Sophie Kinsella - Slaptas parduotuvių maniakės svajonių pasaulis

Turėdama tiek pinigų, aš kaipmat atsigaučiau. Argi čia godumas, jeigu nori pasidalyti pagrindinį prizą? „Prašau, Viešpatie, — meldžiuosi, — leisk man laimėti loterijoje, tikrai pasižadu sąžiningai pasidalyti!“

Taigi, važiuodama pas tėvus, išlipu prie degalinės ir nusiperku du loterijos bilietus. Skaičiukus renkuosi gal kokį pusvalandį. Žinau, kad visada pasitvirtina 44 ir 42. O kiti? Susirašau ant atskiro lapelio keletą kombinacijų ir žiūriu, tarsi jie būtų televizijos ekrane.

1 6 9 16 23 44

Ne! Atrodo baisiai! Kur mano protas? Visų pirma, 1 niekada neiškrenta,

o 6 ir 9 — nesižiūri.

3 14 21 25 36 44

Gerėliau. Juos ir pažymiu bilietėlyje.

5 11 18 27 28 42

Šitas atrodo labai įspūdingai. Panašu, kad atneš laimę. Įsivaizduoju, kaip per žinias Moira Stiuart skaito: „Vienas bilietėlio savininkas, kuris, kaip spėjama, gyvena pietvakarinėje Londono dalyje, laimėjo dešimties milijonų svarų vertės pagrindinį prizą.“

Nuo tokios minties man net silpna. Ką aš darysiu su 10 milijonų? Nuo ko pradėsiu?

Na, pirmiausia bus didelis pokylis. Kokioje nors prašmatnioje vietelėje. Liesis šampanas, vyks šokiai, visus aptarnaus taksi, kad nereikėtų patiems vairuoti namo. O išlydint į namus bus įteikiamos dovanėlės, pavyzdžiui, vonios putos ar panašiai. (Kažin ar Calvin Klein gamina vonios putas? Kai kitą kartą būsiu Boots vaistinėje, reikės pasiteirauti.)

Žinoma, visai savo šeimai ir draugams nupirksiu po namą. Atsiremiu į loterijos stendą ir užsimerkiu — kad geriau susikaupčiau. Tarkim, nuperku dvidešimt namų po 250 tūkstančių svarų. Lieka... penki milijonai. Dar apie 50 tūkstančių svarų už pokylį. Tada nusivešiu visus kur nors paatostogauti. Į Barbadosą arba kitur. Jeigu visi skrisime per Club agentūrą, kainuos apie... 100 tūkstančių svarų.

Aha, iš viso 4 milijonai 850 tūkstančių svarų. Oi, dar 6000 reikės sumokėti už visas kreditines korteles ir kredito perviršį! Tris šimtus grąžinti Sjuzi. Suapvalinus išeis septyni tūkstančiai. Tuomet man lieka 4 milijonai 843 tūkstančiai.

Be abejo, šiek tiek paaukosiu labdarai. Gal net būtų geriau įkurti labdaros fondą. Remsiu visus tuos nemadingus, ignoruojamus labdaros fondus, pavyzdžiui, skirtus sergantiesiems odos ligomis arba seneliams. Dar būtinai nusiųsiu solidų čekį savo senajai anglų kalbos mokytojai poniai Džeims, kad papildytų mokyklos bibliotekos atsargas. Gal net pavadintų ją mano vardu. Blumvud biblioteka.

Tiesa, tris šimtus reikės skirti tam šiaušto audinio paltui Whistles parduotuvėje. Privalau jį nusipirkti, kol dar yra. Tai kiek liks po viso šito? Iš 4 milijonų 843 tūkstančių atėmus...

— Atsiprašau, — sutrukdo mane moters balsas. Jai reikia tušinuko.

— Atleiskite, — sakau ir mandagiai pasitraukiu į šalį. Mane taip sutrukdė, kad net pamečiau paskutinį skaičių. Liko keturi milijonai ar penki?

Pamačiusi, kaip toji moteriškė žiūri į mano lapelį, pašiurpstu: kas bus, jeigu mano atmesti skaičiai — 1 6 9 16 23 44 — pasirodys šį vakarą ekrane? Nusigraušiu nagus! Neatleisčiau sau visą gyvenimą. Bus kaip tam vyrukui, kuris nusižudė, nes buvo pamiršęs išsiųsti paštu lošimo kuponus su atspėtais rungtynių rezultatais.

Bilietukuose skubiai įrašau visas savo skaičių kombinacijas. Iš viso devyni bilietukai. Devyni svarai, nieko sau. Nelabai gerai juos išleisti, bet vėlgi — devyni šansai, kad laimėsiu.

Ir kodėl būtent ta kombinacija 1 6 9 16 23 44 taip lenda į galvą? Gal kas nors iš kur nors mėgina man patarti?

Brompton‘s parduotuvė

PIRKĖJŲ SĄSKAITŲ SKYRIUS

Bromptono g. 1 Londonas SW4 7TH

Panelei Rebekai Blumvud

Burnėjaus kelias 4, bt. 2

Londonas SW6 8FD

2000-ųjų kovo 2 d.

Gerbiamoji panele Blumvud,

mūsų turimais duomenimis, Jūs dar neapmokėjote paskutinės Brompton Gilt kortelės sąskaitos. Jeigu pastarosiomis dienomis ją jau apmokėjote, prašome šį pranešimą ignoruoti.

Šiuo metu Jūs esate skolinga 235,76 svaro. Mažiausia mokėtina suma — 43 svarai. Galite apmokėti grynaisiais, čekiu arba pagal pridedamą banko žiro kredito pervedimą. Laukiame Jūsų apmokėjimo.

Nuoširdžiai Jūsų Džonas Hanteris,

Pirkėjų sąskaitų skyriaus viršininkas

Brompton‘s parduotuvė

Bromptono g, 1

Londonas SW4 7TH

Panelei Rebekai Blumvud

Burnėjaus kelias 4, bt. 2

Londonas SW6 8FD

2000-ųjų kovo 2 d.

Gerbiamoji panele Blumvud,

Dabar pats palankiausias metas išleisti pinigus!

Tik labai trumpą laikotarpį siūlome PAPILDOMŲ TAŠKŲ perkant bet kokią prekę, kurios kaina ne mažesnė kaip 50 svarų, ir naudojantis Brompton Gilt* kortele. Taigi pasinaudokite galimybe padidinti savo turimų taškų skaičių ir įsigyti kai kurias tik Jums skirtas dovanas.

Štai keletas Jums siūlomų dovanėlių:

Itališka odinė rankinė 1000 taškų

Dėžė raudonojo šampano 2000 taškų

Du skrydžiai į Paryžių** 5000 taškų

(Šiuo metu Jūs turite 35 taškus)

Nepamirškite, kad šio pasiūlymo laikotarpiu Jūs laimėsite po du taškus už kiekvienus išleistus 5 svarus. Laukiame Jūsų parduotuvėje! Pasinaudokite šiuo unikaliu pasiūlymu!

Nuoširdžiai Jūsų Adrianas Smitas,

Klientų aptarnavimo skyriaus viršininkas

* negalioja restoranuose, vaistinėse, spaudos kioskuose ir kirpyklose

* galimi tam tikri apribojimai — žr. pridėtą informacinį lapelį

Ketvirtas skyrius

Tėvukus randu besiginčijančius. Abu sode: tėtis, pasilipęs iki pusės kopėčių, bado pagaikščiu nutekamąjį vamzdį prie namo šono, o mama sėdi prie geležinio staliuko ir varto Past Times katalogą. Nė vienas net nepakelia galvos, kai išeinu pro verandos duris.

— Aš tik sakau, kad jie turi rodyti pavyzdį! — sako mama.

— Ir manai, kad statydamas save į pavojų parodysi gerą pavyzdį? Galvoji, kad tai išspręs bėdą?

— Į pavojų! — nusišaipo mama. — Greimai, nebūk toks melodramatiškas. Tai tu tokios nuomonės apie britų visuomenę?

— Labas, mama. Labas, tėti.

— Beki sutinka su manimi, tiesa, brangioji? — mama rodo į atverstą Past Times. — Puikus megztinis, — priduria pusbalsiu. — Pažiūrėk, kaip išsiuvinėtas!

— Aišku, kad ji nesutinka su tavimi! — atšauna tėtis. — Dar tokio absurdo nesu girdėjęs.

— Čia ne absurdas, — pasipiktina mama. — Beki, juk būtų puiku, jei karališkoji šeima važinėtų viešuoju transportu, tiesa?

— Na... — atsargiai pradedu, — tiesą pasakius...

— Manai, karalienė į oficialius renginius turi važinėti 93-iuoju autobusu? — šaiposi tėtis.

— O kodėl ne? Gal tuomet 93-iasis autobusas būtų daug produktyvesnis!

— Na, — sakau sėsdamasi greta mamos, — kaip reikalai?

— Ar tu supranti, kad šita šalis jau beveik pateko į aklavietę? — mama tarsi negirdi manęs. — Jeigu žmonės nepradės dažniau naudotis viešuoju transportu, visi keliai bus užkimšti.

Tėtis purto galvą.

— Manai, jei karalienė ims važinėti 93-iuoju, problema bus išspręsta? Negalvoji nei apie saugumą, nei apie tai, kiek kartų jai reikėtų sumažinti savo įsipareigojimus...

— Nebūtinai vien karalienė, — atšauna mama ir patyli. — Kad ir kiti, pavyzdžiui, Kento princesė Mišelė. Kodėl ji negali važinėti metro? Tokiems žmonėms būtų ne pro šalį susipažinti su tikruoju gyvenimu.