Лине Кобербёль: Šešėlių vartai

Iš danų kalbos vertė

Dalius Norkūnas

Turinys

1

2

3

4

5

6

Kartą tėtis pasakė: kad ir kaip toli nueisi, vis tiek galų gale grįši ten, iš kur išėjęs.

„Tu taip sakai, nes pats niekada nenori leistis į jokias keliones”, — parašiau jam.

Jis į mane įdėmiai pažiūrėjo.

— Ne, — pasakė. — Aš tik norėjau pasakyti, kad Žemė apvali ir kad tu visada gali grįžti, net jei namo teks eiti pačiu ilgiausiu keliu.

Papurčiau galvą. „Tu keistas”, — parašiau.

Jis tik nusišypsojo ir paglostė man plaukus.

Tikiuosi, jis teisus. Toliau nuo namų negu dabar dar gyvenime nesu buvusi; ir visai nesvarbu, kad Žemė apvali, nes aš nebe Žemėje; aš nė neįsivaizduoju, kaip kada nors rasiu kelią namo.

Viskas prasidėjo tada, kai Ivanas sumanė, kad man reikėtų apsilankyti katilinėje.

— Ir ką, tylene? Ar negali atsakyti, kai tavęs klausia?

Ivanas kalbėjo grėsmingai. Jis mokėjo pasistorinti balsą ir kalbėti beveik pašnibždomis. Kad visi jo bijotų.

Šyptelėjau. Būčiau iškėlusi jam vidurinįjį pirštą, bet negalėjau, nes rankas laikė kiti. Tačiau šypsenos visai pakako.

— Manai esanti labai jau narsi, ką?! — paklausė jis. — Be galo išdidi, ką? Bet tu — viso labo kvaila nemokanti kalbėti merga.

Tai aš jau lyg ir buvau girdėjusi. Nebyliai prie tokių replikų pratę. Jo aš nebijojau. O tokie kaip Ivanas ničnieko negali padaryti tiems, kurie jų nebijo. Nė kiek.

Mačiau, kaip jį tai erzino. Jis taip nėrėsi iš kailio. Bet aš — ne vargšas vaikutis, išsigąstantis piktesnio žodžio ar, kokio didesnio stumtelėtas, tuoj prileidžiantis į kelnes. Man jau beveik keturiolika. Nebeturiu kasyčių. Ant galvos neliko turbūt nė vieno plauko, ilgesnio negu trys centimetrai, ant delno turėjau ištatuiruotą vorą, kuris atrodė toks tikroviškas, kad dauguma klasės mergaičių bijojo prie jo net prisiliesti. Tai negi dabar bėgsiu ir šauksiu, išsigandusi Ivano ir kvailų jo Ryklių? Jūs patys įsiklausykit į pavadinimą. Rykliai. Kelerių turėtum būti, kad sugalvotum tokį „kietą” pavadinimą? Gal nebent penkerių.

— Baisi nuobodybė, — pareiškė Ajanas.

Jis buvo naujausias iš Ryklių, bet turbūt jie visi jam atrodė tokie mažvaikiai.

Ivanas atsisuko.

— Nuobodybė?! — pakartojo jis, pamiršęs visą savo „grėsmingą” balsą.

— Taip, — atšovė Ajanas. — Gal galėtume imtis ko nors smagesnio?

Nesusilaikiau nesusijuokusi. Kažkurią akimirką pro Ivano viršugalvį pagavau Ajano žvilgsnį. Ar jis dėl manęs bando juos sustabdyti? O gal jam tikrai nuobodu?

— Mano pusbrolis turi „Vulkaną 2000” Gal kas norėtų jį apžiūrėti?

— „Vulkaną 2000”?! Naująjį „Kawasaki” modelį?!

— Mhm.

Tarp Ryklių kilo pastebimas sujudimas. Ivanas buvo beprarandąs valdžią. Vienas iš tų dviejų, kuriems buvo liepta mane laikyti, paleido mano alkūnę. Puiku, pagalvojau. Tuo viskas turbūt ir baigsis.

Bet nesibaigė.

— Gerai, — pasakė Ivanas. — Galim ir žvilgtelti. Bet pirmiausia, manyčiau, reikėtų palydėti tylenę į katilinę. Tegu apmąsto ramiai padėtį.

Pirmąkart pajutau, kaip mane sukaustė baimė.

Katilinė.

Greitai apsidairiau, bet pagalbos arti nebuvo. Jie pasigavo mane, einančią iš mokyklos kiemo po paskutinės pamokos, kai visi kiti jau buvo išskubėję namo. Tik vienintelis mokytojas kovojo su automobilio spynele. „Pažiūrėkit čionai, — tyliai maldavau jo. — Prieikite...” Pažinau fiziką Olę — jis niekada nesikišdavo, jei vaikai per daug netriukšmaudavo.

Netriukšmaudavo... Įkvėpiau kaip tik galėjau giliau ir sušvilpiau. Tik ne itin pavyko: kai švilpteliu įsikišusi į burną du pirštus, pasigirsta šaižus, stiprus, ausį veriantis švilpimas. Šįkart jis buvo kur kas silpnesnis, tačiau patraukė fiziko Olės dėmesį. Jis stabtelėjo ir sušuko:

— Ar jums ko reikia, chebra ?

Jam atrodo, kad vadindamas juos „chebra” pasirodo esąs „savas”.

— Velniava, — nusikeikė vienas iš berniukų ir ranka uždengė man burną, kad nebešvilpčiau.

— Ne, tik Jakobas norėjo parodyti, kaip moka švilpti, — šūktelėjo mokytojui Ivanas.

— Eikit namo, berniukai.

— Einam, einam, Ole!

Pamėginau išsilaisvinti, bet staiga pajutau, kad aplink mane sukiojasi ne šiaip septyni ar aštuoni nuobodžiaujantys berniukai. Dabar jie matė, kad aš bijau. Kaip kokie vilkai, atradę naują žaidimą, jie nė nemanė taip lengvai manęs paleisti.

— Nepaleiskit jos, — patylom pasakė Ivanas. — Palauksim, kol jis išvažiuos.

Pamėginau bakstelti alkūne iš kairės mane laikančiam berniukui, bet jis tik užlaužė man ranką, o iš nugaros kažkas sugriebė už kaklo.

Išgirdau automobilio durelių trinktelėjimą. Tada užsivedė variklis. Iš stovėjimo aikštelės išvažiavo mažytė raudona „Mazda” ir išsivežė paskutinę mano viltį išsigelbėti.

— O dabar, — pasakė Ivanas, — varykit ją į katilinę.

Vienam iš jų krimstelėjau. Nežinau, kuriam, bet jis laikė mane už sprando. Jis tik suinkštė ir paleido man kaklą. Aš pradėjau spardytis, draskytis, muistytis, bet jie mane vis tiek nutempė laiptais žemyn pro duris į rūsį.

Ten buvo prietema. Laiptai aidėjo, atsidavė dulkėmis ir drėgnu betonu. Aš ir vėl spyriau ir į kažką pataikiau.

— Šūdas! Laikykit gi ją!

Jie mane pričiupo. Trenkiausi kakta į vandens vamzdį ir trumpam lioviausi spyriojusis.

— Atsargiai, kad galvos nesusitrenktų, — pasakė Ajanas. — Juk nenorim, kad ji susižeistų.

— Jei jau toks rūpestingas, varyk iš čia, — piktai atrėžė Ivanas.

Ajanas nieko nebeatsakė. Nežinojau, ar jis išėjo, ar liko, — mačiau tik kažkieno pilvą ir lopinį grindų.

— Niekaip negaliu atidaryti durų, — sumurmėjo kažkuris iš Ryklių. — Man atrodo, užrakintos.

Mane užliejo palengvėjimas. Užrakintos. Vadinasi, nieko jiems neišdegs. Neįsitemps manęs ten ir...

— Jos juk užstringa, — atšovė Ivanas ir patraukė už rankenos.

Durys pasidavė.

Viena koja įsirėžiau į durų staktą ir bandžiau priešintis, bet vaikinų buvo pernelyg daug, ir jie buvo ryžtingai nusiteikę — pridusę, įsiaudrinę ir užsispyrę, nes buvo sudėtingiau, nei tikėjosi. Susiradę vielos, vieną mano ranką pririšo prie karšto vandens vamzdžio. O ką daryti su kita, nesugalvojo.

— Pririškim jos kojine, — pasiūlė Ivanas.

Vienas iš jų numovė man sportinį batelį. Aš jau nebandžiau nė spardytis. Vis tiek jau jie mane įveikė. Jutau, kaip man vis sunkiau kvėpuoti, sunkiau judėti.

— Štai, — iškošė Ivanas. — Pastovėk čia ir gerai pagalvok, ar kitą kartą vaizduosi tokią išdidžią.

Jie visi stovėjo gėrėdamiesi savo darbu. Kvėpavau pravira burna kaip koks šuniukas, uždarytas įkaitusiame automobilio salone.

— Dabar nebe tokia narsi, ką? — pratarė kažkuris iš Ryklių. — Toji tylenė.

Ir išėjo. Ivanas katilinę paliko paskutinis.

— Jei jau labai čia išvargsi, gali pasišaukti pagalbos. Ar ne taip?

Kažkurie du nusijuokė. O man jau buvo vis tiek. Jaučiau, kaip palei nosį rieda karštos ašaros. Jei būčiau galėjusi, būčiau rėkusi, šaukusi, prašiusi ir maldavusi, kad jie neišeitų, kad neuždarytų durų, kad nepaliktų manęs vienos tamsoje.

Bet negalėjau. Teįstengiau tik giliai kvėpuodama švokšti ir švilpti.

Ivanas uždarė duris. Ir stojo tamsa.

Tamsa — tai ne šiaip tamsa. Jei tamsa būtų paprasta — šviesos trūkumas ir tiek, — aš tikrai lengvai ją ištverčiau. Tačiau ji kitokia. Toje tamsoje glūdėjo Tamsa — gyva būtybė, besiskverbianti į akis, ausis, nosį ir burną. Jaučiau ją, ilgais kibiais nagais ropojančią kaip vikšras per visą mano veidą, — ji akino, dusino ir kaustė mane, kad negalėčiau nei pajudėti, nei kvėpuoti, nei su ja kovoti. Tamsa tamsoje. Štai ko aš bijojau. Štai nuo ko galima mirti.