Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Ir, galiausiai, slaptumas — viso mano verslo pagrindas. Negaliu niekam leisti išsiaiškinti mano tapatybės, nes tai sužlugdytų gyvenimą — viskas taip paprasta. Vaikai niekada negali sužinoti, kaip uždirbu pragyvenimui, nes tai gali juos nuo manęs atstumti. Būtų labai skaudu sužinoti tokį dalyką apie mamą ir aš tai puikiai žinau, todėl labai stengiuosi slėpti ir apsaugoti savo tapatybę. Tai tinka ir mano klientams, nes jie toje pačioje padėtyje: jokia mergina, sužadėtinė ar žmona neliks su vyru, atskleidusiu, kad kartais — arba reguliariai — susitikinėja su palydove. Tai siaubingas nusižengimas, tą žino kiekvienas vyras, todėl jie taip pat imasi atsargumo priemonių ir pasitiki mano poreikiu bei sugebėjimu apsaugoti mudu abu nuo išaiškinimo.

Pirmoji mano gynybos linija — aš pati. Kaip minėjau anksčiau, iš pradžių klientas turi nurodyti kontaktinį numerį ir pasikalbėti telefonu. Jei vyras rimtai nusiteikęs susitikti, jis norės sužinoti, koks mano balsas, ir įsitikinti, kad esu airė (kai kuriems vyrams tai labai svarbu, kad galėtų mėgautis pašnekesiu) ir kad mano teikiamos paslaugos atitinka jo poreikius. Pirmuosius metus, kai dirbau visu etatu, kalbindavau klientą dvidešimt šešiasdešimt minučių ir ištraukdavau kuo daugiau informacijos, kad nustatyčiau, koks jis yra.

Mums sutarus susitikti, atsiranda didesnė tikimybė, kad kas nors bus ne taip. Vieną vakarą išsikalbėjau su artima drauge, dirbančia viešbučių sektoriuje, ir užvedžiau temą apie prostitutes, viešbučius naudojančias kaip darbo vietas, sakydama, neva tą savaitę skaičiau kažką apie tai laikraščiuose. Norėjau išsiklausinėti ir sužinoti, ar galėčiau pasinaudoti kokiais nors viešbučio darbuotojos patarimais. Ji atsakė, kad viešbučio darbuotojai mokomi pastebėti moteris, besinaudojančias viešbučiu kaip darbo vieta. Jie žvalgosi akivaizdžių požymių, pavyzdžiui, ar kambaryje lankosi daugiau nei vienas vyras, ar dieną iš kambario sklinda sekso garsai ir ar moteris apsirengusi „kaip kekšė“. Draugė man papasakojo apie prostitutę, viešbutyje, kur ji dirbo, atvirai priimdavusią po kelis klientus per dieną. Netrukus paaiškėjo, kad palydovė ketino likti kelias savaites — jos kambarys buvo užsakytas mėnesį į priekį. Viešbučio vadovybė nebuvo linkusi kviesti policijos, nes nenorėjo, kad kiti svečiai išvystų kokią nors sceną, ir baiminosi rizikuoti viešbučio reputacija. Rengdama susitikimus palydovė buvo labai akivaizdi, o stebėjimo kamerų įraše aiškiai matyti iš jos kambario išeinantis klientas ir kitas, laukiantis koridoriuje. Tačiau viešbutis neturėjo neginčijamų įrodymų, kad ji užsiima seksu už pinigus.

Jie sugalvojo planą, kaip atsikratyti ja sukeliant kuo mažiau triukšmo. Vadybininkas paklausė vieno barmenų, ar šis negalėtų apsimesti klientu. Barmenas sutiko, bet kaip jam susitarti dėl susitikimo? Reikėjo merginos darbinio telefono numerio. Jie nusprendė, kad geriausia išeitis — pasibelsti į jos duris ir apsimesti kitu klientu. Jei ji jį įsileis ir iš anksto paprašys pinigų, patvirtins iš tiesų užsiimanti seksu už pinigus, ir jie turės pakankamai įrodymų, kad kaipmat išprašytų ją iš viešbučio.

Planas puikiai pavyko. Barmenui pasibeldus palydovė atidarė, pakvietė jį vidun ir iš anksto paprašė užmokesčio. Barmenas atsiprašė ir išėjo sakydamas, kad persigalvojo. Kitapus durų laukė viešbučio vadybininkas. Vos tik barmenas jam linktelėjo, vadybininkas pasibeldė į duris ir prisistatė, nurodydamas, kad „klientas“ iš tiesų yra viešbučio barmenas. Jis pasakė merginai, kad jei ji susidės daiktus ir nedelsdama išvyks, niekas daugiau nesužinos. Jei ji neišvyks ar mėgins vėl tam pasinaudoti viešbučiu, apie jos veiksmus jie kaipmat praneš policijai. Ji dingo po dvidešimties minučių.

Mudvi su drauge juokėmės iš jos istorijos, bet aš atidžiai dėjausi informaciją domėn. Tai man padėjo planuoti, kaip užsakinėti viešbučių kambarius ir tartis su klientais. Visada ypatingai stengiausi paslėpti pėdsakus. Nešiodavausi verslo dokumentus ir aplankus, išdėliodavau juos ant komodos kartu su nešiojamuoju kompiuteriu ir darbo kalendoriumi, kad sudaryčiau verslininkės įspūdį. Atsinešdavau nuosavus maišelius prezervatyvams ir kitiems sekso reikmenims išmesti klientui išėjus. Degdavau kvapiąsias žvakes, kad kambarys nesmirdėtų lateksu arba seksu. Krepšį su sekso žaisliukais ir apatiniais nuolat laikydavau užrakintą. Likdama nakvoti, kai susitikdavau su daugiau nei vienu klientu, atsiveždavau nuosavų švarios patalynės komplektų. Nuvilkdavau viešbučio komplektą, apvilkdavau patalus savuoju, paskui prieš išvykdama vėl perklodavau su viešbučio patalyne, kad atrodytų, jog lovoje miegojo tik vienas asmuo. Išplaudavau naudotus puodelius ar stiklines. Sutvarkydavau vonią, sulankstydavau rankšluosčius, atidarydavau langus ir atitraukdavau užuolaidas. Svarbiausia — susitikdavau tik su nedideliu skaičiumi klientų ir niekada tame pačiame viešbutyje tą pačią dieną nesusitikdavau su daugiau nei dviem. Jei reikėdavo susitikti su trečiu, užsisakydavau kambarį kitame viešbutyje netoliese. Nedrįsau susitikti su trimis klientais tą pačią dieną tame pačiame viešbutyje — taip prašyčiausi bėdos, o mano nervai vargu ar būtų tai ištvėrę!

Taip pat užsisakydavau kambarius viešbučiuose ir apartamentuose savo mieste. Tai atrodė įžūlu, bet nusprendžiau: jei noriu paslėpti savo pėdsakus, turiu būti drąsi ir užsisakyti kambarį ten, kur esu žinoma ir kur niekas neįtartų, kad vyksta kas nors neprideramo. Dirbdama turėjau derintis prie pamokų, todėl darbo vieta netoliese sutaupydavo laiko ir išlaidų transportui.

Kalbant apie man svarbią kitų nuomonę, stengiausi neišlaidauti. Niekada neuždirbau labai daug, bet šiais laikais rodosi keista apsikrauti pirkinių krepšiais. Prieš kelerius metus niekas nebūtų kreipęs dėmesio, bet tokiame miestelyje kaip maniškis, kur gana dažnai žvalgomasi pro langus, nenoriu, kad mane pastebėtų nešančią pirkinių krepšius iš automobilio, ir vengiu leisti pinigus prabangos prekėms. Savo „darbo krepšį“ susidedu vakare ir palieku automobilio bagažinėje, nes tuomet mažesnė tikimybė, kad kas nors pastebės ir ims spėlioti, ką veikiu. Jei atrodau „pasidažiusi“ po dieninio susitikimo ir lekiu į miestą ar einu su drauge išgerti kavos, nusivalau makiažą ir apsirengiu paprastais drabužiais, kad susiliečiau su nedirbančiomis maisto prekes perkančiomis mamomis. Nenoriu išgirsti: „Ak, gražiai atrodai — kur išsiruošei?“ Taip pat nenoriu, kad mano klientai atpažintų mane ne darbe, todėl pasistengiu atrodyti labai paprastai — joks vyras neatsigręš ir tuo labiau neatpažins manęs kaip jo pasaulį sudrebinusios sekso deivės!

Tiesa, pasitaikė pora neapsižiūrėjimų. Kartą plepėdama su klientu netyčia pasakiau tikrąją savo pavardę. Iš karto ėmiau trauktis ir mėginau tai paslėpti, bet klientas, rodos, to nepastebėjo, o jei ir pastebėjo, jam nerūpėjo ir jis apie tai neužsiminė. Turėjau ypač atsargiai elgtis su darbo telefonu, nes mano vaikai panorėję gali būti labai smalsūs, todėl pasirūpinau, kad jis būtų apsaugotas slaptažodžiu ir stengdavausi jį laikyti nematomoje vietoje.

Neseniai ant automobilio klijavau naują draudimo lipduką ir pastebėjau, kad ant senojo buvo visas mano vardas ir adresas. Akimirką supanikavau — niekada netoptelėjo, kad šitaip demonstruoju tapatybę. Širdžiai trumpam sustojus priminiau sau, kad automobilį stengdavausi palikti atokiausiuose viešbučių stovėjimo aikštelių kampuose, nes nenorėjau, kad klientai matytų mano automobilį ir jo numerį. Rodėsi mažai tikėtina, kad kas nors būtų apžiūrėjęs lipduką ir sužinojęs, kas aš esu. Dvigubas gyvenimas labai sekina, nes nuolat turi apie viską galvoti. Man nepatiko nuolat galvoti, ką kalbu, ir dažnai imtis balto melo bendraujant su šeima ir draugais, bet tiesa skaudintų kur kas smarkiau nei mažos melagystės, kuriomis naudojausi, kad apsaugočiau visus — save ir mylimus žmones — nuo to, ką iš tikrųjų darau.