Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Vabzdys buvo toks didžiulis, kad negalėjau jo nė akimis aprėpti. Teko apžiūrinėti po gabaliuką. Plaukuota koja buvo storesnė už mano šlaunį; kelis, šarvuotas pilvas pakibo virš mūsų kaip koks baldakimas... Jis ištiesė į mane dvi kojas ir visu kūnu pasilenkė prie mūsų. Tada prasivėrė tarytum kažkokie tamsūs žabtai, spjaudantys gličias voratinklio gijas.

Mėginau atsitraukti nuo švininių kojų, bet voras buvo per arti, per didelis. Mane irgi suvystys į tokią pat lėliukę kaip mamą — suvynios ir paliks, kol galiausiai vieną dieną panorės mane suėsti. Iš voro tonzilių tįso tamsios gijos, jos lipo man prie pėdų, prie kojų...

Tamsoje pasigirdo klyksmas, bet ne mano. Paukščio klyksmas — vienu metu ir šiurpus, ir gražus. Aplink tarsi nušvito. Atskrido Luna, mano mamos paukštė. Ji puolė žemyn kaip vanagas ir ėmė snapu kapoti vorui kelį — iš kojos ant manęs ir paties gyvio pasipylė kažkoks gelsvas skystis.

Tada ištrūkau. Ir prabudau.

Dar buvo neprašvitę, bet jau nebelijo. Iš už debesų buvo išlindęs mėnulis. Ant stiklinio stogo kažkas švytėjo mėnulio šviesoje.

Plunksna. Švytinti balta plunksna.

Ji ten pagulėjo vos akimirką — tada ją pasigavo ir kažkur nusinešė vėjas.

Mane pažadino tėvas. Buvau taip kietai įmigusi, kad jam teko mane papurtyti už peties. Kai pagaliau atsibudau ir jį pamačiau, susijaudinau ir puoliau jam ant kaklo, apkabinau ir tvirtai prisiglaudžiau.

— Šiandien tau jau geriau? — atsargiai paklausė jis. Linktelėjau.

— Gal net norėtum man papasakoti, kas vakar buvo? Truputį pamąsčiau. Tada pasiėmiau bloknotą ir parašiau: „Tik jei tu man papasakosi apie mamą.”

Jo veidas kaipmat apsiniaukė kaip rudeninis dangus. Nieko nesakydamas pasėdėjo šalia, tada paragino:

— Paskubėk. Į mokyklą pavėluosi.

Vis tiek pavėlavau. Pakeliui į pamokas už mokyklos kampo pamačiau Ivaną — jis stovėjo ir rūkė suktinukę.

— Tylenė, — išvydęs mane pasakė jis. — Ir kaipgi tu pabėgai iš katilinės? Gal ūkvedys išlaisvino, o gal tas skystablauzdis Ajanas?

Apsimečiau, kad jo nepastebiu, ir bandžiau praeiti pro šalį. Jis sugriebė man už rankos.

— Kur dabar?

Aš ištrūkau, sunku nebuvo. Nelabai suprantu, kokiu būdu Ivanas tapo tų vadinamųjų Ryklių vadeiva — jis net jėgų ne per daugiausia turi. Bet šiandien nepakako jo tiesiog atstumti kaip visada. Pastvėręs už švarko jis prirėmė mane prie sienos.

— Niekur neisi, kai su tavim kalbu, — pasakė jis ir akimirką prisiminiau vakarykštį kivirčą su tėvu („Ana, kai aš su tavim šneku, nevalia niekur eiti”). — Tikiuosi, tau toje katilinėje buvo visai smagu, nes netrukus prie jos teks priprasti. Jei išsipliurpsi, keliausi ten dar kartą. Aišku?

Jo veidas buvo taip arti manojo, kad užuodžiau jo nuorūkos dvoką. Dar vakar būčiau tiesiog pastūmusi jį šalin ir net parodžiusi vidurinįjį pirštą. Jis už mane neką stipresnis, todėl tikrai būčiau išdrįsusi. Bet jis ne vienas. Kažkur jo laukia tie Rykliai, ir jie grasina man katiline. Gal ne dabar, bet tai tarsi kokia nematoma jų galia. Katilinės aš tikrai bijau. Jaučiau, kaip baimė sukaustė krūtinę, vien nuo tos minties ėmė trūkti oro.

— Ar aišku? — pakartojo jis.

Labai nenoromis vos vos linktelėjau, bet vis tiek pasijutau nugalėta ir sugniuždyta.

Jis mane paleido.

— Varyk, — paliepė. — Bet jei išgirsiu, kad laidai liežuvį... tai dar pasišnekėsim.

Visą dieną jaučiau į mane įsmeigtas jo šaltas, mažas kaip kiaulės akutes. Kai tik pakeldavau akis, taip ir pamatydavau jį, spoksantį į mane. Jei ne jį, tai Ajaną. Ajanas sėdėjo — atrodė labai įskaudintas ir prislėgtas, tačiau vis tiek negalėjo atsispirti pagundai ir vis žvilgčiojo į mane. Vien prisiminusi, kaip vakar išsiskyrėme, nusipurčiau. Tas antausis... atrodė, kad dar girdžiu, kaip aidi apleistame name. Tada tikrai nesigailėjau vožtelėjusi, nes jam nedera šitaip kalbėti apie mano tėtį. Bet... geriau, kad viskas būtų pasukę kita linkme.

Labai palengvėjo sulaukus pietų, nes, kol kitiems buvo anglų kalba ir muzika, aš ėjau į specialiąsias pamokas. Kai kurios pamokos vykdavo prie kompiuterių, tad atsakymus galėjau rinkti klaviatūra. Neseniai atsirado ir tokia kibernetinė klasė — mokytojas ir moksleiviai iš įvairių šalies miestų bendrauja virtualiame pokalbių kambaryje. Man labai patiko, nes tada nesijaučiau kitokia negu kiti. Gal tik rašydavau greičiau, nes buvau pratusi, o tikrovėje buvau kur kas lėtesnė. Projektas vadinosi „Mokykla internetu”. Iš visos mūsų mokyklos jame dalyvauti buvo leista gal septyniems ar aštuoniems žmonėms. Kaip būtų gerai, jei visos pamokos būtų tokios. Tikrai daugiau pramokčiau. Bet mokyklos psichologė nusprendė, jog „ne mažiau svarbu, kad Ana bendrautų su kolektyvu”, taigi katilinėje aš ir „bendravau su kolektyvu” — su Ivanu ir jo nevispročiais. Įdomu, ką ji pasakytų tai sužinojusi?

Pokalbių svetainėje šiandien man sekėsi rašyti ne taip sparčiai kaip paprastai. Ir dėl to, kad riešą po vakar dar visai rimtai skaudėjo, bet labiausiai dėl to, kad tuo pat metu kai ko ieškojau internete.

„Kara Eliasen”, — įrašiau į paieškos programos langelį. Dar dėl viso pikto pavardę parašiau su dviem „s”, nors mūsiškėje — tik viena. Abu variantai be rezultato.

Gerai... Vadinasi, lengva nebus.

O kas, jei jos pavardė ne Eliasen? Supratau, kad nežinau, kokia buvo mamos pavardė prieš tai, kai ji ištekėjo už tėčio. Bet Kara — ne baisiai dažnas vardas, tai...

Telefonų knygoje Karų buvo 131. Visas jas peržiūrėjau. Tikrai nemažai — tik daugumos Kara buvo ne vardas, o pavardė. Nė nežinojau, kad tokia pavardė yra. Taip pat daugybė Karų buvo odontologės, teisininkės, dizainerės ar dar kas nors — visai nepanašu į mamą. Bet net ir jas iš sąrašo išbraukus, liko dar labai nemažai. Ką daryti? Perskambinti visoms ir paklausyti, ar iš balso neatpažinsiu mamos?

Gyventojų registras www.cpr.dk. Paskubom permečiau akimis visą teisinę informaciją — ji buvo tokia sausa, kad girgždėjo tarp dantų. Bus tikrai nelengva ką nors išsiaiškinti apie mamą nežinant jos asmens kodo arba adreso, arba vardo ir pavardės. Bet pala... „Giminystės ryšiai”... Galėčiau paprašyti informacijos apie save pačią, o ten tai jau tikrai bus kas nors parašyta apie mamą.

Surinkau savo asmens kodą ir spustelėjau IEŠKOTI.

Bet nieko ypatingo neįvyko. Dar reikia to vadinamojo skaitmeninio parašo. Informaciją jie gali atsiųsti tik paštu gyvenamosios vietos adresu. Gal ir nieko, tik kas, jei laišką pamatys tėvas?

Staiga kišenėje supypsėjo mobilusis telefonas. SMS žinutė nuo Ajano. „Susitinkam po pamokų. Noriu su tavim pasišnekėti.”

Žinutes gaunu ne taip dažnai. Mano klasės draugai taip įprato, kad nešneku, jog visai pamiršo, kad neką prasčiau už juos maigau mygtukus. O Ajanas, mat, nori pasišnekėti. Apie ką? Kodėl?

„Gerai, — nusiunčiau aš jam. — Aš laisva be penkiolikos trys.”

Vėl pažvelgiau į ekraną. Įvedžiau adresą ir nusiunčiau „užklausą”, kaip jie tai vadina. Juk turiu teisę žinoti, kas mano artimieji, — tai parašyta labai aiškiai juodu ant balto. Tėvas tegu sako, ką nori.

Po akimirkos mobilusis ir vėl pyptelėjo.

— Jūs tik pažiūrėkit, Tylenė berną įsitaisė, — pasakė Katrinė, sėdinti netoliese. — Gal gali išsijungti garsą?

Pajutau, kaip skruostus užlieja raudonis, nors jokio „berno” neturiu.

Žinutę atsiuntė net ne Ajanas, o Ivanas. „Juk puikiai žinai, kas laukia, jei išpliurpsi.”

Kai išėjau po paskutinės pamokos, Ajanas jau laukė koridoriuje. Jis įsitempė mane į tuščią kabinetą ir uždarė duris.