Sophie Kinsella - Slaptas parduotuvių maniakės svajonių pasaulis

Pret a Manger (tąkart pritrūkau grynųjų);

Oddbins (butelis vyno — būtinas);

Rugs to Riches parduotuvė (Kas? A, tiesa, kilimėlis. Tas kvailas kilimėlis);

La Senza parduotuvė (seksualios kelnaitės pasimatymui su Džeimsu);

Agent Provocateur parduotuvė (dar erotiškesnės kelnaitės tam pačiam tikslui. Cha! Lyg man jų reikėjo!);

Body Shop kosmetikos parduotuvė (veido šepetėlis man būtinas);

Next parduotuvė (paprastas baltas sijonas, bet vyko išpardavimas!);

Millets...

Pala, pala. Millets? Aš niekada neinu į Millets! Ką aš ten, po velnių, veikčiau?! Susiraukusi bei sutrikusi žiūriu į tą eilutę ir mėginu suprasti. Aha! — staiga nušvinta protas. Viskas aišku! Kažkas naudojosi mano kortele.

O, Viešpatie. Aš, Rebeka Blumvud, — nusikaltimo auka.

Dabar viskas aišku. Kažkoks nusikaltėlis nušvilpė mano kreditinę kortelę ir suklastojo parašą. Kas žino, kur dar ja pasinaudojo? Nėra ko stebėtis, kad visas ataskaitos lapas juoduoja nuo skaičių! Kažkas ūžė po visą Londoną su mano banko kortele ir dar manė, kad niekas nepastebės?

Tačiau kaip ją paėmė? Sugraibau rankinėje piniginę ir atidarau — štai mano VISA, prieš akis, galiu ją pačiupinėti. Kažkas nugvelbė ją iš rankinės, pasinaudojo ir įdėjo atgal. Kažkas, ką aš turėčiau pažinti. O, Jėzau. Kas?

Įtariai dairausi po kabinetą. Kad ir kas jis, turėtų būti tikras kietuolis. Naudotis mano kortele Millets parduotuvėje! Galima mirti iš juoko. Aš ten kojos nekeliu.

— Aš gyvenime nebuvau Millets! — išrėžiu garsiai.

— Ir dar kaip buvai, — prieštarauja Klerė.

— Ką? — niekas neprašo jos kištis, vis dėlto atsigręžiu į ją. — Ne, nebuvau.

— Gal sakysi, kad nepirkai Millets atsisveikinimo dovanos Maiklui?

Mano šypsena dingsta bežiūrint į ją. O, velnias. Tikrai. Ta mėlyna striukė Maiklui... Ta prakeikta mėlyna striukė!

Prieš tris savaites mūsų redaktoriaus pavaduotojas Maiklas išėjo iš darbo, todėl pasisiūliau nupirkti jam dovaną. Taigi pasiėmiau rudą voką su visais šlamančiaisiais ir, nuėjusi į parduotuvę, išrinkau jam striukę (patikėkit, žinojau, ką išrinkti). Kaip dabar prisimenu: paskutinę akimirką šovė į galvą mokėti kreditine kortele — juk grynieji visada praverčia.

Aiškiausiai pamenu, kaip gražiai susidėjau į piniginę keturis banknotus po 5 svarus, metalinius svarus subėriau į smulkiųjų skyrelį, o visą smulkmę — į rankinės dugną. Tai gerai, tąkart džiaugiausi, nereikės lėkti į bankomatą. Šešiasdešimties svarų užteks kelioms savaitėms.

Tai kur jie dingo? Gal negalėjau išleisti šešiasdešimties, pati to nežinodama?

— O kodėl klausi? — rūpi Klerei, ši net palinksta artyn. Pro akinius maži karoliukai veria lyg koks rentgenas. Žinoma, mato, kad žiūriu į savo VISA kortelę.

— Šiaip sau, — pasakau ir skubiai atverčiu antrą ataskaitos lapą.

Esu išmušta iš vėžių. Nebežiūriu kaip paprastai į „Mažiausią mokėtiną sumą“ ir į visa kita, o neriu tiesiai žemyn, prie apatinio skaičiaus.

Devyni šimtai keturiasdešimt devyni svarai šešiasdešimt trys pensai. Juodu ant balto.

Gal pusę minutės tyliai spoksau į skaičius, o paskui ataskaitą kišu atgal į voką. Garbės žodis, tą akimirką jaučiausi taip, tarsi aš čia niekuo dėta. Jeigu netyčia nuskraidinčiau voką ant grindų už kompiuterio, gal jis kartais dingtų? Valytojos sušluotų, ir galėčiau dievagotis, kad nė nemačiau jo akyse. Gal jie nepuls bausti už neapmokėtą sąskaitą, kurios nebuvau gavusi, ką?

Galvoje jau kuriu laišką: „Gerbiamasis VISA kortelių Generalini direktoriau. Labai susirūpinau gavusi jūsų laišką. Apie kokią konkrečiai sąskaitą jūs kalbate? Iš jūsų įmonės aš negavau jokios sąskaitos. Nekreipiu dėmesio į jūsų laiško toną, tačiau įspėju, kad būtinai parašysiu Anai Robinson iš Kontrolės komisijos.“

Arba bet kada galiu sprukti į užsienį.

— Beki? — aš krūpteliu. Klerė tebespokso į mane. — Ar jau baigei rašyti apie Lloyds banką?

— Beveik, — sumeluoju. Ji taip žiopso į mane, kad nori nenori turiu susitelkti ties kompiuterio ekranu. Tegul mato, kaip aistringai dirbu.

„Banko indėlininkai gali pasinaudoti nuolatine prieiga, — perspausdinu tiesiai iš prieš akis gulinčio pranešimo spaudai. — Be to, tiems, kurie investuoja daugiau kaip 5000 svarų, šiai sąskaitai taikomos pakopinės palūkanų normos.“

Taškas. Gurkšteliu kavos ir verčiu antrą pranešimo spaudai puslapį.

Beje, apie mano darbą. Esu žurnalistė ir dirbu viename žurnale finansų analitike. Man mokama už tai, kad pamokyčiau žmones, kaip geriausia tvarkyti savo pinigus.

Žinoma, tai ne toks darbas, kokio visada norėjau. Nė vienas rašantis apie asmeninius finansus niekada neketino to imtis. Žmonės tvirtina, esą jie akis išdegę puola į tokį darbą. Melagiai. Jiems nieko kito nelieka, kai negauna rašyti apie ką nors įdomesnio. Kelias toks: jie kreipiasi dėl darbo į The Times ir į Express , į Marie-Claire ir į Vogue, į GQ ir Loaded , bet iš visų sulaukia vienodo atsakymo: „Atsiknisk.“

Tada kreipiasi į Metalwork , Monthly metalo apdirbimo mėnesinį žurnalą, sūrininkystės laikraštį Cheesemakers Gazette arba What Investment Plan biuletenį, siūlantį įvairius investavimo planus. Juos priima, padaro niekam tikusiais redaktoriaus asistentais. O šie gauna grašius ir dėkingi džiaugiasi. Taip ir sėdi rašinėdami apie geležį, sūrius arba taupymą, nes nieko kito neišmano. Aš pradėjau nuo patraukliai skambančio periodinio žurnalo apie asmeninį investavimą — Personai Investment Periodical Išmokau nukopijuoti pranešimus spaudai, tinkamai linksėti spaudos konferencijose, kaip paklausti, kad kiti manytų, jog puikiausiai išmanau, apie ką kalbu. Norite — tikėkite, norite — ne, bet po pusantrų metų darbo mane jau kalbino žurnalas Successful Saving, kad gilinčiausi į sėkmingo taupymo sritį.

Žinoma, apie finansus nieko neišmanau. Žmonės autobusų stotelėje žino daugiau nei aš. Mokinukai geriau nutuokia. Jau treji metai dirbu šitoje srityje ir vis dar bijau, kad kas nors nenutvertų manęs meluojant.

Tą popietę redaktoriaus Filipo pašaukta net sudrebu.

— Rebeka? Pora žodelių, — ir mosteli, kad prieičiau prie stalo. Netikėtai jo balsas lyg ir tylesnis, vos ne kaip sąmokslininko, o šypsosi, tarsi ketindamas pasakyti gerą naujieną.

O, Dievuli, paaukštins pareigose. Pats žino, kad nesąžininga man mokėti mažiau negu Klerei, matyt, pakels iki jos lygio. O gal net aukščiau. Pasakys diskretiškai, kad Klerei nesukiltų pavydas.

Plačiai šypsodamasi stojuosi ir ramiai einu tuos tris jardus iki redaktoriaus stalo, o galvoje jau planuoju, ką pirksiu už didesnį atlyginimą. Pasiimsiu tą paltą iš Whistles. Ir kokius nors juodus aukštakulnius iš Pied a Terre. O gal palėksiu kur nors per atostogas. Ir pagaliau padengsiu tą sumautą VISA kortelės sąskaitą. Einu žvali: juk žinojau, kad viskas baigsis gerai...

— Rebeka, — jis kyšteli man kortelę. — Aš negaliu dalyvauti šitoje spaudos konferencijoje. Bet turėtų būti įdomu. Ar nueisi? Ji vyks Brandon Communications įmonėje.

Nuo mano veido dingsta visas pakilumas. Atlyginimas nepadidės. Išdavystė. Tai kodėl taip šypsojosi, tarsi nežinotų, kad suteikia žmogui vilčių. Surambėjęs tipas.