Sophie Kinsella - Slaptas parduotuvių maniakės svajonių pasaulis

Salės kampe matau Elę Greindžer iš Investor’s Weekly News. Ją užspeitė du solidžiai atrodantys kostiumuoti vyrai. Ji tik linkčioja. Akys stiklinės. Elė šaunuolė. Dar tik pusmetis dirba šiame laikraštyje, o jau išsiuntinėjo prašymus dėl darbo į keturiasdešimt tris kitas vietas. Ji siekia tapti grožio žurnalo redaktore. Aš tai norėčiau tapti antrąja Fiona Filips iš GMTV. Kartais, kai mudvi gerai nusitašome, pasižadame, kad jeigu per tris mėnesius nieko įdomesnio nenutiks, trenksime durimis ir išeisime. Tačiau faktas, kad gali likti be pinigų, tarkim, mėnesį, atvėsina labiau negu mintis, jog visą amželį teks rašinėti apie pensijų fondus.

— Rebeka, malonu tave matyti.

Pakeliu akis ir kone užspringstu: priešais — Lukas Brendonas, Brandon Communications bosas. Žiūri taip, tarsi skaitytų kiekvieną mano mintelę.

Jį susitikti teko vos keletą kartų, tačiau visada pasijuntu ne savame kailyje. Labai jau baugina Luko reputacija, jei norite žinoti. Visi, net ir mano redaktorius Filipas, tik ir šneka, girdi, oho, koks jis genijus! Tą savo Brandon Communications pradėjo nuo nulio, o šiandien tai jau didžiausia finansinės informacijos ir reklamos įmonė Londone. Prieš kelis mėnesius kažkuris laikraštis šlovino Luką Brendoną kaip vieną protingiausių jo kartos verslininkų. Girdi, jo intelekto koeficientas fenomenalus, o atmintis — fotografiškai tiksli. (Neapkenčiu žmonių, turinčių tokią tikslią atmintį.)

Tai dar ne viskas. Kai jis kalba su manimi, rodos, kremta rūgščiausią obuolį. Tarsi žinotų, kad esu paskutinė apgavikė. Visko gali būti, gal ir žino. Žiūrėk, dar paaiškės, kad Lukas Brendonas — ne tik genijus, bet ir geba skaityti svetimas mintis. Jis žino, kad žiopsodama į kokią nors nuobodžią diagramą išmanančiai linksiu galvą, nors toje galvoje kirba mintis apie nepaprastai dailų juodą švarką Joseph parduotuvėje, ir skaičiuoju, ar įstengčiau įsigyti dar ir kelnes.

— Tu turbūt pažįsti Alisiją? — Lukas kalba apie nepriekaištingai atrodančią blondinę savo pašonėje.

Nepažįstu ir nenoriu pažinti. Vadinamojoje Brendon C įmonėje visos panelės vienodos: išsipusčiusios, iškalbingos, ištekėjusios už bankininkų, o humoro jausmo jokio.

Rebeka, — šaltai ištaria Alisija, spausdama man ranką. — Jūs iš Successful Saving, tiesa?

— Teisingai, — neatsilieku šaltumu ir aš.

— Malonu, kad atėjote, — sako Alisija. — Žinau, kokie jūs, žurnalistai, esate užsiėmę.

— Nieko baisaus, — atsakau. — Mums patinka dalyvauti spaudos konferencijose. Neatsiliekame nuo gyvenimo, — džiaugiuosi savo atsakymu. Galima sakyti, pati save mulkinu.

Alisija rimtai linkteli, tarytum mano žodžiai būtų jai neįtikėtinai svarbūs.

— Sakykite, Rebeka, ką manote apie šios dienos naujieną? — ji mosteli į mano FT. — Argi ne staigmena?

O, Jėzau. Apie ką ji čia pliauškia?

— Tikrai įdomu, — patvirtinu šypsodamasi ir žvalgausi aplinkui, ar nerasiu kokio išsigelbėjimo. Kas atsitiko? Gal palūkanų normos pakilo, ar kas?

— Mano nuomone, tai blogos naujienos mūsų pramonės šakai, — rimtai svarsto Alisija. — Tačiau jūs, be abejo, turite savo požiūrį.

Ji žiūri į mane, laukdama atsakymo, o man skruostai degte dega. Kaip dabar išsisukti? „Nuo šiandien, — pažadu sau, — skaitysiu laikraščius kiekvieną mielą dieną. Daugiau šitaip neužkibsiu.“

— Sutinku su jumis, — pagaliau pareiškiu. — Naujienos tikrai prastos. — Mano balsas kimsta. Siurbteliu šampano, melsdamasi, kad įvyktų žemės drebėjimas.

— O jūs gal šito tikėjotės? — neatlyžta Alisija. — Juk žurnalistai visada įžvalgūs.

— Aš... tiesą pasakius, jaučiau, kad taip bus, — garantuoju, kad nuskambėjo įtikinamai.

— Sklando gandai, kad ir Scottish Prime , ir Flagstaff Life sulauks to paties! — ji neatplėšia nuo manęs akių. — Manote, kad taip ir atsitiks?

— Na... sunku pasakyti, — aš gurkšteliu šampano. Kokie dar gandai? O, Viešpatie, kodėl ji nepalieka manęs ramybėje?

Atsitiktinai dirsteliu į Luką Brendoną. Akys įbestos į mane, veide — keista išraiška. O, velnias. Jis supranta , kad aš nieko nenutuokiu.

— Alisija, — staiga įsiterpia jis. — Matau pasirodė Megė Styvens. Gal galėtum...

— Žinoma, — ji puikiai ištreniruota, kaipmat oriai pasuka durų link.

— Beje, Alisija, — tęsia Lukas. Mergina skubiai atsisuka. — Noriu tiksliai žinoti, kas supainiojo tuos skaičius.

— Taip, — žiopteli Alisija ir nuskuba.

Jėzau, koks jis baisus. Likome dviese, reikia kuo greičiau nešdintis.

— Na, — gyvai pradedu aš, — turiu eiti...

Tačiau Lukas Brendonas palinksta artyn.

— SBG įmonei pranešta, kad šį rytą jie perėmė Rutland banko akcijas, — tyliai paaiškino Lukas.

Kai jis pasakė, ir pati prisimenu šį tą girdėjusi per ryto žinias.

— Žinau, kad perėmė, — išdidžiai atrėžiu. — Skaičiau FT. — Nelaukdama, kol jis dar ką nors paporins, suku prie Elės.

Prieš pat spaudos konferencijos atidarymą mudvi su Ele slenkame į patį galą ir užsiimame dvi vietas. Išsiimu bloknotą, puslapio viršuje užsirašau: Brandon Communications ir paraštėje imu paišyti gėlytes. Elė darbuojasi: per savo mobilųjį telefoną tuojau išgirs, ką šiai dienai žada horoskopas.

Gurkšteliu šampano ir patogiai atsilošiu kėdėje. Jau galima atsipalaiduoti. Klausytis neverta: visą informaciją randi spaudos pakete, o kas ką kalbėjo, nesunku sužinoti. Svarstau, ar pavyktų nepastebėtai nusilakuoti nagus, bet nė nespėjusi išsitraukti lako išgirstu prie ausies pabaisos Alisijos balsą:

— Rebeka?

— Taip? — tingiai atsiliepiu.

— Jums skambina. Jūsų redaktorius.

— Filipas? — kvailai paklausiu, tarsi pas mus būtų visa armija redaktorių.

— Taip.

Ji žiūri į mane tarsi į kokią kvailę ir parodo telefoną čia pat ant staliuko, salės gale. Elė klausiamai žvilgteli, bet aš tik gūžteliu pečiais. Į spaudos konferenciją Filipas niekada neskambindavo.

Degu smalsumu ir pasijaučiu esanti svarbi. Gal kas skubaus? Matyt, jis suuodė kažin ką neįtikėtino ir nori, kad skrisčiau į Niujorką karštais pėdsakais.

— Klausau, Filipai? — ir čia pat susigriebiu, kad reikėjo atsiliepti įspūdingiau, pavyzdžiui, „Taip“.

— Klausyk, Rebeka, nepyk, kad trukdau, — sako Filipas, — bet man prasidėjo migrena, reikės traukti namo.

— O, — nesusivokiu aš.

— Gal tu galėtum sutvarkyti vieną reikaliuką už mane?

Reikaliuką? Kuo jis mane laiko? Jeigu jam reikia paracetamolio, tegul siunčia sekretorę.

— Na, nežinau, — nusodinu jį. — Teks čia užsisėdėti.

— Žinoma, po to, kai baigsis. Penktą valandą Specialusis socialinio draudimo komitetas parengs spaudai ataskaitą. Gal gali nuvažiuoti ir paimti? Į Vestminsterį tiesiai po spaudos konferencijos.

Ką?! Man reikia pasiimti VISA kortelę ir gelbėti savo šaliką, o ne lakstyti dėl kažkokios sumautos ataskaitos!

— O Klerė negali? — sakau. — Man reikia grįžti į darbą ir baigti tą tyrimą dėl... — Pala, ką aš turiu parašyti šį mėnesį? — Dėl nekilnojamojo turto įkeitimų.

— Klerė bryfinge Sityje. O Vestminsteris tau pakeliui, grįžtant namo į tą modernųjį Fulhamą.

Pats Filipas gyvena Harpendene, todėl kiekviena proga taikosi pasišaipyti iš mano gyvenamosios vietos.

— Tereikės iššokti iš metro, ją paimti ir vėl šokti atgal, — aiškina jis.