Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

— Neklausk, tikrai nenori sužinoti.

Nepaisant jo brandos ir plačių pažiūrų, buvau tikra, kad joks vaikinas nepritars tam, ką darau, ir tikrai neketinau jam pasakyti vien tam, kad įsitikinčiau, ar dėl to neklystu.

Per kitus šešis mėnesius labai prie jo pripratau. Galbūt kitokioje aplinkoje ar kitu metu mudu vienas kitam būtume daugiau nei sugulovai. Bet metams pasibaigus jis grįžo į Čekiją, pas savo merginą. Jam gyvenant Airijoje, ji mėgino čia įsidarbinti, bet nesėkmingai. Slapta tuo džiaugiausi, nes taip viskas buvo atskira ir paprasta. Neseniai buvo jo gimtadienis, ir mudviem kalbantis telefonu patraukiau jį per dantį, kad taip ir nesužinojau, kiek jam metų. Tada tai nebebuvo svarbu, todėl buvau pasiruošusi paklausti. Jis atsakė, kad tuo metu, kai susipažinome, jam buvo dvidešimt ketveri, vadinasi, buvau vyresnė už jį šešiolika metų. Oho!

Esmė ta, kad darbo dėka amžius man nėra svarbus. Žinau, kad šis čekas man visą gyvenimą bus draugas, ir atvirkščiai. Jam pasipasakojau tai, ko nepakeltų dvigubai už jį vyresni. Mudu labai mėgavomės miegamajame praleistu laiku, ir jis išmokė mane apie mano kūną daugiau, nei būčiau pati išmokusi. Su juo patyriau tokių pirmų kartų, kurių nepavyko pakartoti su jokiu kitu vyru. Labai džiaugiuosi, kad palydovės darbas suteikė man drąsos ir atvirumo jam ištarti „Taip.“ Ankstesnė aš būtų užgniaužusi santykius pačioje užuomazgoje. Būčiau pasijuokusi iš jo nekuklumo, pajutusi jaudinančią palaimą, kad jam patinku, ir pasakiusi, kad su manimi jis neturi progos. Būčiau atsisveikinusi su tokia galimybe. Tačiau leidausi srovės nešama, leidau situacijai pačiai klostytis, iki galo pasimėgavau jo kūnu, protu ir dėmesiu. Ko tik gyvenimas neišmoko!

17. Sunkus metas

Vasaros mėnesiai turėtų būti kupini šviesos, energijos ir pozityvumo, bet kažkodėl liepos pabaigoje mane ištiko depresijos priepuolis. Maudė kūną, niekam neturėjau energijos. Ėmiau nepakančiai spoksoti į bėgikus, ėjikus ir pro mano duris praeinančius besišypsančius žmones — visi atrodė tokie sveiki ir laimingi, o aš tebuvau savo pačios šešėlis. Kai taip jaučiuosi, mano būtis tampa apgailėtina.

Nuėjau pas šeimos gydytoją, kuri išrašė antidepresantų. Ji man daug kalbėjo apie stresą, kad jis pagrindinė įvairių sutrikimų priežastis — nuo miego stygiaus iki lėtinių psichikos ligų. Pajuokavau, kad krizės ištiktoje Airijoje streso tikriausiai netrūksta, o ji pasakė, kad ją tiesiog užplūdo pagalbos ieškantys pacientai, nes jie nebesusitvarko. Eidama gatve į vaistinę įsigyti vaistų, nesusilaikiau nesidairiusi į pro šalį skubančius žmones įtemptais veidais, sutelkusius mintis į viską, ką tądien reikia padaryti. Visi atsidūrėme tokioje padėtyje, ar ne? Tačiau kiekvienas jautėsi izoliuotas ir vienišas. Aš tikrai taip jaučiausi — stengiausi sudurti galą su galu, kiekviena savaitė tapo nenuspėjamu bėgimu iki apmokėtų sąskaitų ir gal net gero nakties miego finišo linijos. Dairiausi į aplinkinius ir išvydau atsispindint tokias pat mintis ir stresą. Kartais rodėsi, kad laimingų nėra.

Sunkiai uždirbtus pinigus išleidau antidepresantams. Nemėgau šitaip leisti pinigų, bet beviltiškai norėjau išsikapstyti ir negalėjau sau leisti sirgti nei psichologiškai, nei kitaip. Tai savaime stresas — nė vienas mūsų negalime atsikvėpti ar mesti daromų darbų, nes viskas taip trapu ir kruopščiai subalansuota. To pakako žmogui iš proto išvaryti — nieko stebėtino, kad laikraščiuose buvo pilna pasakojimų apie savižudybes. Laimei, niekada nesijaučiau taip blogai, tikriausiai todėl, kad manimi pasikliauna vaikai, bet suprantu, kaip žmogų gali apimti jausmas, kad pasaulis nuo jo atsitveria, kad nėra išeities. Jei jums ant uodegos mina banko vadybininkas, gal ir kreditinės kortelės įmonė, galbūt nemokėtos sąskaitos už elektrą ir dujas — tai gali pasirodyti neišsprendžiama problema. „Keltų tigro“ metais airių žmones įtikino, kad jie gali viską turėti ir tuo mėgautis. Tačiau paroje yra tik dvidešimt keturios valandos, ilgiau taip tęstis negalėjo. Tai supratau per kančias.

Žinau, kad mano sprendimas dirbti sekso pramonėje netradicinis, bet vis tikiuosi, kad yra daug žmonių, kurie tai suprastų. Būdamas tėvu neturi galimybės nesirūpinti vaikais — turi daryti viską, kas įmanoma. Ekonomikos augimo metais Airija pakilo į svaiginamas aukštumas, bet dabar mus nusviedė tiesiai į prarają. Manau, žmonės tai jaučia tiek visuomeniškai, tiek asmeniškai — tarsi visi būtume į krantą išplautos duženos, nesitikinčios, kad jas pataisys. Kova taip vargina, kad galiausiai tampame priklausomi nuo kofeino, nikotino, cukraus, receptinių vaistų, alkoholio ar kokaino, kad tik ištvertume dieną.

Apėmus depresijai pasaulis atrodo tamsus ir pavojingas, aš į viską reaguoju pernelyg asmeniškai. Naktimis mane kankina siaubingi galvos skausmai, negaliu užmigti. Miego stygius — kankinimo būdas. Vis dėlto, matyt, kartais mane lanko sėkmė: kenčiu ilgus depresijos epizodus, bet juos atremia ilgi geros savijautos laikotarpiai — primenu sau tai blogomis dienomis. Užklupus depresijai, man atrodo, kad gyventi neverta — regis, pastangų neverta niekas: nei šeima, nei draugai, net vaikai. Štai kaip prastai jaučiuosi. Laimei, žinau, kad čia kalba depresija, o tikroji aš kažkur įstrigusi nevilties narve. Žinau, jei gersiu vaistus ir leisiu jiems suveikti, vėl išlįs tikroji aš.

Tas priepuolis truko tris savaites ir vis tiek jaučiausi išsekusi ir nugalėta. Pažvelgus į kalendorių, kabantį ant virtuvės sienos, man širdis nusmukdavo į kulnus, kai išvysdavau, kiek nedaug laiko liko iki raudonai pažymėtos paskolos mokėjimo dienos. Sąskaitoje neturėjau pinigų. Išsiėmiau darbo telefoną ir radau keliolika praleistų skambučių. Visi potencialių klientų, o aš nepajėgiau sukaupti energijos jiems atskambinti, jau nekalbant apie susitikimą ir seksą. Spoksojau į telefoną ir išjungiau jį — tą dieną tiesiog negalėjau prisiversti. Prisileidau vonią, išgėriau vaistų ir įvairių maisto papildų, paskui įlindau į vandenį ir ilgai mirkau. Po to nuvargusi įlipau į lovą ir nurijau stiprių migdomųjų tabletę. Prašau, Dieve, tegul tai greičiau praeina, kad vėl galėčiau dirbti.

18. Gera diena

Artėjo rugpjūčio pabaiga, jaučiausi kur kas geriau. Tiesą sakant, buvau kupina entuziazmo ir norėjau dirbti, o tai labai geras ženklas. Turėjau darbuotis, kol galėjau. Vaikai džiaugėsi, kad labiau panešėju į save, ir ryto chaosas praėjo sklandžiai — laiku juos pakėliau ir išsiunčiau pro duris į vasaros stovyklą. Grįžusi į namų tylą užkaičiau virdulį, kad išgerčiau stiprios kavos, ir įjungiau darbo telefoną norėdama pažiūrėti, kas manęs laukia.

Keturias savaites slapsčiausi, taigi buvo daug praleistų skambučių. Pradėjau juos vieną po kito peržiūrinėti ir siuntinėti atsiprašymo žinutes, pranešdama skambinusiems, kad vėl dirbu, jei jie norėtų paskambinti dėl susitikimo arba pasišnekėti apie poreikius. Dauguma skambinusiųjų turi kitą SIM kortelę arba mobilųjį telefoną, apie kurį nežino jų partnerės ir kuriuo naudojosi „popamokinėms veikloms“. Kadangi buvo įpusėjęs rytas, dalis panorėję ištaikys ramią akimirką paskambinti. Kaip ir tikėjausi, telefonas ėmė skambėti dar nespėjus išsiųsti visų žinučių.

Žvaliai ir draugiškai atsiliepiau į pirmąjį skambutį. Vyrukas kitame laido gale vardu Jonas, su juo anksčiau reikalų neturėjau, todėl pasiteiravau, kiek jam metų ir kokia šeiminė padėtis: keturiasdešimt aštuonerių, vedęs, keliauja darbo reikalais. Taip jau sutapo, kad tą naktį jis buvo apsistojęs viešbutyje ir labai norėjo, kad kas nors apsilankytų kambaryje. Jis buvo vos už valandos kelio nuo mano namų, todėl puikiai tiko. Buvo penktadienis, o vaikai savaitgalį praleis su tėčiu. Susitariau pas jį atvykti septintą. Vieną numerių sąraše atpažinau kaip Kevino, nuolatinio kliento. Atskambinau jam ir, laimei, jis taip pat norėjo tądien su manimi susitikti. Susitarėme pasimatyti pirmą valandą pas jį namie.