Sophie Kinsella - Slaptas parduotuvių maniakės svajonių pasaulis

Mano mama paskutinį kartą metro važiavo kokiais 1983-iaisiais.

— Gal išvirti kavos? — linksmai pasiūlau.

— Jeigu nori žinoti, tos tavo kalbos apie aklavietę — visiška nesąmonė, — šiaušiasi tėvas. Jis nušoka nuo kopėčių ir šluostosi rankas. — Propaganda.

— Propaganda! — purkšteli mama.

— Na, einu užkaisti kavos, — pakylu aš.

Virtuvėje įjungiu virdulį ir atsisėdu prie saulės nutvieksto stalo. Jau pamiršau, dėl ko ginčijosi tėvai. Žinau, jie mals ir mals apie tą patį, kol pagaliau nutars, kad dėl visko kaltas Tomas Bleiras. Kad ir kaip būtų, man rūpi kur kas svarbesni dalykai. Dar reikia tiksliai apskaičiuoti, kiek turėčiau duoti Filipui, savo bosui, po to kai išlošiu loterijoje. Žinoma, nevalia išbraukti jo iš sąrašo, tačiau gal negražu duoti grynaisiais? Gal geriau dovana? Pavyzdžiui, kokios nors dailios rankogalių sąsagos. Arba pintinė piknikui, kurioje būna ir lėkščių. (Žinoma, Klerei Edvards — špyga).

Sėdžiu saulėtoje virtuvėje ir jaučiu, lyg manyje spindėtų mažytė paslaptis. Laimėsiu loterijoje. Šį vakarą mano gyvenimas pakryps nauja vaga. Dieve, negaliu sulaukti. Dešimt milijonų svarų. Tik pagalvokite, rytoj galėsiu pirkti, ką įsigeidusi. Bet ką!

Priešais mane guli laikraštis. Kaip tik atverstas nekilnojamojo turto skyrelis, ir aš iš karto susirandu, kur siūlomi brangūs namai. Kur čia reikėtų gyventi? Čelsyje? Noting Hile? Meiferyje? Belgravija. Skaitau: „Nuostabūs namai su 7 miegamaisiais, priestatu darbuotojams ir dideliu sodu.“ Ką gi, skamba neblogai, septyni miegamieji Belgravijoje man — kaip tik. Žvilgteriu į kainą apačioje ir atšoku. Šeši su puse milijonų svarų. Štai kiek jie prašo! Šešių su puse milijonų.

Ne tik apstulbstu, bet ir pykteliu. Ar jie rimtai? Aš neturiu jokių 6,5 milijonų svarų. Man bus likę tiktai kokie... keturi milijonai. O gal penki? Nesvarbu, vis tiek neužtenka. Paprasčiausias akių dūmimas. Laimėjusieji aukso puodą turi būti pajėgūs nusipirkti ką tik panorėję... Pasijaučiu tokia vargšė ir niekam tikusi...

Nusviedžiu laikraštį šalin ir pasiimu brošiūrą, kurioje reklamuojama daugybė dailių baltų užvalkalų po 100 svarų. Jau panašiau. Kai laimėsiu tą krūvą pinigų, miegosiu tik po tokiais šiugždančiais baltais užvalkalais. Ir baltoje metalinėje lovoje. Ir langinės bus baltos. Ir vilkėsiu baltą pūkuotą chalatą...

— Tai kas naujo finansų pasaulyje? — virtuvėn mama atskuba vis dar su Past Times katalogu rankoje. — Ar kava paruošta? Judėk, judėk, brangute!

— Jau ruošiausi, — pasisuku kėdėje. Kaip ir tikėjausi, mama skuba ruošti pati. Ji paima man nematytą keraminį indą, kuriame laikoma kava, ir ją šaukštu pila į naują aukso spalvos kavinuką.

Mama kraustosi iš proto dėl naujų indų ir kitų virtuvės rakandų. Senuosius paprasčiausiai atiduoda į Oxfam labdaros parduotuvę. Nauji puodai, nauji skrudintuvai... Šiemet jau trečia nauja šiukšlių dėžė: buvo tamsiai žalia, po to — padengta chromu, dabar — geltona, beveik permatoma, plastikinė. Pinigų švaistymas, ne kitaip!

— Gražus sijonėlis! — ji žiūri į mane, tarsi matytų pirmą kartą. — Iš kur?

— DKNY parduotuvė, — suburbu.

— Labai gražutis. Ar brangus?

— Nelabai. Beveik penkiasdešimt svarų.

Ne visai tiesa. Būtų teisingiau pasakyti — šimtas penkiasdešimt. Tačiau jai geriau neminėti tikslių kainų, nes ištiktų infarktas. Tiksliau, ji lėktų pasakyti tėvui, ir tada abu kristų nuo infarkto, o aš likčiau našlaitė.

Todėl man beliko elgtis taip: susidariau dvi kainų grupes — Tikrosios ir Mamos. Na, panašiai kaip parduotuvėje, kurioje taikoma 20 procentų nuolaida: eini ir mintyse skaičiuoji. Po kurio laiko tikrai gerai įgundi.

Tėra vienas skirtumas: naudoju slenkamąją sistemą, na, panašiai kaip pajamų mokestis. Pradedu nuo 20 procentų (jeigu kainuoja 20 svarų, sakau, kad kainavo 16) ir kylu iki... na, jei reikia, iki 90 procentų. Kažkada pirkau batus už 200 svarų, o mamai pasakiau, kad mokėjau 20, mat vykęs išpardavimas. Ir ji patikėjo.

— Ieškai buto? — klausia mama, pastebėjusi atverstus nekilnojamojo turto puslapius.

— Ne, — niūriai atsakau ir sklaidau savo brošiūrą. Tėvai mane visą laiką mygia pirktis butą. Tai ką, gal jie nežino, kiek kainuoja butai? Aš nekalbu apie parduodamus Kroidone.

— Pasirodo, Tomas jau nusipirko gražų nedidelį namuką Raigeite, — ji linkteli mūsų artimiausių kaimynų pusėn. — Dabar važinėja į darbą, — mama kalba su tokiu pasitenkinimu, tarsi jis būtų laimėjęs Nobelio taikos premiją.

— Na, aš neturiu pinigų butui. Nei mažam namukui.

Kol kas. Iki aštuntos valandos vakaro. Chi chi chi.

— Rūpesčiai dėl pinigų? — virtuvėje pasirodo tėtis. — Žinai, yra du šios bėdos sprendimo būdai.

O Viešpatie. Ir vėl. Tėtušio aforizmai.

— T, — sako tėtis, žybsėdamas akimis, — ir U. D. P.

Jis patyli, laukdamas mano reakcijos, tačiau aš toliau vartau brošiūrą ir apsimetu negirdinti.

— “Taupyk“, — neiškenčia tėtis, — arba „Uždirbk daugiau pinigų“. Kuris tau arčiau širdies, Beki?

— Manau, abu, — nerūpestingai atsakau, toliau vartydama brošiūrą. Tiesą sakant, man lyg ir gaila tėvuko. Jis patirs šoką, kai vienturtė dukrelė pernakt taps multimilijoniere.

Papietavę mudvi su mama susiruošiame į amatininkų mugę, vykstančią vietinėje pradinėje mokykloje. Aš tikrai neplanuoju nieko pirkti, tik palaikau mamai draugiją. Bet kaip nepirksi, jeigu prekystalis nuklotas nuostabiais rankų darbo atvirukais tik po 1,50 svaro! Nusiperku dešimt. Juk atvirukai visada praverčia! Dar nusižiūriu žavingą mėlyną keraminį vazonėlį, išpuoštą drambliukais. Jau tiek metų kalbu, kad bute reikia daugiau gėlių, tad ir nusiperku vieną. Tik penkiolika svarų. Tokiose mugėse visada gali pigiai gauti. Vaikštai ir galvoji, kad čia sutemptas visas šlamštas, tačiau bet kada gali rasti ir kokį nors reikalingą daikčiuką.

Mama taip pat patenkinta, nes rado porą žvakidžių savo kolekcijai. Jos namuose netrūksta kolekcijų: žvakidžių, stovelių skrebučiams, molinių ąsočių, stiklo žvėrelių, siuvinėjimo pavyzdžių ir antpirščių. (Aš asmeniškai nemanau, kad krūvą antpirščių galima pavadinti kolekcija — ji turi jų tokią galybę, kad vos užsidaro stalčius. Mat vis pamato naujų, reklamuojamų Mail on Sunday žurnale. Tik mama niekam apie tai nesako. Verčiau ir aš būčiau neminėjusi.)

Taigi mudvi tokios patenkintos, kad nusprendžiame išgerti po puodelį arbatos. Po to žingsniuojame namo. Einame pro tikrai liūdnai atrodančius prekystalius, na, žinote, tokius, į kuriuos žmonės tik užmeta akį ir skuba tolyn. Vargšas vyrukas atrodo apgailėtinai. Stabteliu žvilgterėti, ką jis siūlo. Nenuostabu, kad niekas nesustoja: jis parduoda kažin kokių keistų formų medinius dubenis ir prie jų priderintus medinius stalo įrankius. Ir ką, po velnių, su tokiais veikti?

— Šitas gražus! — gyvai įvertinusi, vieną dubenį imu į rankas.

— Rankų darbas, iš obels, — puola aiškinti vyrukas. — Prie jo teko sėdėti visą savaitę.

Ta savaitė nuėjo šuniui ant uodegos, jeigu norite žinoti. Dubuo, o gal vaza, beformis, bjaurus, nei šiokios, nei tokios rudos spalvos. Dedu atgal, bet tas vyrukas taip graudžiai atrodo, kad pasigailiu jo ir apverčiu dubenį. Manau, pažiūrėsiu į kainą, jeigu tik kokie penki svarai, tiek to, nupirksiu. Aštuoniasdešimt! Parodau mamai, ji tik nusiviepia.

— Kaip tik šis indas reklamuojamas praėjusio mėnesio Elle Decoration žurnale, — graudžiai aiškina prekeivis, rodydamas iškirptą žurnalo puslapį. Elle Decoration ? Aš sustingstu. Gal jis juokauja?