Sophie Kinsella - Slaptas parduotuvių maniakės svajonių pasaulis

O, Dieve. Kaip išsisukti? Užsimerkiu ir greitai kuriu planą: valanda čia, po to Skuodžiu į darbą, pasiimu VISA kortelę, lekiu šaliko ir tada — į Vestminsterį tos ataskaitos. Turėčiau suspėti.

— Gerai, — sutinku. — Paimsiu.

Į savo vietą grįžtu pačiu laiku: šviesos gęsta, priešais mus ekrane pasirodo žodžiai: GALIMYBĖS TOLIMUOSIUOSE RYTUOSE. Pasipila serija spalvotų vaizdų: Honkongas, Tailandas ir kitos egzotiškos vietelės, kurios paprastai pažadina mano mintis apie atostogas. Šiandien — išimtis. Negaliu atsipalaiduoti ir net pasijuokti iš naujokės, dirbančios Portfolio Week savaitraštyje, kuri užgulusi rašo kiekvieną žodelį ir turbūt dar paklaus kokių penkių klausimų, manydama, kad taip reikia. Man svarbiau šalikas. O jeigu nesuspėsiu iki šešių? O jeigu kas nors pasiūlys sumokėti daugiau? Pradedu panikuoti. Kažin ar gali Denny and George šitaip pasielgti?

Tailandas dingsta iš ekrano, prasideda nuobodžios diagramos, užtat mane pagauna įkvėpimas. Žinau! Sumokėsiu už šaliką grynaisiais. Nusiimsiu nuo savo einamosios sąskaitos 100 svarų, tetrūksta dvidešimties. Šalikas bus mano.

Išplėšusi lapelį iš bloknoto, pakišu jį Elei: „Ar gali paskolinti 20 svarų?“ Elė vis dar prilipusi prie mobiliojo. Įdomu, ką ji ten girdi? Juk negali horoskopas būti toks ilgas. Ji užmeta akį į mano raštelį, papurto galvą ir brūkšteli: „Ne. Sumautas aparatas prarijo mano kortelę. Kol kas gyvenu iš pietų talonų.“

Velnias. Rašau vėl: „O kaip kreditinė kortelė? Aš tikrai grąžinsiu. O ko ten klausaisi?“

Staiga žybteli šviesos. Pristatymas baigiasi, o aš negirdėjau nė žodelio. Žmonės muistosi kėdėse, o viena ryšių su visuomene mergelė dalina žvilgančias brošiūras. Elė pagaliau baigė klausytis ir šypsosi.

— Nusimato meilė, — praneša ji ir renka naują numerį. — Nepatikėsi, kaip tiksliai viską pasako.

— Mėšlo gabalas, — atrėžiu aš. — Ir užsiimk tu man tokiomis nesąmonėmis! O dar vadiniesi finansų analitike?

— Ne, — sako Elė. — O tu? — mudvi taip įsikrizename, kad net vienas senis iš kažkurio dienraščio atsisuka ir piktai dėbteli.

— Ponios ir ponai, — mūsų linksmybes nutraukia šaižus balsas. Nagi, Alisija stovi priešais auditoriją. Aš jai pavydžiu tų klasiškų kojų. — Kaip pastebėjote, Forlendo egzotiškų galimybių taupymo planas atskleidžia visiškai naują požiūrį į investavimą. — Alisija apžvelgia salę, kai mudviejų akys susitinka, ji šaltai nusišypso.

— Egzotiškos galimybės! — paniekinamai šnabždu Elei, baksteldama į agitacinį lapelį. — Geriau sakytų egzotiškos kainos. Ar matei, kiek jie užsiprašo?

(Aš visada pirmiausia žiūriu į tokius dalykus. Ir prekes rinkdamasi pradedu nuo etikečių su kainomis.)

Elė tik pavarto akis, neatitraukdama telefono nuo ausies.

— “Forlendo investicijos“ siekia tik aukštos kokybės, — Alisija kaip visada pasipūtusi. — „Forlendo investicijos“ siūlo jums geriausia.

— Jų didesnės kainos, mums — didesni nuostoliai, — išsprūsta man garsiai. Visi kvatoja. Jėzau, kaip nepatogu. Ir dar tas Lukas Brendonas žiopso atsisukęs. Greitai pasilenkiu ir apsimetu rašanti.

Atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl turėčiau apsimetinėti. Juk į žurnalą dedame tik tą išpūstą reklamą, kuri parengiama spaudai. Kiekvieną mėnesį „Forlendo investicijų“ reklamai skiriami du didžiausi puslapiai, ir dar — pernai jie Filipą vežėsi į Tailandą kažin kokiam fantastiškam tiriamajam (cha-cha) darbui. Taigi mums leidžiama sakyti tik tai, kokie jie nuostabūs.

Kol Alisija kalba, pasilenkiu prie Elės.

— Klausyk, — šnabždu, — paskolink man savo kreditinę kortelę.

— Viskas išnaudota, — šnypšteli Elė. — Kaip tau atrodo, kodėl gyvenu iš pietų talonų?

— Bet man reikia pinigų! — šnibždu toliau. — Man žūtbūt reikia dvidešimties svarų!

Pasirodo, vėl netyčia pagarsinau, nes Alisija nutyla.

— Gal jums, Rebeka, vertėjo investuoti į „Forlendo investicijas“? — pastebi Alisija, ir vėl visi baubia. Keletas veidų atsisuka pavėpsoti, bet aš šaltai atremiu jų žvilgsnius. Dievaži, juk mes — žurnalistai, kolegos. Jie turėtų būti mano pusėje. Kurgi Britanijos nacionalinės žurnalistų sąjungos solidarumas ir visa kita?

Nesvarbu, kad dar neįstojau į tą jų sąjungą, vis tiek.

— Kam jums reikia tų dvidešimties svarų? — klausia iš priekio Lukas Brendonas.

— Aš... tetai, — įžūliai atkertu. — Ji guli ligoninėje, tad norėjau nunešti dovanėlę.

Auditorijoje tyla. Negaliu patikėti: Lukas Brendonas ištraukia iš kišenės 20 svarų banknotą ir paduoda vyrukui, sėdinčiam pirmoje žurnalistų eilėje. Tas padvejojęs perduoda jį į gretimą eilę. Taip dvidešimtinė keliauja per aukštai iškeltas rankas lyg koks įkaitęs aistruolis džiazo koncerte. Kai banknotas pasiekia mane, visi ploja, o aš raustu.

— Ačiū, — sutrikusi padėkoju. — Be abejo, grąžinsiu.

— Perduokite tetai mano linkėjimus, — pasako Lukas Brendonas.

— Ačiū, — pakartoju, o Alisijai pasiunčiu triumfuojantį žvilgsnį. Ji atrodo kaip vandeniu perlieta.

Klausimų ir atsakymų vakarui artėjant į pabaigą, pamažu žmonės smunka pro duris — laukia darbas kabinetuose. Ir aš, būdavo, tuo metu jau nerdavau iš salės, išgerdavau kapucino ir pašukuodavau parduotuves. Šiandien — ne. Reikia sulaukti paskutinio klausimo apie mokesčių struktūras, tada eisiu į priekį ir asmeniškai padėkosiu Lukui Brendonui už kilnų, tegul ir trikdantį, poelgį. O po to — tiesiai šaliko! Valiooo!

Keista — vos po kelių klausimų Lukas Brendonas pakyla, kažin ką pašnibžda Alisijai ir traukia durų link.

— Ačiū, — sumurmu, jam einant pro mano kėdę, bet negaliu garantuoti, kad jis išgirdo.

Na, ir kas? Svarbiausia — rankoje 20 svarų.

Grįžtant iš Vestminsterio, metro traukinys nei iš šio, nei iš to sustoja tunelyje. Praeina penkios minutės, dešimt. Nesąmonė! Šiaip jau niekuomet nesulaukiu, kad traukinys kur nors įstrigtų ar sulūžtų pakeliui į darbą. O šiandien esu priversta elgtis kaip tikras komersantas, nuo stresų susigriebęs skrandžio opą: barbenu pirštais, dūsauju, spoksau pro langą į tamsą.

Dalis mano smegenų supranta, kad iki parduotuvėlės uždarymo — marios laiko, kita gi dalis žino, kad jeigu ir nespėčiau, vargu ar ta mergužėlė parduotų mano šaliką kam nors kitam. Vis dėlto garantijų nėra. Nenurimsiu, kol neturėsiu šaliko rankose.

Pagaliau traukinys pajuda. Atsikvėpusi atsilošiu ir dirsteliu į kairėje tyliai sėdinį išblyškusį vyrą.

— Ačiū Dievui! — kalbinu jį. — Jau buvau puolusi į paniką.

— Baisu, — tyliai pritaria jis.

— Jie tiesiog nepagalvoja, tiesa? Na, kad mes galime turėti neatidėliotinų reikalų. Pavyzdžiui, aš labai skubu!

— Aš irgi šiek tiek skubu, — prisipažįsta vyras.

— Nežinau, ką būčiau dariusi, jeigu traukinys nebūtų pajudėjęs, — aš pakraipau galvą. — Jautiesi toks... bejėgis!

— Aš jus labai gerai suprantu, — rimtai sako vyras. — Jie nesuvokia, kad kai kurie žmonės... — jis parodo į mane, — kad mes ne šiaip sau važiuojame. Mums svarbi kiekviena minutė.

— Teisybė! — sutinku aš. — Kur jūs skubate?

— Mano žmona gimdo. Mūsų ketvirtąjį.

— Och! — aš priblokšta. — Na... Vaje! Sveikinu. Tikiuosi, kad jūs...

— Paskutinįjį kartą gimdymas tęsėsi pusantros valandos, — vyras trinasi išrasojusią kaktą. — O dabar važiuoju jau keturiasdešimt minučių. Na, bent jau judame.