Sophie Kinsella - Slaptas parduotuvių maniakės svajonių pasaulis

— Kas nors ne taip? — suklūsta Filipas.

— Ne, — suburbu. Apie šypseną nė nekalbu. Ir mano naujasis paltas, ir aukštakulniai skęsta baloje lyg ta piktoji ragana. Vietoj paaukštinimo — spaudos konferencija apie... Kortelėje nurodoma apie naują investicinį fondą. Ir kaip kažkam gali šauti į galvą, kad bus įdomu?

— Žinioms gali parašyti palankią recenziją, — priduria Filipas.

— Gerai, — atsakau gūžtelėdama ir nueinu.

Antras skyrius

Pakeliui į spaudos konferenciją būtinai turiu nusipirkti vieną dalyką: The Financial Times laikraštį. Geresnio aksesuaro mergaitei ir nereikia:

1. Jo graži spalva.

2. Kainuoja tik 85 pensus.

3. Tik įeik į kambarį su FT po pažastimi, žmonės išsyk žiūrės į tave rimtai. Tuomet gali taukšti didžiausias nesąmones, o jie vis tiek manys, kad tau ne vėjai galvoje, esi profesionalė, intelektuale, oho, kokių plačių interesų persona!

Pamenu, eidama į Successful Saving, nešiausi du laikraščius: The Financial Times ir The Investor’s Chronicle. Ir ką manote? Apie finansus manęs nė karto nepaklausė. Kalbėjome apie kurortų vilas ir dėjome į šuns dienas kitus redaktorius.

Taigi sustoju prie laikraščių kiosko ir nusiperku FT. Tvarkingai pasikišu jį po pažastimi ir gėriuosi savo atvaizdu Denny and George vitrinoje.

Manau, atrodau neblogai. Juodas sijonukas pirktas French Connection, paprasti balti marškinėliai — iš Knickerbox, o trumputis angoros vilnos megztinukas — iš M&S, nors iš pažiūros galėtum pasakyti, kad iš Agnės B. Tiesa, naujieji bateliai nukirstais galais — iš Hobbs. Tačiau geriausia tai, ko nematyti: mano dailūs naujieji apatiniai, išsiuvinėti geltonais rožių pumpurėliais. Niekas negali jiems prilygti. Beveik sutikčiau būti pervažiuota, kad tik žmonės juos pamatytų.

Turiu tokį įprotį: rengdamasi apgalvoju kiekvieną drabužėlį — tarytum madų puslapiui. Ir taip tęsiasi jau daugybę metų, nuo tada, kai skaitinėdavau žurnalą „Kai tau septyniolika“. Kiekviename numeryje pasakojama: mergaitė sustabdoma gatvėje, nufotografuojama, o po to prasideda. Marškinėliai: Chelsea Girl ; džinsai: Top Shop ; bateliai: pasiskolinti iš draugės. Tuos sąrašus ryte rydavau. Lig šiolei, jeigu tik nusiperku ką nors nemadingo, skubu nukirpti etiketę. Mat, jeigu kas nors sustabdytų gatvėje, apsimesčiau neprisimenanti, kur pirkau.

Tai štai, stoviu ir gėriuosi savimi. Būtų neblogai, kad kas nors iš „Kai tau septyniolika“ išdygtų su fotoaparatu... Staiga akys pastyra, širdis apmiršta. Denny and George lange — kukli iškaba, visa tamsiai žalia su kreminės spalvos raidėmis: IŠPARDAVIMAS.

Dabar širdis jau šėlsta! Negali būti. Denny and George ir išpardavimas? Per amžius negirdėta! Jų šaliai ir šalikėliai taip graibstomi, kad lengvai parduotų ir dvigubai brangiau. Visas mano pažįstamų merginų pasaulis trokšta turėti bent vieną jų šalikėlį. (Išskyrus mano mamą ir tėtį. Mano mamulė tiki, kad jeigu negali nusipirkti Bentalls parduotuvėje Kingstone, tai, matyt, taip tau jo ir reikia.)

Nuryju seilę ir praveriu mažytės parduotuvėlės duris. Dzingteli skambutis, graži blondinė pakelia galvą. Ji man visada patiko, nors vardo ir nežinau. Ne tokia kaip tos pasipūtusios karvės drabužių parduotuvėse. Dėl jos gali stovėti ir spoksoti į prekes kiek telpa, nesvarbu, kad nevalioji įsigyti. Paprastai būna taip: kokį pusvalandį pavarvinu seilę į Denny and George šalikus, o paskui traukiu į „Aksesuarus“ ir ten ką nors nusiperku širdžiai paguosti. Šitaip visą stalčių prigrūdau Denny and George pakaitalų.

— Sveika, — sakau kaip galėdama ramiau. — Jūs... pas jus išpardavimas?

— Taip, — šypsosi blondinukė. — Šiek tiek neįprasta mums.

Kur tik žvelgiu, virš tvarkingai lentynose sulankstytų šalių kabo tamsiai žali užrašai „50% nuolaida“. Raštuotas aksomas, šilkas su karoliukais, siuvinėtas kašmyras. Ir ant kiekvieno — Denny and George etiketė. Net nežinau, nuo ko pradėti. Košmaras.

— Man regis, šitas visada traukdavo jūsų akį. — Malonioji blondinukė ištraukia iš krūvos mirgantį, pilkšvai melsvą šaliką.

O, Dievuli, taip. Prisimenu šitą. Melsvas minkštutis aksomas, nusagstytas mirguliuojančiais karoliukais. Jaučiu, kaip kiekvienas jų tylutėliai mane traukia. Turiu paliesti. Turiu apsigaubti. Gražesnio šalikėlio nesu mačiusi. Mergaitė paskaito pastabą etiketėje: „Atpiginta nuo 340 svarų iki 120 svarų“ ir užmeta jį man ant kaklo. Negaliu atplėšti akių nuo savo atvaizdo.

Negali būti nė kalbos — turiu jį įsigyti. Privalau. Ir akys padidėja, ir šukuosena atrodo madingesnė. Visai kitas žmogus. Prie visko tiks. Galės žmonės sakyti: ta mergaitė su Denny and George šaliku.

— Jūsų vietoje stverčiau, — mergaitė šypsosi. — Šitas paskutinis.

Mano pirštai savaime sugniaužia šaliką.

— Perku, — žiopteliu, — perku.

Kol pardavėja šlamina plonytį vyniojamąjį popierių, aš susirandu piniginę ir automatiškai siekiu VISA kortelės. Apčiuopiu pliką odą. Sunerimusi išnaršau visą piniginę: gal kortelę įgrūdau kur nors su kvitu arba pakišau po vizitine kortele... Staiga prisimenu: ogi palikau kabinete ant stalo. Net bloga pasidaro.

Tai bent žioplė! Kaip galėjau VISA kortelę palikti ant stalo?! Kur mano protas?

Blondinukė suvyniotą šaliką jau deda į tamsiai žalią firminę dėžutę. Nebežinau, ko griebtis.

— Kaip mokėsite? — maloniai paklausia.

Jaučiu, kaip užsiliepsnoja skruostai.

— Ką tik pastebėjau, kad savo kreditinę kortelę palikau kabinete, — miksiu aš.

— O! — mergaitės rankos stabteli.

— Gal galite jį palaikyti?

— Kiek laiko? — pardavėja jau abejoja.

— Iki rytojaus, — beviltiškai lemenu. O, varge. Pardavėja paniursta. Kaip ji nesupranta?!

— Bijau, kad negalėsiu. Nukainotas prekes mums draudžiama saugoti.

— Tada pasiimsiu vėliau, — skubu užtikrinti. — Kada baigiate darbą?

— Šeštą.

Šeštą! Palengvėjimas atmiešia adrenaliną. Rebeka, laikykis. Nueisi į spaudos konferenciją, kuo skubiausiai iš ten dingsi, sėsi į taksi. Filipui pasakysi, kad pamiršai pasiimti užrašų knygelę, ir grįši šaliko.

— Ar palaikysite? Prašau. Prašau... — maldauju, kol pardavėja atlyžta.

— Gerai. Padėsiu po prekystaliu.

— Ačiū.

Lekiu į Brandon Communications. Kad tik ta konferencija neužsitęstų. Kad tik nepasipiltų klausimų. O, Dieve, prašau, leisk man įsigyti tą šaliką.

Į spaudos konferencijos vietą ateinu jau nurimusi. Rezerve — ištisos trys valandos. Šalikas ramiai guli po prekystaliu. Niekas jo nenušvilps.

Iškaba prie Brandon Communications kontoros nurodo, kad spaudos konferencija „Forlendo egzotiškos galimybės“ vyks „Artemidės“ apartamentuose. Uniformuotas vyras visus nukreipia koridoriumi tolyn. Vadinasi, konferencija svarbi. Žinoma, ne tokia, kai užgriūna televizija, fotografai, CNN ir pasaulinė žiniasklaida, bet susirinks daug žmonių. Mūsų mažam, nuobodžiam pasaulėliui tai palyginti svarbus įvykis.

Salėje jau dūzgia daugybė atvykėlių. Padavėjos dalina sumuštinukus. Žurnalistai maukia šampaną, tarsi gyvenime nebūtų jo ragavę, užtat visuomenės informavimo ir reklamos panelės laikosi arogantiškai ir siurbčioja tik vandenį. Padavėjas ir man pasiūlo taurę šampano, paimu dvi. Vieną išgersiu dabar, kitą pasidėsiu po kėde — kai prireiks, bus nuoboduliui pravaikyti.