kad aš visada apmoku savo dalį mokesčių, net kartais šiek tiek pridėdama. Atiduodama tą čekį, jaučiuosi nelabai gerai. Tris šimtus svarų tarsi vėjas nupūtė. O kur dar ta prakeikta VISA sąskaita? Šitas mėnuo nekoks.

— Beje, tau kažkas skambino, — priduria Sjuzi, žvairuodama į popierėlį. — Erika Parsnip. Ar gerai ištariau?

— Erika Parsnip ? — įtariu, kad Sjuzi kartais per daug atsipalaiduoja.

— Parnel. Erika Parnel iš Endvičo banko. Prašė paskambinti.

Aš sustingstu iš siaubo.

— Ji skambino čia? Šiuo numeriu?

— Taip. Šiandien popiet.

— Velnias, — širdis ima plakti smarkiau. — Ką tu jai pasakei? Ar sakei, kad man liaukų uždegimas?

— Kas? — dabar jau Sjuzi pastėrsta. — Žinoma, kad nesakiau apie jokį sumautą liaukų uždegimą!

— O ar ji teiravosi apie mano koją? Apskritai apie mano sveikatą?

— Ne! Tik klausė, kur tu. Aš ir pasakiau, kad darbe...

— Sjuzi! — aš puolu į neviltį.

— Tai ką turėjau pasakyti?

— Reikėjo pasakyti, kad guliu lovoje su sulaužyta koja ir dar kad sergu liaukų uždegimu!

— Labai ačiū, kad įspėjai! — Sjuzi žiūri į mane prisimerkusi, paskui susirango lotoso poza. Tokių ilgų ir liesų kojų dar nemačiau. Kai ji užsimauna juodas kojines, atrodo lyg tikras voras. — Kas čia atsitiko? Viršijai kreditą?

Ar aš viršijau kreditą?

— Mažumėlę, — gūžteliu pečiais. — Susitvarkysiu.

Tyla. Pakeliu akis — ogi Sjuzi į skutelius plėšo mano čekį.

— Sjuzi! Baik kvailioti!

— Grąžinsi, kai sąskaita bus pilna, — tvirtai pareiškia draugė.

— Ačiū, Sjuzi, — stipriai apkabinu ją. Sjuzi — pati geriausia draugė iš visų turėtų.

Užtat man ima mausti paširdžius. Maudžia visą vakarą, atsibudus rytą irgi ne ką geriau. Stengiuosi negalvoti apie Denny and George šaliką. Guliu įbedusi akis į lubas ir pirmą kartą per daugybę mėnesių pradedu skaičiuoti savo skolas: bankas, VISA kortelė, Harvey Nichols parduotuvės kortelė, Debenhams kortelė, Fenwicks kortelė... O dabar ir Sjuzi.

Bus apie... tuoj suskaičiuosiu... apie šešis tūkstančius svarų.

Toks skaičius man netelpa galvoje. Iš kur, po perkūnais, aš paimsiu tiek pinigų? Per tūkstantį savaičių gal ir galėčiau sutaupyti atidėliodama po šešis svarus per savaitę. Arba penkis šimtus savaičių atidėdama po dvylika svarų. Arba... o gal po šešiasdešimt svarų per savaitę kokį šimtą savaičių. Aha, šitaip realiau. Bet kaip, po velnių, sutaupyti 60 svarų per savaitę?

O gal gerai pasikaustyti ir išmėginti laimę televizijos viktorinoje? Arba išrasti ką nors protinga? O gal... laimėčiau loterijoje? Nuo pastarosios minties net nurimstu ir vėl šiltai susiriečiu į kamuoliuką. Kol kas geriausia išeitis — loterija.

Apie aukso puodą nėra ką ir svajoti, užteks kokio mažesnio prizo. Jų ten krūvos. Užtektų, sakykim, šimto tūkstančių svarų. Susimokėčiau visas skolas, nusipirkčiau automobilį, butą...

Tiesą pasakius, būtų geriau 200 tūkstančių svarų. Arba ketvirtis milijono.

O, kaip puiku būtų tapti viena tų laimingųjų, kurie pasidalija pagrindinį prizą! „Penki laimėjusieji pasidalins po milijoną tris šimtus tūkstančių svarų.“ (Net širdis leipsta, kai girdi šitaip sakant. „Milijonas trys šimtai“. Tarsi tie trys šimtai tūkstančių svarų būtų tokia smulkmena, kurios galima ir nepastebėti.)