Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Dvejojau, ar užsakyti apartamentus, baiminausi, kad savininkė tiesiogiai arba eilinio pašnekesio metu užduos per daug klausimų. Be reikalo. Jai nė kiek nerūpėjo, kam man reikėjo buto, svarbu, kad gavo pinigus už nuomą. Sumokėjau grynais iš anksto ir susitikau su ja tik po keturių savaičių, kai grąžinau raktus. Apartamentuose buvo du miegamieji, nedidelė virtuvėlė, vonia ir svetainė, o tai reiškė, kad galėjau paprastai sutikti klientus, pasiūlyti jiems kavos ar arbatos, paskui, kai abu būtume pasiruošę, pereiti į miegamąjį.

Atvykusi pirmą kartą sutvarkiau vieną miegamųjų ir spintelėje prie lovos palikau krūvą reikmenų: prezervatyvų, servetėlių ir lubrikanto. Šildytuvo spintelėje buvo keli atsarginiai patalynės komplektai, o bute — skalbimo mašina, todėl pati galėjau keisti patalus. Apskritai vieta tobulai tiko mano poreikiams — uždara, su saugia stovėjimo aikštele.

Susisiekiau su nuolatiniais klientais, kad praneščiau, kur gyvenu, ir telefonas ėmė skambėti — vasarą klientų būna daug, taigi buvau užsiėmusi atsakydama į užklausas ir megzdama naujus kontaktus. Vieną rytą liepos pradžioje atsiliepiau į vaikino vardu Hju skambutį. Jo padėtis, švelniai tariant, buvo keistoka. Pirmojo pokalbio telefonu metu jis paaiškino turįs neįprastą susitarimą su žmona: darbo dienomis ji kartu su vaiku gyveno savo tėvų name, kol jis dirbo jų ūkyje, o savaitgaliais abu prisijungdavo prie jo. Jis buvo perkopęs keturiasdešimt ir, sprendžiant iš visko, žmona nelabai juo domėjosi. Vienintelis juos siejęs dalykas — vaikas. Kalbėdamas telefonu jis buvo drovus ir susivaržęs, bet, atrodo, nuoširdžiai ketino atvykti į susitikimą, todėl susitarėme.

Jis atvyko į apartamentus kaitrią vasaros dieną, pirmą valandą. Kai atidariau jam duris, mano širdis nukrito į kulnis. Jis pasirodė drovus ir nerangus, šiek tiek netvarkingas kaip būdinga ūkininkams, jam buvo sunku išlaikyti su manimi akių kontaktą. Jis buvo pakankamai mandagus, bet mano galvoje suskambo pavojaus varpai. Pasisveikinau su juo ramiai ir atsipalaidavusi, bet galvojau: „Dieve, tikiuosi, jis greitai baigs ir galėsiu jį tuoj iš čia išvaryti.“ Nežinau, kodėl jis man taip akimirksniu nepatiko, bet nenorėjau ilgai būti su juo viena.

Mane pašiurpino tai, kad jis negalėjo išlaikyti akių kontakto net spausdamas man ranką. Tai nėra pasitikinčio, sveiko proto vyro veiksmas ir klientai įprastai taip nesielgdavo.

Kaip įprastai čiauškėjau apie jo kelionę, orą, ple ple ple, bet būna klientų, kurių antro skambučio nenorėsi sulaukti — jis buvo vienas tokių. Įprastai randu patinkančią kliento savybę nepaisydama išvaizdos, bet šis vyras dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties mane erzino. Įsijungė mano vadybininkės instinktas. Stebėjau laikrodį ir ilgutėliai masažavau jam nugarą, kad nereikėtų žiūrėti į veidą ar su juo kalbėtis, paskui perėjau prie užpakalinės kojų bei rankų pusės, delnų ir siaubingai suskeldėjusių pėdų. Laimei, muzika ir kvapieji aliejai, kuriuos naudojau, rodos, padėjo, ir jis iš pažiūros nejautė mano nepatogumo. Kelis kartus jis pamėgino užmegzti pašnekesį, bet paraginau tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis tuo, kas vyksta, vildamasi, kad jis kurį laiką užsnūs ir gerokai palengvins man darbą.

Ištempusi kiek galėdama ilgiau paprašiau jo apsiversti. Nenorėjau, kad jis mane liestų, todėl turėjau taip gerai patenkinti jį ranka, kad jis nenorėtų nieko kito, kad būtų taip sutelkęs dėmesį į juntamą smarkų susijaudinimą, jog net negalėtų kalbėti, jei kas nors atitrauktų dėmesį nuo to, kas dedasi su varpa. Žinojau negalėsianti pakęsti, jei jis paprašytų įsiskverbti. Laimei, turėjau pakelį lubrikanto, kuris sąlytyje su oda įkaista sustiprindamas pojūtį ir, tikiuosi, viską pagreitina. Sunaudojau jam visą pakelį, iš klientų atsiliepimų žinodama, kad su juo daug geriau nei be, ir tuo pat metu kita ranka švelniai timpčiodama glamonėjau jo kiaušus. Laimei, jis pajuto, pasak jo, „kvapą gniaužiantį“ orgazmą, o aš, išvydusi jį baigiant, su palengvėjimu atsidusau.

Nuėjau nusiplauti rankų ir pasiūliau jam atsukti dušą, bet jis atsisakė.

— Gerai, tuomet leisiu tau apsirengti, — pasakiau užsimesdama chalatą ir eidama į svetainę.

Netrukus jis išėjo ir padėkojo man, sakydamas norįs vėl su manimi pasimatyti. Jis suskaičiavo ir davė man pinigus. Aš juos paėmiau — jam atvykus buvau tokia suirzusi, kad pamiršau jų paprašyti iš anksto, — bet neatsakiau į jo žodžius dėl kito susitikimo. Atsiprašiau, jei atrodė, kad jį skubinu, sakydama, kad turiu ruoštis kitam klientui. Tiesą sakant, džiaugiausi turinti pretekstą jį išprašyti. Nenorėjau, kad jis būtų greta manęs ilgiau nei būtina. Padėkojau ir išleidau pro duris prisiekdama daugiau niekada su juo nesimatyti.

Hju man kėlė šiurpą. Jutau, kad jis gali tapti agresyvus arba žiaurus. Neturiu konkrečios priežasties taip sakyti, tai grynai nuojauta. Nepamenu, kad kitas klientas būtų kėlęs tokį pasibjaurėjimą. Tai ne dėl išvaizdos — mėgavausi seksu ir su patraukliais, ir ne tokiais patraukliais vyrais, mačiau įvairaus amžiaus, dydžio ir formų klientų. Kiekvienu atveju rasdavau kokią nors patrauklią savybę, bet su Hju taip nebuvo. Jis buvo šiurpus, negalėjau to įveikti. Kažkas man sakė, kad jis nepanašus į kitus vyrus, su kuriais teko susitikti, kad su juo negaliu atsipalaiduoti. Per ankstesnius mėnesius išsivysčiau gerą vyrų pojūtį ir galėjau greitai juos įvertinti. Nesu jautusis taip nesmagiai, nors tai ir skamba nepavojingai. Tačiau, kita vertus, apsidžiaugiau — džiaugiausi supratusi, kad esu pakankamai patyrusi, turiu patikimus instinktus ir žinau, kaip veiksmingai susitvarkyti su klientais.

Hju dar kelias savaites po mudviejų susitikimo skambino ir rašė žinutes, bet niekada neatsakiau. Jis negalėjo išsiaiškinti, kas iš tikrųjų esu, kur gyvenu ar kaip su manimi susisiekti, išskyrus neregistruoto mobiliojo telefono numerį. Man dar kartą priminė — kuo ilgiau tai darysiu, tuo didesnė tikimybė sutikti bjaurų vyrą arba patirti ką nors nemalonaus. Nors galėjau Hju ignoruoti ir daugiau nebekvaršinti dėl jo galvos, pyktelėjau ant savęs, kam taip skubiai sutariau dėl susitikimo ir apskritai su juo pasimačiau, tačiau vasara — brangus metas, leidau rūpesčiui dėl pinigų užgožti įprastą išrankumą. Jei būčiau ilgiau analizavusi jį telefonu, galbūt būčiau suvokusi, kad jis verčia mane nepatogiai jaustis, ir viso to išvengusi.

Hju išėjus nusiprausiau po dušu ir pasiruošiau kitam klientui, su kuriuo susitikti susitariau jo namuose. Per pastaruosius keturis mėnesius su Janu mačiausi maždaug keturis kartus, visada jo bute, todėl gerai žinojau kelią ir tai, kad ten nuvyksiu per valandą. Jo namai buvo šviesūs, švarūs ir erdvūs. Jis buvo malonus džentelmenas, su tokiu tikriausiai susitikinėčiau „tikrame“ gyvenime. Jis reguliariai išvykdavo iš namų dirbti tame pačiame mieste ir turėjo ten butą, kuriame nakvodavo kelias naktis per savaitę. Būnant ne namuose jam labai stigdavo sekso, ar bent jau taip sakė man — galbūt būdamas vienas tiesiog turėjo daugiau laiko apie tai galvoti. Tame miestelyje jis patyrė kelis vienos nakties nuotykius, bet suprato, kad jam nepatinka eiti į miestą, kalbinti merginas, gerti ir užsiimti girtu seksu. Jis buvo užsiėmęs profesionalas, daug keliavo užsienyje ir buvo atsidavęs tėvas. Jo laikas buvo brangus ir ribotas, todėl internete radęs mano skelbimą suprato, kad galbūt jo keblios padėties sprendimas — diskretiškos reguliarios paslaugos su garantija.

Sakydama, kad Janas džentelmenas, omenyje turiu tai, jog jam patinka, kai damos būna tikros damos. Šiuo atžvilgiu jis buvo gana tradiciškas, bet mainais elgėsi kaip džentelmenas ir skyrė man daug dėmesio, kaip tai daro vyresni vyrai — atidarydavo duris, papildydavo taurę, pagirdavo mane, stengdavosi gerai atrodyti ir pasirūpindavo, kad tai, ką darydavome, man patiktų taip pat kaip jam, nors jis ir mokėjo pinigus.