Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Tėtis gulėjo ant šono ir lygiai, giliai kvėpavo. Jo skiautinis apklotas buvo pusiau nuslydęs ant grindų. Šiek tiek pasilenkiau prie jo, ir nosis pagavo ypatingą pypkių tabako ir terpentino mišinio — tėvo — kvapą. Nevalingai ranka slystelėjo jam į kišenę. Ar jis pabus... jei pabandyčiau? Sužinojęs, aišku, supyktų. Kaip reikiant užsiustų — retai taip nutinka.

Uždėjau ranką ant kišenės. Pro medžiagą užčiuopiau raktą. Nykščiu atsargiai stumtelėjau jį į viršų, raktas išlindo, tada dar truputį pastūmiau.

Tėvas kvėpavo kuo ramiausiai.

Raktas mano. Gulėjo mano delne, vėsus ir tamsus nuo apnašų — man net pagaugai per kūną nuėjo. Juk nebūtinai turiu jį naudoti, pamaniau. Bet supratau, kad taip tik save apgaudinėju. Kam vogti daiktą, jei nieko su juo nedarysi?

Kai vėl pravėriau duris, jis prabudo.

— Ana, — sumurmėjo per miegus. — Kur eini? Kiek valandų?

Porą akimirkų pastovėjau visiškai tyliai, kaip vagis, patekęs į policininkų prožektorių šviesą. Ir tada suvaidinau, kad labai noriu į tualetą. Vienas seniausių ženklų, kurį išmokau dar kūdikystėj.

— Užkaisk vandens, — pasakė jis. — Išvirsiu arbatos.

Tačiau, man pilant vandenį į virdulį, jis ir vėl užsnūdo.

Pastačiau virdulį ant degiklio, bet neuždegiau. Pažvelgiau į namą. Dabar arba niekada, pagalvojau.

Dabar.

Viduje buvo prietema — šiek tiek tamsėliau, nei tikėjausi, todėl nejauku. Bandžiau įjungti šviesą, bet jungikliai, aišku, neveikė. Ir kodėl aš nesumąsčiau pasiimti žibintuvėlio? Net šiltnamyje tėvas šiandien įsijungė šviesą, nes jam pasirodė, kad reikia. Laukujų durų pati viena uždaryti neįstengiau. Pro jas į vidų pateko bent šiek tiek šviesos ir gaivaus oro.

Mano žingsniai aidėjo nuo šaltų, lygių akmeninių grindų. Patekau į didžiulį kambarį — pernelyg erdvų, kad pavadintum prieškambariu, — nors gyvendami name jį kaip tik taip ir vadinom. Laiptai iš abiejų pusių rietėsi aukštyn, o pačiame viršuje, man virš galvos kabėjo stiklinės kupolo formos lubos, išmargintos baltais paukščiais, juodais šikšnosparniais ir tamsiai raudonomis gėlėmis. Jų dabar nebuvo matyti, nes per stiklo kupolą beveik visai neprasiskverbė šviesa. Turbūt jis visas apkritęs senais pūvančiais lapais ir kitom šiukšlėm. Bet aš tuos paveikslus atsiminiau. Ir, nors negalėjau kaip reikiant tamsoje įžiūrėti, staiga prisiminiau ir mozaiką ant grindų — gražią didelę pilkšvą pelėdą, žvelgiančią milžiniškom apvaliom akmeninėm akim. Vaikystėje vaikščiodama grindimis visada rūpestingai stengdavausi neužlipti ant tos pelėdos. Anais laikais. Kai dar nebuvo dingusi mama.

Dabar toji pelėda tebuvo blanki dėmė tamsoje. Tačiau vis tiek aš ją atsargiai apėjau. Visai nenorėjau lipti ant tų didžiulių atvirų akių, nors jos tebuvo paprasti akmenys.

Terasoje buvo šiek tiek šviesiau. Visi augalai, aišku, nuvytę. Kaučiukmedžiai, pelargonijos, gebenių ūgliai — visa nunykę, sudžiūvę, be gyvybės ženklų. Dėl to kambaryje buvo liūdna, bet vis tiek nesupratau, kodėl tėvui atrodė, kad čia pavojinga. Namas tiesiog buvo apleistas. Jokių nepaaiškinamų šaltų vėjo gūsių, jokių permatomų, fosforinių, tamsoje žaliai švytinčių būtybių. Tiesa, viskas buvo tarsi sumažinta nuo mano prisimenamų laikų, bet tai turbūt tik todėl, kad aš pati per tą laiką ūgtelėjau. Štai stalas, prie kurio sėdėdavau ir paišydavau, kol tėvas dirbo. Jam labai patikdavo tapyti terasoje, nes ten būdavo labai šviesu. O dabar molbertų nebėra — visi jie sunešti į šiltnamį, — name nebebuvo paveikslų, tik plikos sienos, ant kurių jie kadaise kabėjo.

Dulksna lauke jau buvo virtusi tikru lietum. Sunkūs lašai barbeno į stiklinį stogą ir grotuotais langais varvėjo žemyn.

Mano riešas tvinksėjo taip pat kaip ir širdis. Mama, galvojau, ir kurgi tu? Jei tu gyva, kodėl negrįžti namo? O jei mirusi... jei mirusi, kodėl neduodi man ramybės?

Ana, padėk man. Bet kodėl? Ir kaip, jei aš nė neįsivaizduoju, kur ji?

Man pradėjo drebėti rankos. Terasoje, kaip man pasirodė, staiga pritemo, ir pajutau, kad nebenoriu būti name nė minutės. Tuo pat metu už manęs pasigirdo duslus trenksmas. Apsisukusi nubėgau į prieškambarį.

Laukujės durys buvo užtrenktos. Negi aš nebuvau jų palikusi atvirų? Žinoma, kad buvau, nes juk labai tamsu. Vėjas, pasakiau sau. Tiesiog vėjas. Bet širdis pradėjo daužyte daužytis, darėsi sunku kvėpuoti — beveik taip sunku, kaip ir katilinėj. O kas, jei nepavyks atsidaryti durų? Kas, jei nebegalėsiu išeiti? Namas tarsi atgijo. Didžiulė pikta būtybė užsklendė mane viduje ir daugiau niekada nebeišleis.

Griebiau už durų rankenos. Ir durys atsidarė.

Išbėgau į lietų, į laisvę — kuo toliau.

Kai bandžiau uždegti degiklį po virduliu, rankos dar drebėjo. Pirmasis degtukas nulūžo, antrasis užsiliepsnojo dar man neįjungus dujų. Trečią kartą pavyko. Melsvosios liepsnelės spragsėjimas ir kvapas veikė raminamai. Aš vėl namie. Arbata. Sumuštinukai su sūriu. Ramūs kasdieniai ritualai.

Tėvas atsisėdo. Pasitrynė rankom veidą.

— Lyja, — pasakė.

Aš linktelėjau.

— Sušlapai?

Truktelėjau pečiais.

— Gal tu persirenk. Nes sušalsi.

Ir staiga čiuptelėjo už marškinių kišenės.

— Ar matei raktą? — griežtai paklausė jis.

Suradau jį savo kišenėj. Truputį drebančia ranka ištiesiau raktą jam. Nežinau, ar jis tai pastebėjo.

— Tai tu jį pasiėmei ? — paklausė jis.

Papurčiau galvą ir sumekenau, kad radau jį ant grindų. Jis metė į mane skvarbų žvilgsnį, bet daugiau nebekamantinėjo.

— Apsivilk sausą megztuką, — paliepė tik.

Mano kambarys, jei jį taip galima pavadinti, buvo viename šiltnamio gale, atskirtas širmos. Ten įsiteko lova, komoda ir kabykla, ant kurios kabinausi drabužius. Tėtis šiltnamio stiklus buvo išpaišęs visokiais klounais, taigi stiklinės sienos buvo panašios į bažnyčios vitražus. Net apniukusiu ir lietingu oru kaip tądien jos švytėjo įvairiausiom spalvom ir šviesom — gintaro rusvumu, rubino raudoniu, smaragdo žaluma, safyro mėliu... toks įspūdis, kad gyvenu kokiam brangakmeny. Naktimis užsitraukdavau storas tamsiai mėlynas velvetines užuolaidas, gulėdavau ir pro stiklinį stogą žiūrėdavau į žvaigždes. Mano kambarys man visai patiko, tik, aišku, į jį, tarkim, Ajano, tai niekaip nepasikviesi. Jis mudu su tėvu greičiausiai palaikytų tikrais keistuoliais.

Išgirdau virdulio švilpimą. Nusimečiau drėgnus marškinėlius ir apsivilkau seną, pilką, kadaise tėvui priklausiusį vilnonį megztinį man gerokai per ilgomis rankovėmis. Jis puikiai paslėpė mėlynes ir plieninės vielos man odoje paliktą baisiąją žaizdą.

Aš prisėdau ant lovos. Negalėjau taip paprastai lyg niekur nieko eiti gerti arbatos. Niekaip negalėjau liautis drebėjusi. Panele, pasakiau sau, kaip apgailėtina. Juk ničnieko neatsitiko. Nei vaiduokliai vaidenosi, nei kokią pabaisą išvydai... O vis tiek šitaip pabrukai uodegą. Nei ką pamatei, nei ką sužinojai.

— Ana.

Tėvas barbeno į stiklą. Mano „durys” tebuvo širma, bet jis niekada nesibraudavo nepasibeldęs. Aš pakilau. Ir vėl atsisėdau. Labai keistas jausmas kojose. Tėtis praskleidė širmą ir pažvelgė į vidų.

— Ana, ar kas nutiko?

Taip, atsitiko, ir dar kaip! Galvoje skamba keisti balsai, gyvename šiltnamyje, o dar aš kaip kokia baikšti vištelė išsigandau užsitrenkusių durų. Be to, aš dar ir nebylė. Savo nelaimei, pajutau, kaip akyse tvenkiasi karštos ašaros.

— Ana, mieloji... kas dabar?

Nenorėjau į jį žiūrėti. Nes tada jis pastebėtų mano ašaras. Tačiau vis tiek pastebėjo. Prisėdo šalia manęs ant lovos ir apglėbė mane per pečius.