Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Šešėliai buvo kitokie. Kažkaip kitaip krito. O vienas judėjo.

Aiškiai tai mačiau. Tikrai judėjo. Žmogaus šešėlis slinko grindimis mūsų link. Bet nebuvo, kas jį meta.

Mane užliejo siaubas. Jis užgožė visa kita, mano galvoje teliko vienintelė mintis: bėgti. Reikia bėgti. Pasukau raktą dar kartą, taip smarkiai, kad jau maniau — sulaužysiu. Ir vėl apsvaigo galva, ir vėl pasirodė, kad viskas pasislinko, pakeitė vietą.

Namie. Jaučiau tai taip aiškiai, kaip jaučiu karštį ar šaltį. Kambarys vėl toks pat. Šešėliai ramūs, įprasti, judantys tik tada, kai judame mes patys.

— Kas čia buvo? — Ajanas atrodė priblokštas, bet nepanašu, kad išsigandęs taip kaip aš. Gal jis nebuvo pastebėjęs to judančio šešėlio. Gal jis ir jaučia ne visai taip, kaip jaučiu aš. Man taip drebėjo rankos, kad vos ištraukiau raktą iš spynos.

— Jis tikrai iš gryniausio aukso, — pasakė Ajanas. — O akmenys... jeigu jie tikri...

Man nepatiko, kad jis taip domisi tuo raktu, tarsi jam terūpėtų, už kiek jį galima parduoti. Įsimečiau jį į odinio švarko kišenę ir užtraukiau užtrauktuką. Saugiausia raktui bus čia. Ir paėmiau jį už rankos.

— Ei, ir kas dabar?

Nusitempiau jį su savimi. Nebenorėjau ten likti. Tegu namo šešėliai gyvena sau toliau ramybėje, man jo paslapčių jau gana.

— Baik, Ana, juk kažką aptikom...

Bet aš ir toliau tempiau jį iš paskos — taip įnirtingai, kad jis neturėjo iš ko rinktis, nebent būtų norėjęs pasimušti. O to jis tikrai nenorėjo.

— Gerai jau, gerai, einu...

Sodų rajono keliuose buvo tylu ir tamsu, beveik nevažinėjo automobiliai. Aplink tik švilpavo ir ūžavo vėjai. Išskyrus porą bėgikų, daugiau nepastebėjom nė vieno, kuris būtų norėjęs vaikštinėti tokiame stingdančiame šaltyje.

Palei kelią stovėjo keletas sodo namelių. Jie buvo visai senučiukai, apgriuvę ir mažyčiai, jų stogai palopyti bituminio kartono lakštais ir plastiku, o langinės nemačiusios šilumai nelaidaus stiklo. Obelys buvo senos ir sulinkusios, soduose kyšojo po keletą žieminių porų ir garbiniuotųjų kopūstų kamienų.

— Ana, juk sakau, jokie kiti namai manęs nedomina. Jei kas pastebės, mane įtrauks į įskaitą. Pati žinai, kas laukia įskaitoje tų, kurių pavardė ne Hansenas ar Pedersenas. Manai, paskui bus labai paprasta gauti darbą?

Papurčiau vielinę tvorelę. Taip, per ją laisvai galima perlipti jos visai nepajudinant.

— Ar tu bent girdi, ką aš tau sakau?

Pradėjau kopti. Ajanas stovėjo šalia ir po nosim keiksnojo.

— Velniai rautų, Ana!

Bet galiausiai ir jis ėmė kopti.

Namelyje buvo sena dujinė viryklė ir, laimė, dar neišjungtas vandens tiekimas. Sename virduliuke su švilpuku — labai panašiame į mūsiškį šiltnamyje — užkaičiau vandens. Baisiai šilta nebuvo, per skylėtus langus švilpavo vėjai, tačiau, aišku, daug geriau negu lauke. Apžiūrėjau, ar spintelėse yra ko nors valgomo, bet atradau tik skardinę dešrelių. Parodžiau ją Ajanui. Jis papurtė galvą.

— Kiauliena, — pasakė.

Pažvelgiau į skardinę, pagalvojau apie tuos rausvus daikčiukus joje ir nusprendžiau, kad ir aš pati ne baisiausiai išalkusi.

Tai buvo veikiau perstatyta sodo pašiūrė negu tikras namas. Viename kampe atremti stovėjo kastuvai, grėbliai, kauptukai, o kitoje pusėje ant vinių, įkaltų tiesiog į sienos lentą, kabėjo sodininkų pirštinės, plieninės vielos, vandens talpyklos. Dar stovėjo stalas su dviem skirtingomis medinėmis kėdėmis, aptrinta sena sofa ir toji dujinė. Lyg ir viskas.

Pasirinkome sofą. Nutrintą jos apmušalą dengė du patiesalai — vienas languotas, kitas vienspalvis pilkas. Tvyrojo drėgmės kvapas, bet, kai atsisėdome vienas priešais kitą susisupę į patiesalus ir ėmėme siurbčioti mažumėlę per stiprią arbatą su medumi, tapo beveik jauku.

— Kodėl tu taip bijai to namo? — paklausė Ajanas. — Kas jame negerai?

Truktelėjau pečiais. Bet to aiškiai nepakako. Ajanas pasirausė kišenėje ir padavė man savo mobilųjį.

— Štai, — pasakė. — Papasakok.

„Tai kvaila”, — parašiau.

— Todėl ir gali papasakoti.

Aš pagalvojau.

„Bijau, kad mamą pasigrobė namas”, — parašiau.

— Štai kaip, — pasakė Ajanas. — Man tai... nelabai logiška, bet mintis, aišku, šiurpinanti. Ir viskas?

Papurčiau galvą.

„Bijau, kad vieną dieną jis pasigrobs ir mane.”

Ajanas nieko nepasakė. Tik uždėjo man ant peties ranką ir stipriai apkabino.

Na, bet dantis už dantį. Keistai elgiuosi juk ne aš viena.

„Kodėl nenori grįžti namo?” — paklausiau.

Iš pradžių jo veidas labai surimtėjo — panašiai kaip žmogaus, speičiamo į kampą. Tačiau mes sėdėjome čia, tamsoje, pasišviesdami tik blankiomis mobiliųjų švieselėmis ir apimti tos ypatingos nuotaikos, kai galime vienas kitam pasakoti dalykus, apie kuriuos mokykloje ar kitoje įprastoje aplinkoje arba apšviestoje vietoje nė už ką nepasakytume.

— Mano mama... — pradėjo jis, tada nutilo ir pagalvojo, kad turbūt reikėtų pradėti nuo kažko kito. — Tėvas mirė, kai buvau visai mažas. Aš jo kaip reikiant ir nepažinojau. Gyvenom pas dėdę ir tetą, ir tris pusbrolius. Mano dėdė, jis... jis man buvo kaip tėvas. Jis geras žmogus, labai mumis rūpinosi.

Kol kas lyg ir nieko baisaus. Bet buvo aišku, kad tai dar ne viskas.

„Ir kas nutiko?” — paklausiau aš, nes kažkas juk turėjo nutikti.

— Mano mama susipažino su vyriškiu. Tokiu danu. O dėdė... apie tai nė girdėti nenorėjo. Tas vyriškis danas, ne musulmonas — tikrai ne iš tų, su kuriais mamai reikėtų veltis į draugystes. Bet mama norėjo būti su juo. Tai štai... teko kraustytis ir nutraukti santykius su šeimyna.

„O kodėl? — parašiau aš. — Gal jums ėmė grasinti?”

Jis suprunkštė.

— Na, ne visi musulmonai, kai šeimoje kas nors atsitinka, puola dėl garbės žudyti. Ne, tiesiog man teko rinktis. Arba mama, arba giminė. Abiejų turėti nebegalėjau. Pasirinkau mamą. Bet... bet tas naujasis.... Negaliu akyse jo matyti. Juk viskas per jį! Tada... susiriejom. O aš... viskas baigėsi tuo, kad mama pasakė: jei negaliu su juo elgtis bent jau mandagiai, tai... tai galiu eiti, kur tik noriu. — Jis atsainiai pakėlė galvą. — Tai ir išėjau!

Tokio vienišo žmogaus man dar nebuvo tekę regėti. Dažnai ir pati būdavau viena, bet buvau prie to pripratusi. Buvom vienu du su tėvu — ir jau ilgai taip gyvenom. O Ajanas... jis buvo pratęs būti tarp žmonių. Buvo aiškiai matyti, kaip jam sunku staiga likti vienam — nebeturėti nei namų, nei šeimos. Pradėjau suprasti, kaip Ivanui ir jo puspročiams Rykliams pavyko jį palenkti į savo pusę — juk visi kiti buvo nuo jo nusisukę.

Prisitraukiau jį prie savęs ir užklojau mudu apklotu. Iš pradžių jis gūžėsi, bandė priešintis; paskui tik sudrebėjo ir sukūkčiojo. Galiausiai jis padėjo galvą man ant peties ir jaučiau, kaip kvėpuoja man į kaklą švelniai ir šiltai — žmogus visai šalia manęs.

Netrukus jis nedrąsiai uždėjo delną man ant krūties. Aš jį nustūmiau. Neįsižeidžiau, tiesiog — ne. Jis nesupyko. Gulėjom ant tos apipelijusios nudrengtos sofutės apsikabinę, kol galų gale užmigom.

Kai pabudau, jo nebebuvo. Nebebuvo ir paauksuoto rakto.

— Kur buvai?

Tėvas pasitikdamas stovėjo šiltnamio tarpdury. Jis buvo pablyškęs, aiškiai nemiegojęs naktį.

Nežinojau, ką atsakyti.

— Nežinau, kaip su tavimi elgtis, Ana. Net į policiją skambinau! — jis palietė pirštais vieną smilkinį, tarsi jam būtų suskaudę galvą. — Eik į vidų ir sėskis. Paskambinsiu ir pasakysiu, kad jau atsiradai.