Sophie Kinsella - Slaptas parduotuvių maniakės svajonių pasaulis

Jis gūžteli pečiais ir nusišypso.

— O jūs? Kur jūs skubate?

O, Viešpatie.

— Aš... em... aš važiuoju į...

Manęs jau neima juokas. Atsikrenkščiu, jaučiu, kad raustu. Juk nepasakysi žmogui, kad tas neatidėliotinas reikalas — nusipirkti šaliką iš Denny and George.

Net ne kostiumėlį, paltą ar kokį kitą vertingą daiktą, bet šaliką.

— Et, ne taip ir svarbu, — sulemenu.

— Netikiu, — maloniai skatina jis.

O varge, bjauriau ir būti negali! Pakeliu akis — ačiū Dievui, mano stotelė.

— Sėkmės, — sakau pašokdama. — Tikiu, kad spėsite nuvažiuoti.

Šaligatviu žingsniuoju šiek tiek susigėdusi. Gal reikėjo tuos šimtą dvidešimt svarų atiduoti tam vyrui — būtų ką nors nupirkęs kūdikiui?

Kai pagalvoji, kas tas šalikas? Kas svarbiau — kažkoks drabužis ar naujos gyvybės stebuklas?

Taip filosofuodama vos neprapėdinau pro posūkį. Tik spėju pasukti už kampo — o siaube! Priešais ateina panelė, nešina Denny and George maišeliu. Galvoje viskas susijaukia.

O Dieve.

O jeigu ten mano šalikas?

O jeigu ji norėjo būtent jo, ir pardavėja, pamaniusi, kad aš neateisiu, pardavė?

Perbėgusi gatvę įvirstu į parduotuvę. Vos prakvėpuoju iš baimės.

Šaliko nebėra? Ką tada darysiu?

Tačiau pardavėja šypsosi.

— Sveika! Jis laukia jūsų.

— O, ačiū, — pajutusi palengvėjimą atsiremiu į prekystalį.

Jaučiuosi taip, lyg mane būtų kas vijęsis. Apsipirkinėjimą derėtų priskirti prie širdies ir kraujagyslių ligų rizikos faktorių. Mano širdis visada, kai tik pamato užrašą „50% nuolaida“, ima plakti smarkiau.

Atiduodama dešimtines bei dvidešimtines skaičiuoju ir virpėdama laukiu, kol pardavėja pasilenks po prekystaliu mano žaliosios dėžutės. Ją įdeda į storą blizgantį maišelį tamsiai žaliomis rankenėlėmis ir įteikia man. Toks nuostabus jausmas, net norisi užsimerkti.

Tas momentas. Ta akimirka, kai pirštai suima blizgaus, lygutėlio maišelio rankenėles, o visi viduje esantys žavingi nauji daiktai tampa tavo. Su kuo palyginti? Tarsi vaikščiotum dienų dienas alkana ir po to įsikimštum į burną šiltos, sviestu užteptos, paskrudintos duonytės. Tarsi atsibustum ir prisimintum, kad jau savaitgalis. Tarsi tos malonios sekso akimirkos. Niekas kitas neegzistuoja, tik tikrų tikriausias savanaudiškas pasitenkinimas.

Iš parduotuvės išeinu vis dar apsvaigusi iš laimės. Turiu tokį šaliką! Aš turiu Denny and George šaliką! Aš turiu...

— Rebeka, — mano mintis nutraukia vyriškas balsas. Pakeliu akis, ir skrandis iš siaubo apsiverčia. Lukas Brendonas.

Lukas Brendonas stovi gatvėje tiesiai priešais mane ir žiūri į mano maišelį. Visiškai sutrinku. Kokį velnią jis čia daro? Gal tokie žmonės jau neturi asmeninių vairuotojų? Turėtų maltis kokiame nors priėmime ar panašiai, o ne čia stoviniuoti!

— Ar nupirkai? — šiek tiek pasiraukęs klausia.

— Ką?

— Dovaną tetai.

— Žinoma, — atsakau ir nuryju seiles. — Taip... nupirkau.

— Ji ten? — jis rodo į maišelį, o man užsiliepsnoja skruostai.

— Taip, — pagaliau patvirtinu. — Pamaniau, kad... labai tiks šalikas.

— Labai kilnu iš tavo pusės. Denny and George, — Lukas kilsteli antakius. — Tavo teta turbūt madinga ponia.

— Taip, madinga, — atsikrenkščiu. — Ji labai kūrybinga ir originali.

— Tikiu, — sako Lukas ir po pertraukėlės klausia: — Koks jos vardas?

Jėzau. Reikėjo lėkti tolyn, vos jį pamačius. Dabar šaukštai po pietų. Stoviu suparalyžiuota. Neprisimenu nė vieno moteriško vardo.

— Erm... Ermintrūda, — girdžiu savo balsą.

— Teta Ermintrūda, — mąsliai pakartoja Lukas. — Na, tai perduok jai geriausių linkėjimų nuo manęs.

Linktelėjęs Lukas Brendonas nueina, o aš stoviu ir galvoju, ar jis suprato, ar ne.

Trečias skyrius

Vos spėju įkelti koją į butą, Sjuzi jau klykia:

— Denny and George! Beki, tu rimtai?

— Taip, — išsišiepiu iki ausų. — Nusipirkau šaliką.

— Greičiau rodyk! — Sjuzi pašoka nuo sofos. — Rodyk, rodyk, rodyk! — Ji čiumpa maišelį. — Parodyk savo naująjį šaliką! Greičiau!

Štai kodėl man patinka gyventi su Sjuzi. Mano senoji kambario draugė Džulija tik būtų suraukusi nosį ir suburbėjusi: „Denny, na ir kas?“ arba „Nepakločiau šitiek už šaliką.“ Tačiau Sjuzi kuo puikiausiai mane supranta. Ko gero, ji blogesnė negu aš.

Bet man nėra ko lygintis su Sjuzi: nors jai dvidešimt penkeri, tėvai vis dar parūpina kišenpinigių. Taip vadinama pašalpa ir, matyt, ji skiriama iš kokio nors šeimos fondo, tačiau, mano supratimu, tai kišenpinigiai. Dvidešimt penktojo gimtadienio proga tėvai Sjuzi nupirko butą Fulhame, kur ji ir gyvena, pusiau dirbdama, pusiau skrajodama be darbo.

Sjuzi (labai) trumpai dirbo informavimo ir reklamos srityje, tada ją ir susitikau vienos komandiruotės Gernsyje metu. Beje, Sjuzi dirbo Brandon Communications įmonėje. Ką jau kalbėti apie jos storžieviškumą (tą ir pati pripažįsta), tokios niekam tikusios žurnalistės man dar neteko sutikti. Pamiršusi, kokį banką reikėjo reklamuoti, ji ėmė liaupsinti vieną iš savo konkurentų. To banko atstovas klausėsi ir vis labiau siuto, o visi žurnalistai leipo iš juoko. Sjuzi šis nuotykis gerai nesibaigė. Tiksliau, pati nusprendė, kad žurnalistės karjera — ne jai. (Kitaip tariant, Lukas Brendonas atleido ją iš darbo, vos spėjo grįžti į Londoną. Tai dar viena priežastis griežti ant jo dantį.)

Tačiau tai netrukdė mudviem su Sjuzi nuostabiai praleisti laiką, gurkšnojant vyną iki paryčių. Bičiulystė tęsėsi, kol vieną dieną Džulija pakėlė sparnus ir išskrido su savo profesoriumi, vadovavusiu jos darbui, tuščiai siekti filosofijos daktarės laipsnio. O Sjuzi pasiūlė man kraustytis pas ją. Puikiai suprantu, kad moku už nuomą tik simboliškai, tačiau niekada ir nesispyriau mokėti rinkos kainą, nes mano piniginė per plona. Niekaip nesuprantu, kaip žmonės gali išgyventi tokiose šlykščiai brangiose vietose?

— Bekse, išimk! — nerimsta Sjuzi. — Leisk pažiūrėti! — ji kiša savo ilgapirštes letenas maišelin, bet aš skubu jį patraukti, kol dar neperplėšė. Šis maišelis keliaus ten, kur kabo kitų prestižinių parduotuvių maišeliai — ant durų. Kad būtų po ranka, kai eisiu pirkti kasdienių prekių. (Ačiū Dievui, jie dar neįsigudrino pasirūpinti maišeliais su specialiu užrašu „Išpardavimas“. Negaliu pakęsti tokių parduotuvių. Mat neapsakomas įdomumas neštis prašmatnų maišelį, ant kurio didžiausiomis raidėmis iškeverzota „Išpardavimas“! Jau verčiau tiesiai šviesiai ištepliotų „Šykštuolis“.)

Lėtai praskleidžiu maišelio kraštus, ištraukiu tamsiai žalią dėžutę ir, nuėmusi dangtelį, išvynioju. Tokį šaliką į rankas reikia imti su atitinkama pagarba! Namie jis dar gražesnis negu parduotuvėje. Apsivynioju jį aplink kaklą ir kvailai išsišiepiu.

— O, Bekse! — miaukia Sjuzi. — Tai bent grožybė!

Abi patylime, tarsi susiliejusios su dangiškomis jėgomis — Parduotuvių Dievu.

Viską sugadina Sjuzi, nes jai jau reikia kažin kur lėkti.

— Galėsi pasipuošti, kai šį savaitgalį eisi į pasimatymą su Džeimsu, — pareiškia ji.

— Užtat kad ne, — beveik piktai atsiliepiu ir nusiimu šalikėlį. — Neturiu jokio pasimatymo.

— Eik jau!

— Tarp mūsų viskas baigta, — aš abejingai gūžteliu pečiais.

— Tikrai? — išpučia akis Sjuzi. — Kodėl? Tu man nieko nesakei!

— Žinau, — aš vengiu jos žvilgsnio. — Nelabai... smagu pasakoti...